Kaip ir knygoje, šiame interviu psichologas kviečia atsitraukti nuo įprastos rutinos ir pabandyti į viską pažiūrėti naujomis akimis. Paties P.Rakštiko žodžiais tariant, šiek tiek sutepti savo mąstymo vyrius ir pravėdinti kasdienybę. Tad kokia toji kasdienybė ir kokios staigmenos joje mūsų laukia?
– Ar teisinga sakyti, kad jūsų knyga „Staigmena gyventi“ gimė kaip atsakas į moderniam žmogui tenkančius iššūkius? Pavyzdžiui, negebėjimą džiaugtis esama akimirka, kasdienybe.
– Kai skaitau šimto metų senumo knygas, ten randu panašias žmogaus problemas: skubėjimas neaišku kur, aklumas akimirkai, į XXL dydžio rūbus netelpantis ego, beprasmis automatizmas. O juk tuomet net nebuvo interneto!
Knygą rašiau tarsi primindamas, kad mūsų dėmesingumas išgyvena sunkiausius laikus per visą žmonijos istoriją ir tik retas esame tokiam išbandymui pasiruošę. Knyga skirta žmogui, kuris nori geriau suprasti, kaip veikia mūsų dėmesys ir sąmoningumas bei kaip galime šiuos du lavinti.
– Knygoje išryškinate priešpriešą, kad, viena vertus, žmogus dar niekuomet istorijoje negyveno taip gerai, kaip dabar, kita vertus, didėjant galimybėms, didėja mūsų kentėjimo ir nepasitenkinimo spektras. Kuo mums gali būti naudingas sąmoningumas?
– Sąmoningumo tema svarbi norint gyventi ne kažkieno primestą, bet autentišką, savo, gyvenimą.
Tai galiu iliustruoti seniai nugirsta istorija. Mirties patale gulintis tėvas paprašo savo vienturčio sūnaus stiklinės vandens ir malšindamas troškulį sūnų įspėja, kad jei šis taip ir liks nesukūręs šeimos, tai mirties valandą neturės, kas jam paduotų vandens.
Sūnus labai rimtai priima šią tėvo pastabą ir visą likusį gyvenimą stengiasi, kad būtų, kas jam mirštant paduotų vandens. Tačiau kai ateina laikas numirti, nors aplink jo patalą stovi būrys vaikų ir anūkų, ir teiraujasi, ko jam atnešti, žmogus suvokia, kad jo visai netroškina.
Todėl sąmoningumą regiu kaip laisvą gyvenimo kelią siekiant giliai suvoktos prasmės, kurią dažnai supainiojame su artimųjų, draugų, mokytojų, darbdavių ar dar kieno kito išsakyta ar mums primesta valia. Nieko tokio, jei prieš mirtį netroškins. Tačiau liūdniau būtų suvokti, kad visas gyvenimas nugyventas dėl numanomo troškulio, kurio atėjus laikui taip ir nesulauki.
– Ar didėjantis sąmoningumas visuomet yra savaime geras ir siektinas dalykas?
– Mano kvietimas plėsti sąmoningumą pirmiausiai yra kvietimas pasitikrinti, ar tai, kurlink kiekvienas judame, nėra toji minėta stiklinė vandens menamam troškuliui numalšinti. Tačiau, svarbu suprasti, kad didesnis sąmoningumas nebūtinai atneša didesnę laimę ar džiaugsmą, o neretai ir visai priešingai.
Esu girdėjęs žmones sakant, jog nenorėtų sužinoti, jeigu sutuoktinis juos apgaudinėja. Tokiu atveju nežinomybės laimė žmogui priimtinesnė nei tiesos baimė. Tuo tarpu mano knyga pirmiausia skirta tiems, kas rinktųsi tiesos baimę.
– Žmonės daugybę laiko praleidžia galvodami apie praeitį arba ateitį, o jūs siūlote mokytis būti dabar. Tik ar tikrai toji kasdienybė verta didesnio žmogaus dėmesio, jeigu jis nuolat nuo jos bėga? Juk taip įprasta svajoti apie pabėgimą į kokį rojaus kampelį toli nuo visų kasdienių rūpesčių. Kaip jūs tuomet argumentuojate, jog būti čia ir dabar yra užvis geriau?
– Prisiminimas nėra realybė, kaip ir rytojaus planas nėra tikrovė. Būti čia ir dabar – tai būti realybėje. Praeitis ir ateitis gimsta dabartyje, čia gimsta viskas.
Ir tai nėra viso labo gražiai skambantys filosofiniai pamąstymai – taip pat ir moksliniai tyrimai mums sako, kad laimė siejama būtent su dabartinio momento patyrimu, o ne su fantazija. Tačiau šiam įsisąmoninimui reikia laiko ir pastangų.
Juk vargu, ar kas ginčytųsi, kad būti Balio paplūdimyje yra geriau nei būti bute Šnipiškėse. Ir visgi jeigu žmogus išmoksta ne tik fiziškai, bet tuo pat metu ir mintimis būti tame bute – jis gali būti laimingesnis už tą, kuris būdamas Balyje jau planuoja kelionę į Havajus.
Moksliniai tyrimai mums sako, kad laimė siejama būtent su dabartinio momento patyrimu, o ne su fantazija.
– Vienas iš jūsų naudojamų „mindfulness“ vertimų – tai dėmesingas įsisąmoninimas. Taigi, kalba eina tiek apie sąmoningumą, tiek apie dėmesingumą. Kodėl šių dviejų mums nepakanka tiek, kiek turime iš prigimties ir tiesiog gyvendami? Argi bet kuris kasdien mūsų atliekamas veiksmas nėra dėmesingumo praktika? Juk ir pyrago neiškeptume, ir namų nesutvarkytume nesutelkę į konkretų daromą darbą dėmesio ir jo neišlaikę kurį laiką.
– Mūsų turimo dėmesingumo ir sąmoningumo pakanka išgyvenimui, giminės pratęsimui, darbo susiradimui – bendriau kalbant, žmonių rūšies funkcionavimui. Manau, daugeliui to visiškai pakanka ir kvietimas ugdyti sąmoningumą jiems gali skambėti kaip nereikalingas ir beprasmis.
Tačiau dėmesingas įsisąmoninimas provokuoja sau užduoti klausimą: namus susitvarkyti gebame visi, o mintis? Juk mes save pažįstame ir suprantame tik iš dalies, ir dėmesingumo praktikos pirmiausia moko praplėsti supratimą apie save. Tuomet galima judėti pirmyn siekiant aiškiau suprasti kitus žmones, santykius, savo ir kitų pasirinkimus, problemas ir sunkumus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Psichologė G.Petronienė: „Iššūkiais save kankina mazochistai ir pasiekimų maniakai“
– Vienas iš dažnai sutinkamų „mindfulness“ apibrėžimų sako, kad tai yra sąmoningumas, kuris atsiranda sutelkus dėmesį į tikslą esamu momentu, be vertinimo. Kuo šiame apibrėžime svarbus vertinimas? Kodėl reikia jo atsisakyti?
– Tai tik vienas populiaresnių apibrėžimų, jų yra ir daugiau. Tačiau vertinimas iš tiesų yra svarbus. Tik vertinimo atsisakymą aš kviečiu keisti vertinimo stebėjimu, nes visai nustoti vertinti vargu ar galime. Tačiau galime mokytis vis pastebėti kylantį vertinimą ir tuomet nuspręsti, ką su juo daryti. Šis gebėjimas pastebėti savo vertinimą yra galia, kuri gali išvaduoti mus iš automatizmo ir padėti būti iš tiesų mąstančiomis būtybėmis.
Nepasiduodami impulsyvumui bendravimą ir visus santykius kilsteltume į gerokai aukštesnį lygį. Mažiau reikėtų atsiprašinėti dėl to, ką pasakėme ar kaip pasielgėme, taptume mažiau agresyvūs ir perdėtai reiklūs sau ir kitiems, darytume mažiau klaidų lipdydami kitiems etiketes pagal savo pirmąjį įspūdį. Visa tai leistų labiau mėgautis kasdienybe ir pastebėti joje daugybę stebuklų, kurių nematome, nes neva apie ją jau ir taip viską žinome.
– Ką apie kasdienybę pats supratote ėmęsis tyrinėti sąmoningumą ir dėmesingumą? Ar sužinojote apie ją kažką visai naujo?
– Kažką naujo sužinoti šiais laikais itin lengva, sunkiau sužinoti kažką asmeniškai prasmingo. Man prasminga apie kasdienybę žinoti ir kasdien patirti, kad ji yra nuolat atsinaujinanti ir niekada savęs nekartojanti. Ji gali būti liūdna ir džiugi, žiauri ir kupina gėrio tuo pat metu – visai kaip žmogus.
Vis iš naujo atrandu, kad pokyčiams kartais reikia kur kas mažiau veiksmo ir pastangų, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
– Vedate 8 savaičių trukmės dėmesingu įsisąmoninimu grįstas streso valdymo programas. Koks tokių programų turinys? Ir kokių rezultatų galima tikėtis?
– Stresas yra ašinė programos tema, bet apie jį kalbėdami paliečiame visiems svarbius dalykus: mokomės suprasti, kaip veikia mūsų mąstymas, ką daryti su pasikartojančiomis nemaloniomis mintimis, praplečiame suvokimą, kaip galime rūpintis savimi ir mėgautis pabodusios kasdienybės rutina.
Nepasiduodami impulsyvumui bendravimą ir visus santykius kilsteltume į gerokai aukštesnį lygį.
Programos metu dalyviai susipažįsta su įvairiomis dėmesingumo praktikomis, mokomės meditaciją paversti kasdienos dalimi, taip pat svarbi programos dalis yra namų darbai, nes pokyčiams reikia ne tik noro, bet ir veiksmo.
Kalbant apie rezultatus ir naudą, galėčiau vardinti formalius ir mokslo patikrintus rezultatus, bet pasakysiu paprasčiau: tai yra galimybė ir būdas šiek tiek atsitraukti nuo įprastos rutinos ir pabandyti į viską pažiūrėti tarytum naujomis akimis. Šiek tiek sutepti savo mąstymo vyrius ir pravėdinti kasdienybę. Pagaliau rasti laiko sau, kurio vis mažiau turime.
Tokia sąmoninga pauzė neabejotinai paliečia dalyvių suvokimą apie jų santykius, darbą, buitį, geidžiamą ateitį ir, žinoma, patikrina ryšį su pačiu savimi.
– Kalbant su jumis, vis iškyla žodis „pauzė“, nors kitur retai jį beišgirstu. Kokią prasmę sudedate į šį žodį? Ar jis turėtų būti aktualus daugeliui?
– Žodis „pauzė“ labiausiai atspindi mano dabartinę veiklą. Manau, šio žodžio prasmė tampa aktuali kiekvienam įvairiuose kontekstuose skirtingais gyvenimo etapais.
Ne kartą iš kunigų esu girdėjęs raginimą žmonėms užsukti į bažnyčia dažniau, nei tik norint kažko ten paprašyti. Taip pat esu skaitęs bankininkų priminimų, kad esant finansiniams sunkumams reiktų ne slapstytis, o prašyti iš banko atidėti paskolos mokėjimą. Šiose situacijose matau nemažai bendro. Kunigas kviečia maldai (pauzei), skatindamas mus ne tik prašyti, bet ir dėkoti. Bankininkas kviečia įforminti mokėjimo pauzę ir taip išspręsti atsiradusią finansinę problemą.
Kartą esu atsidūręs ligoninėje dėl kūno atsisakymo dirbti tiek, kiek skatino ambicijos. Tai buvo mano ir lašelinės pauzė, radau su ja apie ką pasikalbėti. Noriu pasakyti, kad pauzėje galime atrasti daug galimybių pokyčiams.
– Esate ne tik psichologas, bet ir fotografas. Atrodo, abiejose srityse labai svarbi pauzė. Ar šios dvi specialybės viena kitą papildo?
– Man taip. Daugiausia fotografuoju žmones ir jų santykius. Kaip psichologas taip pat dirbu su žmonėmis bei jų santykiu su savimi ir kitais. Ir nors fotografija labiau atitinka amato supratimą, visgi tame yra daug sluoksnių.
Neseniai sutikau merginą, kurią jau senokai fotografavau jos vestuvių dieną, ir sužinojau, kad ji išsiskyrusi. Taip jau yra, kad daugėjant mano fotografuotų porų, daugėja ir žinių apie jų išsiskyrimus. Išgirdęs skyrybų istorijas kartais nuliūsdavau, nes tai tarytum reiškia ir mano darbo beprasmybę – juk tos šypsenos, kurias fotografavau, jau išblėsusios, darnių santykių nebelikę. Tačiau ši sutikta mergina man pasidalino, kad tos mūsų kartu kurtos nuotraukos dabar žvelgiant atgal yra vienintelis gražus prisiminimas.
Taigi, į visą situaciją galima pažvelgti kiek kitaip – net ir pasibaigus kažkam, nuotrauka gali priminti, jog tas momentas, kurį laikui bėgant pradedame vertinti kaip klaidą, iš tiesų buvo kupinas laimės ir tikėjimo ateitimi.
Čia prisimenu japonišką žodį, kuris apibūdina tam tikrą būseną ar jausmą, angliškai pateikiamą kaip „mono no aware“ ar „ahh-ness“. Čia „mono“ reikštų tam tikrą „dalyką“, pavyzdžiui, meilę, daiktą, aplinką, o „aware“ – jautrią nuostabą to dalyko atžvilgiu, kurią išreiškiame jaustukais „oh“ ar „ech“.
Tikriausiai visi esame patyrę tą gilų suvokimą, kad tai, ką matome ar išgyvename, daugiau niekada nebepasikartos: ar tai veidrodyje matomas veidas, kuris niekad nebebus toks jaunas, kaip šią dieną, ar džiugi santykių akimirka, kuri netrukus taps prisiminimu nuotraukoje. Tai tam tikras laikinos ir neišvengiamai pranykstančios akimirkos pastebėjimas, tarsi empatija laikinumui ir atjauta sau tą laikinumą suvokus. Toks akimirkos įsisąmoninimas stiprina mūsų santykį su dabartimi ir jei pažvelgtume giliau – kiekviena akimirka yra būtent tokia.
Net ir pasikartojanti kasdienybė yra visiškai nesikartojanti. Man gera išgyventi tai fotografuojant, o kartais tik stebint ar mokant kitus.
