„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Sunkiomis ligomis sergančius ir jų artimuosius konsultuojanti onkopsichologė: mirtį įmanoma prisijaukinti

Ar įmanoma prisijaukinti mirtį? „Gal būsiu pernelyg drąsi tai sakydama, bet, manau, kad bent jau iš dalies mirčiai galima pasiruošti, – sako ilgametę patirtį, dirbant su onkologine liga sergančiais pacientais ir jų artimaisiais, turinti, onkopsichologė, psichoterapeutė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto lektorė dr. Irina Banienė.
Irina Banienė apie mirties baimę
Irina Banienė apie mirties baimę / Asmeninė nuotr. / Unsplash nuotr. / 15min koliažas

Dirbdama su grėsminga liga sergančiais ar mirštančiais pacientais ji sako pastebėjusi, kad jiems yra labai svarbu turėti galimybę kalbėti apie galimą mirtį: „Šalia savęs jie nori turėti tokį pašnekovą, kuris neišsigąstų šios temos ir, esant poreikiui, leistų apie tai kalbėti bei gebėtų išklausyti, neneigiant mirtingumo fakto.“

Interviu portalo 15min pašnekovė pasidalino savo mintimis apie tai, kokios gali būti priežastys, lemiančios mirties baimę, gedėjimo stadijas ir jo svarbą, taip pat paaiškino, kodėl mirties temos nereikėtų vengti ne tik suaugusiųjų pokalbiuose, bet ir bendraujant su vaikais ir patarė, kaip juos paruošti artimo žmogaus laidotuvėms.

Asmeninė nuotr./Irina Banienė
Asmeninė nuotr./Irina Banienė

– Kodėl bijome mirties – tiek savo, tiek ir artimųjų, o kartais – net visai svetimų žmonių? Ar tai gali būti susiję su tuo, jog nebemokame, o kartais neleidžiame sau gedėti?

– Mirties baimė yra universali. Kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, socialinės padėties ar užimamų pareigų, gali patirti mirties baimę. Tačiau, kalbant apie mirties baimes lygį, ji gali būti išgyvenama labai individualiai. Tam tikras mirties baimės lygis žmogui gali būti labai naudingas. Kai bijome mirti, elgiamės atidžiau ir imamės atitinkamų atsargumo priemonių, pavyzdžiui, prisisegame saugos diržus, kad sumažintume riziką žūti eismo įvykyje. Taip pat saugus mirties baimės lygis, savo ir kitų mirtingumo suvokimas, gali priminti mums, kad reikia maksimaliai išnaudoti savo gyvenimo laiką, o tai skatina žmones labiau pažinti pasaulį, kurti ir palaikyti tarpusavio santykius.

Kita vertus, mirties baimė gali būti labai aušto lygio. Tokia intensyvi, dažnai neracionali mirties baimė, gali daryti įtaką sprendimų priėmimui, pavyzdžiui, žmogus gali atsisakyti išeiti iš namų, nes galvoja, jog bus užpultas ir nužudytas. Tokia baimė, be abejo, gali sutrikdyti kasdienį žmogaus funkcionavimą.

Išskiriamos kelios pagrindinės mirties baimės priežastis. Viena iš jų – nežinomybė. Mirtis tebėra didžiausia nežinomybė, nes žmonijos istorijoje niekas jos neišgyveno, kad pasakytų, kas iš tikrųjų nutinka po to, kai iškvėpiname paskutinį atodūsį. Žmogus turi prigimtinį norą suprasti, kas vyksta, tačiau realybė tokia, kad mirties suprasti negalime.

Daugelis žmonių bijo, kad mirštant patirs nepakeliamą skausmą ir kančią. Ši baimė būdinga daugeliui sveikų žmonių, taip pat pacientams, mirštantiems nuo sunkių ligų. Deja, nevisi žino, kad galima paliatyvioji pagalba, kuri gali padėti sumažinti skausmą ir kitus varginančius simptomus.

Taip pat žmonės gali bijoti nebūties, kad po mirties jie visiškai nustos egzistuoti. Kalbant apie šią baimę, pastebima, kad ji dažniau patiriama ateistų. Tačiau ją gali išgyventi ir tikėjimą išpažįstantys žmones, kurie nerimauja, kad jų tikėjimas pomirtiniu gyvenimu vis dėlto nėra tikras arba kad jie „neužsidirbo“ amžinojo gyvenimo būdami gyvi.

Noah Silliman / Unsplash nuotr./Amžinasis gyvenimas
Noah Silliman / Unsplash nuotr./Amžinasis gyvenimas

Panašiai kaip ir nebūties baimės, daugelis žmonių – nepaisant jų religinių ar dvasinių įsitikinimų – gali bijoti būti nubausti už tai, ką padarė ar nepadarė būdami gyvi.

Dar viena iš baimių – baimė prarasti kontrolę. Žmonių prigimtis yra siekti kontroliuoti situacijas, su kuriomis susiduriame, tačiau mirtis lieka tuo, ko mes visiškai nekontroliuojame. Tai gąsdina daugelį žmonių. Kai kurie gali bandyti kontroliuoti mirtį, elgdamiesi ypač atsargiai, kad išvengtų rizikos mirti, arba reguliariai tikrindamiesi sveikatą.

Kita labai paplitusi mirties baimės priežastis susijusi su nerimu dėl mūsų artimųjų: „Kas bus, jei mes mirsime.“ Gali kilti įvairių klausimų: „Kas nutiks su mūsų artimaisiais, kas jais pasirūpins, kaip jie gyvens be mūsų ir pan.“

Nėra lengva atsakyti į klausimą, ar mirties baimė ir jos priežastis gali būti susijusios su nemokėjimu ar neleidimu sau gedėti. Tačiau galima daryti prielaidą, kad svarstant apie savo artimojo galimą mirtį ar patyrus netektį, mes galime galvoti ir apie tai, kaip pasikeis mūsų gyvenimas, kaip mes tai išgyvensime, ar pajėgsime atsistatyti ir gyventi toliau.

Galima suprasti, kad, išgyvenant netektį, mes galime patirti daug skausmingų jausmų, su kuriais sunku išbūti. Todėl galime norėti ir reikalauti iš savęs kiek įmanoma greičiau atsistatyti. Be to, aplinkiniai žmonės ar, pavyzdžiui, darbdaviai taip pat gali tikėtis greito mūsų atsigavimo, kad būtų įvykdyti su darbu susiję įsipareigojimai. O tai gali trikdyti natūralų gedėjimo procesą.

Alexander Grey / Unsplash nuotr./Sunkiai sergantis žmogus (asociatyvinė nuotr.)
Alexander Grey / Unsplash nuotr./Sunkiai sergantis žmogus (asociatyvinė nuotr.)

– Ar įmanoma prisijaukinti mirtį, pasiruošti jai?

– Gal būsiu pernelyg drąsi tai sakydama, bet, manau, kad taip, bent jau iš dalies. Dirbdama su grėsminga liga sergančiais ar mirštančiais pacientais, pastebėjau, kad jiems yra labai svarbu turėti galimybę kalbėti apie galimą mirtį. Šalia savęs jie nori turėti tokį pašnekovą, kuris neišsigąstų šios temos ir, esant poreikiui, leistų apie tai kalbėti bei gebėtų išklausyti, neneigiant mirtingumo fakto.

Geriausia, kada tie pašnekovai yra artimiausi žmonės, bet, jei tokio pokalbio su jais išvystyti nepavyksta, apie tai galima kalbėtis ir su kitais žmonėmis ar psichikos sveikatos specialistais. Viename iš publikuotų tyrimų, atliktų su mirštančiai pacientais, buvo pastebėta, kad jų mirties baimė sumažėjo po to, kai jie buvo paguldyti į ligoninę. O tai buvo siejama su tuo, kad gydymo įstaigoje pacientai gavo emocinę ir dvasinę paramą bei, esant poreikiui, galėjo saugiai bendrauti jiems rūpimais klausimais, įskaitant mirtį. Todėl labai svarbu nevengi mirties temos.

Apskritai kalbėjimas apie pasiruošimą mirčiai, mano galva, neatsiejamas nuo kalbėjimo apie gyvenimą. Tiek aš pati, tiek kiti specialistai, dirbantys su mirštančiais žmonėmis, pastebi, kad mirties baimė yra mažiau juntama, kai mirštantis žmogus savo gyvenimą apibūdina kaip pilną, išgyventą, patirtą. Žinant tai, galime atsigręžti į savo gyvenimą ir pagalvoti, kaip mes gyvename, kaip elgėmės su savo gyvenimu, ar jaučiame gyvenimo pilnatvę ir ką darome, kad ją pajaustume?

Manau, kad atsakymai į šiuos ir panašius klausimus gali paskatinti gyvenimo pokyčius. O tai reiškia, kad ateityje, kada susidursime su mirtimi, galime jausti mažiau nuogąstavimų, kad gyvenome ne taip, kaip norėjome.

Mirties baimė yra mažiau juntama, kai mirštantis žmogus savo gyvenimą apibūdina kaip pilną, išgyventą, patirtą.

– Kartais atrodo, kad mes, kaip visuomenė, esame išlaisvėję ir atvirai jau galime kalbėti apie viską. Vis dėlto dažnai tėvai vengia vaikams atvirai pasakyti, kad serga sunkia (t.y. galinčia baigtis mirtimi) liga, o mirus artimam šeimos nariui, pvz., močiutei ar seneliui, taip pat neretai apsiriboja pasakymais, kad „jis užmigo“, „jo nebėra“. Kodėl svarbu rasti tikslius žodžius, kalbant apie mirtį, laidotuves?

– Man, kaip žmogui ir kaip mamai, visiškai suprantamas suaugusiųjų noras apsaugoti vaikus. Tačiau tiesos slėpimas, melavimas ar nekalbėjimas apie sunkią artimojo ligą tikrai neapsaugo vaikų, o dažnai gali padaryti žalos. Vaikai, gyvendami šeimoje, kurioje jiems svarbus žmogus sunkiai serga, jaučia ar supranta, kad kažkas yra ne taip. Jie reaguoja į pokyčius, vykstančius jų aplinkoje, pavyzdžiui, į sergančio žmogaus „dingimą“, kada jis yra gydomas ligoninėje, į besikečiančią sergančiojo išvaizdą ar negalėjimą pasirūpinti jais (vaikais) taip, kaip tai darė anksčiau, ar į kitokį pasikeitusį aplinkinių elgesį.

Tokiais atvejais, vaikai, nuo kurių slepiama informacija, gali jausti atskirtį, vienišumą. Jie negali pasidalinti savo baimėmis ar kitais jausmais. Be to, jie gali save kaltinti dėl artimojo ligos ar mirties, o galiausiai prarasti pasitikėjimą suaugusiais žmonėmis, supratus, kad jiems svarbi informacija buvo nutylėta. Todėl labai svarbu nuo pat pradžių, t.y. nuo sužinojimo apie sunkią ligą, vaikams suteikti teisingą informaciją ir apie ligą, ir jos galimą poveikį šeimai.

Be abejo, svarbu, kad ši informacija būtų pateikiama po truputį, atsižvelgiant į besikeičiančią sergančiojo situaciją. Toks informacijos gavimas padės vaikui palaipsniui pasiruošti ir prisitaikyti prie vykstančių pokyčių, taip pat ir galimos artimojo mirties.

Žinoma, kad kalbėti su vaiku apie jam artimo žmogaus ar savo (jei pats mirštantis žmogus apie tai kalba su savo vaiku) mirtį labai sunku. Mes galime nerimauti, kad juos išgąsdinsime arba kažką pasakysime neteisingai. Tačiau svarbu būti atviram ir kuo jautriau atsakyti į visus jiems rūpimus klausimus. Be abejo, atsižvelgiant į vaikų gebėjimą suprasti ir priimti informaciją pagal savo amžiaus galimybes.

Suprantama, kad kūdikiai ir maži vaikai dar nesupranta mirties sąvokos. Tačiau, net patys mažiausi vaikai gali pajusti, kai jų šeimoje kažkas negerai ir jausti jiems reikšmingo mirusio žmogaus trūkumą. Tokio amžiaus vaikams svarbu kiek įmanoma išlaikyti įprastą aplinką ir rutiną, užtikrinti vaiko poreikius, maitinti, kalbinti, nešioti, raminti...

Jordan Whitt / Unsplash nuotr./Mama ir vaikas
Jordan Whitt / Unsplash nuotr./Mama ir vaikas

Kalbant apie kiek vyresnius, maždaug 2–5 metų, vaikus pirmiausia turime žinoti, kad jie nesupranta abstrakčių sąvokų ir linkę aiškinti tai, kas jiems sakoma, pažodžiui ir konkrečiai. Tokiame amžiuje jie gali pradėti vartoti žodį „miręs“ ir suvokti, kad tai skiriasi nuo buvimo gyvu. Tačiau jie nesupranta mirties kaip baigtinio proceso, t.y. mirtį suvokia kaip laikiną ir grįžtamą. Todėl, pavyzdžiui, jeigu mirus močiutei sakoma „močiutė užmigo“, vaikas tikisi, kad ji pabus, o jai nepabudus, gali pradėti bijoti miegančių žmonių arba bijoti miegoti pats.

Todėl, kalbant apie mirtį svarbu vengti sakyti „išėjo“, „paliko“, „užmigo“ ir pan., nes tai gali sukelti nesusipratimų ir painiavos. Kur kas geriau vaikams sakyti, kad žmogus mirė, ir paaiškinti, ką reiškia mirtis. Galime sakyti, kad, kai kas nors miršta, jo kūnas nustoja veikti, žmogus nekvėpuoja, jo širdis neplaka, o tai reiškia, kad žmogui nereikia nieko valgyti ar gerti, jis nieko nejaučia.

Jei mirus močiutei sakoma „močiutė užmigo“, vaikas tikisi, kad ji pabus, o jai nepabudus, gali pradėti bijoti miegančių žmonių arba bijoti miegoti pats.

Be to, svarbu, aiškiai nurodyti, kad mirtis nėra kaip miegas: miegant mes kvėpuojame, mūsų širdis plaka ir pan. Kalbėti apie tai, kad kūnui nustojus veikti, žmogus negali sugrįžti į gyvenimą, net jei mes to labai norime. Ir, nors mirusio žmogaus fiziškai nebebus su mumis, kaip buvo anksčiau, mes visada galėsime apie jį pagalvoti ir prisiminti.

Norisi atkreipti ypatingą dėmesį į maždaug 5–7 metų vaikams būdingą mąstymą apie ligos ar mirties priežastingumą. Tokio amžiaus vaikai gali galvoti, kad jų mintys ar veiksmai sukėlė artimojo mirtį. To pasekoje, jie gali jaustis kalti, todėl labai svarbu patikinti vaikus, kad niekas, ką jie pasakė ar pagalvojo, nesukėlė artimojo mirties.

Dauguma vaikų neturi daug žinių apie laidotuves, nebent jie anksčiau yra patyrę pažįstamo žmogaus mirtį ir dalyvavę laidotuvėse. Tai, ką sakysime vaikams apie laidotuves ir jų paskirtį, greičiausiai bus susiję su tradicijomis ir kultūra, kurioje gyvename, šeimoje vyraujančiais įsitikinimais ar religija. Tačiau pirmiausia turime žinoti, ar vaikas iš ties supranta, ką reiškia būti mirusiam. Vaikai, kurie ne visai supranta sąvokas „mirtis“, „negyvas“, gali sunerimti, kad žmogus bus palaidotas arba sudegintas (kremuotas).

– Galbūt vaikų nereikėtų vestis į laidotuves?

– Labai maži vaikai ar net kūdikiai gali eiti į laidotuves su likusia šeima. Nors jie gali nesuprasti, kas tuo metu vyksta, būdami suaugę jie įvertins, kad kartu su visais kitais buvo šio svarbaus įvykio dalis.

Vyresniems vaikams taip pat turi būti suteikta galimybė dalyvauti laidojimo procese. Specialistai, dirbantys su netektį patyrusiais vaikais, pastebi, kad vaikai dalyvavę laidotuvėse, dėl to nesigailėjo. O tie vaikai, kuriems nebuvo suteikta tokia galimybė, labai piktinosi, kad nebuvo įtraukti, nepaisant to, kad sprendimas dėl jų nedalyvavimo buvo priimtas turint geriausių ketinimų.

Kalbant su vaikais apie atsisveikinimą su kūnu ar laidotuves, galime paaiškinti, kur ir kaip tai vyks, ką jie gali matyti, patirti. Svarbu patikinti vaikus, kad jūs ar kažkoks kitas artimas žmogus bus kartu su jais visame procese ir, jei jiems kils noras išeiti, jie tikrai tai galės padaryti.

Žinoma, jei vaikas nenori, jis neprivalo dalyvauti laidotuvėse. Jei vaikai nusprendžia nedalyvauti, galimos kitos alternatyvos, pavyzdžiui, privatus atsisveikinimas dalyvaujant tik šeimos nariams ar kažkoks ypatingas ritualas, kad prisimintumėte mirusį žmogų.

Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Kapinės Vėlinių išvakarėse
Žygimanto Gedvilos / BNS nuotr./Kapinės Vėlinių išvakarėse

Kviesčiau vaikus įtraukti ir planuojant laidotuves. Tai gali padėti vaikams jaustis saugiau, nes taip jie gali labiau patirti šeimos vieningumą, ir sudaro galimybę dalytis savo mintimis ir išgyvenimais. Pavyzdžiui, maži vaikai gali nupiešti piešinį ar atvirutę, kurią būtų galima uždėti ant karsto; gal jie turi mėgstamą eilėraštį ar dainą, kurią norėtų padeklamuoti ar padainuoti.

Jei įmanoma, būtų gerai prieš laidotuves nuvesti vaikus į vietą, kur vyks laidotuvės. Tai gali padėti jiems jaustis saugesniems ir geriau pasiruošusiems, nes žinos, ko tikėtis. Nors visa tai suaugusiam gali būti skausminga, tai yra pagrindinė vaiko paruošimo dalis. Laikui bėgant vaikas priims realybę. Svarbu užtikrinti ir įtikinti vaikus, kad, mirus net artimiausiam šeimos nariui, jie bus mylimi ir jais bus rūpinamasi.

– Norėčiau dar grįžti prie gedėjimo temos. Kas apskritai yra gedulas, kokios jo stadijos? Ar visi žmonės jas vienodai išgyvena? Jei ne, nuo ko tai priklauso? Kodėl svarbu sau duoti laiko ir erdvės susidūrus su mirtimi ir gedulu?

Mokslinėje psichologinėje literatūroje, gedėjimas apibūdinamas, kaip sielvarto išgyvenimas po netekties. Yra skirtingų gedėjimo modelių, tačiau vienas žinomiausių – Kübler-Ross modelis, kuris iš pradžių buvo sukurtas sergantiems žmonėms, bet vėliau buvo pritaikytas ir kitiems netekties išgyvenimams paaiškinti.

Pirmas šio modelio etapas yra neigimas. Kadangi sielvartas labai stipri emocija, neigimas gali suteikti laiko palaipsniui įsisavinti naujienas ir pradėti jas apdoroti. Antras – pyktis. Jei neigimas gali būti laikomas gynybos ar įveikos mechanizmu, tai pyktis suteikia maskuojantį efektą žmogaus išgyvenimams, nes po pykčiu slepiama daugybę emocijų ir skausmo. Toks pyktis gali būti nukreiptas į kitus žmones, pavyzdžiui, į mirusį asmenį. Nors žmogus racionaliai suvokia, kad pykčio objektas nėra kaltas, tačiau išgyvenami jausmai tą akimirką yra pernelyg intensyvūs, kad jis galėtų elgtis pagal racionalųjį protą. Tačiau pykčiui atslūgus žmogus gali pradėti racionaliau mąstyti apie tai, kas vyksta, ir jausti emocijas, kurias nustūmėte į šalį.

Shutterstock nuotr./ Sielvartas (asociatyvinė nuotr.)
Shutterstock nuotr./ Sielvartas (asociatyvinė nuotr.)

Trečias etapas yra derybos. Sielvarto metu žmonės gali jaustis pažeidžiami ir bejėgiai. Tomis intensyvių emocijų akimirkomis neretai ieškoma būdų, kaip susigrąžinti kontrolę ir norisi jausti, kad galima paveikti įvykio baigtį. Šiame etape, žmonės dažnai svarsto „kas būtų, jeigu būtų“, „jei tik galėčiau...“ ir pan. Neretai šiame etape religingi žmonės bando sudaryti sandorį ar duoda pažadą Dievui ar aukštesnei jėgai mainais už palengvėjimą nuo sielvarto ir skausmo. Derybų etapą galima traktuoti, kaip gynybos mechanizmą nuo sielvarto emocijų, kuris padeda atidėti liūdesį, sumišimą ar skausmą.

Ketvirtas etapas – depresija ir praradimo jausmas. Depresija, palyginus su pykčio ir derybų etapais, gali atrodyti kaip rami sielvarto stadija. Ankstyvosiose gedėjimo stadijose žmonės gali bėgti nuo savo emocijų, o šiame etape galbūt jau galės jas priimti ir perdirbti. Tačiau tai nereiškia, kad depresija yra lengva ar gerai suvokiama. Kaip ir kiti gedėjimo etapai, depresija gali būti sunki ir nepatogi. Žmonės, esantys šiame etape, gali jaustis priblokšti ir sutrikę. Depresija gali atrodyti kaip neišvengiamas bet kokio praradimo rezultatas. Tačiau svarbu žinoti, kad jei žmonės jaučiasi įstrigę, negalintys įveikti šio gedėjimo etapo, jie gali pasikalbėti su psichikos sveikatos specialistais, kurie gali padėti įveikti šį laikotarpį.

Penktas ir paskutinis etapas yra priėmimas. Priėmimas nereiškia, kad nebėra praradimo skausmo. Šiame etape žmonės gali jaustis labai skirtingai. Tačiau palaipsniui žmonės gali suprasti, kad gerų dienų gali būti daugiau nei blogų.

Svarbu suprasti, kad gedėjimas ir gedėjimo etapų išgyvenimas yra natūrali būsena, įvykus netekčiai. Be abejo, žmonių jaučiamas sielvartas ir pats gedėjimas gali būti labai individualus ir priklauso nuo daug dalykų: santykių su mirusiu žmogumi, asmeninių išgyvenančiojo netektį ypatumų, jo emocinės būsenos, mirties aplinkybių ir t.t.

Gedėjimas gali priklausyti nuo visuomenėje vyraujančių nuostatų, pavyzdžiui, mirties neigimo, nenoro matyti netektį patyrusių žmonių skausmo, liūdesio, sielvarto; negebėjimo ar nemokėjimo išbūti šalia gedinčio žmogaus.

– Neseniai teko bendrauti su artimuosius palaidojusia Lietuvos žydų šeima, kuri priminė pas juos gyvą tradiciją: savaitę po laidotuvių šeima, netekusi savo nario, gedi ir nieko nedaro – negamina valgyti, nesitvarko ir t.t. Visa buitimi pasirūpina giminės, draugai, kolegos.

Lietuvoje dažnai gedulas „užsibaigia“ gedulingais pietumis (o kartais ir prie kolumbariumo ar kapo duobės). Po to su mirtimi susidūręs ir gedintys žmonės tarsi paliekami „išsibūti“. Kaip tai juos veikia? Ar tokiame procese svarbūs kiti žmonės?

– Jūsų pateiktas pavyzdys rodo tradicijų svarbą minėtai šeimai. Netektį patyrusiems žmonėms, gedėjimas ir su netektimi susiję rūpesčiai nesibaigia laidotuvėmis. Dažnai atvirkščiai, tik po laidojimo jie stoja į akistatą su netektimi ir mokosi gyventi kitaip, nei gyveno iki artimo žmogaus mirties. Todėl labai svarbu, kad artimųjų, draugų, kolegų palaikymas ir parama nesibaigtų užuojautos išsakymu ir dalyvavimu laidotuvėse.

Gedėjimą išgyvenantiems žmonėms galime aktyviai siūlyti savo pagalbą, pavyzdžiui, pasirūpinti šeimos vaikais ir nuvežti juos į mokyklą ar darželį, ar kaip Jus minėjote, pasirūpinti maistu ar tvarka. Taip netektį patyrę žmonės nesijaus vieniši, o žinojimas, kad nesi vienas, palengvina sunkumų išgyvenimą.

Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Visų Šventųjų dienos rytas Karveliškių kapinėse
Irmanto Gelūno / BNS nuotr./Visų Šventųjų dienos rytas Karveliškių kapinėse

Vėlinės, Visų Šventųjų ir Mirusiųjų diena – tai laikas, kada Lietuvos gyventojai tvarko ir lanko kapines ir čia palaidotus artimuosius. Nors tradicija išlikusi, bet pastebima pokyčių ir čia: anksčiau daugelis stengdavosi atvažiuoti į kapines vienu metu ir taip kartu ne tik aplankyti mirusiuosius, bet ir susitikti su kitais giminėmis, o dabar dažnai „tvarkymo darbai“ ir pareiga atliekama anksčiau, pvz., savaitgalį prieš.

Ką žmogui duoda pabuvimas kapinėse, prisiminimas mirusiųjų? Kodėl ši tradicija svarbi? Ar, jūsų nuomone, ji išliks, juolab kad nemaža dalis šios kartos žmonių prašo artimųjų nelaidoti, bet, pvz., išbarstyti jam svarbioje vietoje.

– Lietuvoje iš ties stebimas tradicijų ir ritualų, susijusių su laidojimu ir kapų lankymu, pokytis. Manau, kad vienareikšmiškai atsakyti ar kategorizuoti „tai yra blogai, o tai – gerai“, negalime. Kalbant apie kapų lankymą ir mirusiųjų prisiminimą, galvoju, kad skirtingi žmonės gali skirtingai paaiškinti kapų lankymo prasmę. Tačiau daugeliui žmonių tai yra pagarbos, rūpesčio ir meilės išraiška tiems, ko jau nebėra, prie ko negali prisiliesti, ko negali apkabinti.

Tad kapų lankymas gali tarsi atstoti prarastą fizinį kontaktą ir bent šiek tiek sumažinti netekties skausmą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau