Prieš pusšimtį metų itin vertinti Lazdynai dabar visiškai nustojo anų dienų žavesio ir tapo niekuo neišsiskiriančiu Vilniaus miegamuoju rajonu. Tačiau juose gimusiam ir augusiam V.Tomaševičiui savo darbuose pavyko meistriškai prikelti anų dienų istorijas ir supinti jas su šiuo metu čia gyvenančių žmonių likimais.
Išėjo spalvingas daugiasluoksnis pasakojimas, lydimas tekstų iš paties autoriaus vaikystės prisiminimų, ištraukų iš pastarojo meto žiniasklaidos pranešimų ir populiariosios kultūros kūrinių.
Nors liesti sovietinio laikotarpio patirtį ir ją apmąstyti be išankstinės smerkiamos nuostatos Lietuvoje vis dar tabu, tiek pats autorius, tiek kiti kalbinti specialistai įsitikinę, jog prisiminti ir įvardyti sovietmečio patirtis vertinga – taip susidėlioja bendresnis prarastas to laikmečio pasakojimas ir vaizdas.
Vertinga ne tik vidurinei kartai, tuo metu gyvenusiai, bet ir dabartiniam jaunimui, kuriam apie neseną, kartais skausmingą, o kartais anekdotišką praeitį dažnai pasakojamos labai vienpusės istorijos.
Ir tiesa padarys mus laisvus
„Kai patirtys yra susijusios su skaudžiais išgyvenimais, apie jas dažniausiai siekiama nutylėti, jų nekelti į viešumą. Bet kokia trauminė patirtis – iššūkis, ir jį priimti labai sunku. Nieko keista, kad dauguma nesigilina ir nenori apie tai žinoti“, – teigia klinikinė psichologė Irma Skruibienė. Pasak iIndividualias konsultacijas teikiančios specialistės, kad ir kokia skaudi būtų toji patirtis, ją vis tiek verta įvardyti ir išsakyti garsiai.
Pavyzdžiui, nepapasakoti skaudūs faktai apie tai, kad sovietmečiu artimieji dalyvavo trėmimuose ar žudynėse, nuojautų ir gandų pavidalu keliauja iš kartos į kartą, kol galiausiai išvirsta netinkamais elgesio modeliais, nutylėjimo sienų sutraukytais giminės ryšiais.
Anais laikais viešai džiaugtis nebuvo priimta: juk kuo mažiau džiaugiesi, tuo mažiau išlendi iš visumos, o kuo labiau nematomas esi, tuo ramiau gyveni.
„Kartais net labai skaudžios patirties sužinojimas gali būti vertingesnis negu tyla, nežinojimas ir neaiškumas, dėl ko tarpusavio ryšiuose ar emocinės patirties tęstinume žioji spragos. Tai labai sudėtingas iššūkis, bet tame žinojime išbuvus tiesa gali veikti teigiamai“, – įsitikinusi I.Skruibienė.
Politinių represijų patirtį Lietuvoje psichologai įvardina kaip kultūrinę traumą. Tokios traumos sutrikdo kolektyvinės atminties tęstinumą, istorinės atminties perdavimą iš kartos į kartą, taip pat ryšius tarp šeimos ir visuomenės narių, atskirų visuomenės grupių ir kartų.
„Kalbant apie asmenines patirtis, tai galima vadinti gyvenimo pasakojimo sutraukymu. Mes visi turime tiek individualią, tiek su bendrąja kultūra susijusią patirtį. Kai šis ryšys sutrikdytas, kai esama neaiškumų, kaip, kada ir kas vyko, nebelieka tęstinumo.
Stiprūs ir traumuojantys įvykiai – įkalinimai, žudymai, tremtys, artimųjų praradimas, susidūrimas su skaudžiomis patirtimis, sutrikdo ne tik pavienių žmonių gyvenimus, bet ir visos kultūros bendrąjį lauką“, – aiškina psichologė.
Apie ką byloja moksliniai tyrimai
Atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad pagrindiniai kultūrinės traumos padariniai veikia žmonių sugebėjimą susitvarkyti su sunkumais realiame gyvenime. Nors gyvename toje pačioje visuomenėje, kultūrinių traumų vis tiek labiau paliesti yra tie žmonės, kurie iš arčiau susidūrė su traumuojančiais įvykiais, ir nesvarbu, koks tų žmonių socialinis statusas ar kiti demografiniai duomenys.
Pasak I.Skruibienės, nemažai kitų tyrimų rodo, kad pirmoji su kultūrine trauma susidūrusių žmonių karta dar ilgai gali turėti sunkumų, susijusių su emocine adaptacija, tarpusavio santykiais, tapatumu.
Jiems būdingas didesnis nesaugumo, nepasitikėjimo jausmas, gali pasireikšti agresijos protrūkių, žalojančio elgesio epizodų, sunkiau priimti sprendimus. Patyrusieji kultūrinių traumų save dažniau mato kaip žemesnius, bejėgius, o aplinkinius – kaip juos paliekančius, išduodančius, t.y. juos lydi nepasitikėjimo jausmas.
Sovietinė karta – labiau pažeidžiama
„Pirmoji susidūrusiųjų su politinėmis represijomis žmonių karta jaučia skaudesnius padarinius. Žiūrint į tolimesnes kartas, tie padariniai mažėja, bet vis tiek jaučiami ir yra perduodami iš kartos į kartą.
Mokslininkams labiausiai į akis krenta didesnis pažeidžiamumas stresinėse situacijose, taip pat sunkumas atsiskirti nuo tėvų, didelis priklausomumas nuo santykių su jais“, – skaudžių patirčių padarinius, jaučiamus ir kitose kartose, vardija psichologė.
Tiesa, Lietuvoje atlikti tyrimai parodė, kad politinių represijų patyrusiose šeimose istoriniai pasakojimai gyvesni, daug daugiau kalbama apie skaudžius praeities išgyvenimus, jie apmąstomi su liūdesiu, kuris labiau įprasmina ir įžemina, o ryšys su tuo, kas įvyko, tampa gyvesnis. Svarbiausia, kad tokių šeimų ir psichologinis atsparumas įvairioms stresinėms situacijoms yra kur kas didesnis.
„Taigi galime teigti, kad atviras kalbėjimasis apie praeitį stiprina. O kitas iš aiškinimų yra toks, kad iš Lietuvos ištremti žmonės apskritai buvo mūsų šviesuomenė, todėl galima kalbėti apie jų gebėjimą apmąstyti ir suvokti situaciją plačiau. Vienareikšmiškai negalima sakyti, kad tik patirtis stiprino ar silpnino žmogų, – svarbu ir tai, koks žmogus tai buvo“, – atkreipia dėmesį I.Skruibienė.
Niūrumas garantavo ramybę
Sovietmečiu, kai prieš šviesaus rytojaus idėja netikinčius ar ja atvirai abejojančius žmones būdavo imamasi įvairių represijų, visuomenė ėmė svetimėti. Buvo geriau turėti kuo mažiau ryšių, kuo mažiau skleisti žinių apie savo šeimą.
„Tai dėl tuo metu jausto nesaugumo. Kuo mažiau išlįsti, kuo mažiau rodytis, kuo mažiau išsiskirti iš minios, atsargiai būti prie kitų, nes niekad negali žinoti, ką tie kiti veikia ir galvoja, – visos šios taisyklės buvo būtinos, norint išlikti sovietinėje sistemoje saugiam“, – mano psichologė.
Sovietmečiu iškerojusias baimes psichikos sveikatos specialistai linkę sieti ir su mūsų visuomenės nemokėjimu džiaugtis, vadinamuoju lietuvišku niūrumu. Pašnekovė primena, kad anais laikais viešai džiaugtis nebuvo priimta: juk kuo mažiau džiaugiesi, tuo mažiau išlendi iš visumos, o kuo labiau nematomas esi, tuo ramiau gyveni.
Sovietmečiu domisi ir jaunimas
Nors Vytauto Tomaševičiaus XX personalinėje parodoje „Pašnekesiai wirtuvėje“ tiesiogiai nekalbama apie sovietmetį, šiuo metu sostinės Pamėnkalnio galerijoje veikiančią ekspoziciją žiūrovai gausiai lanko būtent dėl galimybės išvysti neseno istorijos laikotarpio interpretaciją. Ypač dažnai užsuka jaunimas: smalsu, ar „anais laikais“ tikrai buvo taip baisu ir kaip tada apskritai gyveno žmonės.
Žinojimas apie praeitį, istorijos sudėliojimas gali būti prasmingas ir padėti labiau pasijusti visuomenės dalimi.
„Turint omenyje, kad beveik visa mūsų tauta yra patyrusi kultūrinę traumą, manytina, kad liesti sovietinio laikotarpio patirtį, apie ją kalbėti, ją prisiminti ir apie ją galvoti yra svarbu tam, kad susidėliotų bendresnis prarastas to laikmečio pasakojimas ir vaizdas“, – menininko sprendimą imtis baubais vis dar apipintos sovietmečio temos sveikina psichologė.
Pasak jos, nors kai kurios šeimos nėra turėjusios nieko bendra su traumine patirtimi, sovietinis laikotarpis paveikė ir jas. Tiesiog žinojimas apie praeitį, istorijos sudėliojimas gali būti prasmingas ir padėti labiau pasijusti visuomenės dalimi.
Sutrūkinėję ryšiai
„Nors „Pašnekesiuose wirtuvėje“ tiesiogiai kalbama apie dabartinį gyvenimą ir jį lydinčias sovietines patirtis, o ne apie trauminę patirtį, su kultūrine traumine patirtimi pirmiausia tiesiogiai siejasi paties autoriaus noras kalbėti(s). Nes kuo mažiau kalbama apie tai, kas buvo patirta, tuo didesnė tylos siena susidaro“, – pabrėžia I.Skruibienė.
Tie, kurie su skaudžiomis traumomis susidūrė patys, bet apie jas nepasakoja savo vaikams, padeda kurtis susiskaldymo atmosferai, kuri kenkia tiek istorinės atminties tęstinumui, tiek lemia susvetimėjimą šeimoje.
„Tai nebūtinai yra priešiškumas ar kitas aiškiai išreikštas neigiamas elgesys – greičiau tai ne tiek artimas, kiek galėtų būti, emocinis ryšys“, – atkreipia dėmesį psichikos sveikatos specialistė. Su neiškalbėtais, neišsiaiškintais praeities skauduliais ji linkusi sieti ir dabartinį visuomenės susiskaldymą, sunykusį bendruomeniškumą.
Kai kurie posovietines visuomenes analizuojantys užsienio autoriai teigia, kad nacių ir sovietinę okupaciją patyrusių šalių visuomenės, gyvendamos pavergtos, turėjo susitelkti prieš okupantą kaip prieš priešą. Jos ilgą laiką negalėjo išeiti iš tam tikro joms primesto rėmo, tad toks susivienijimas turėjo prasmę. Dabar, aiškaus priešo nelikus, šioms visuomenėms labai sunku priimti bet ką, kas yra kitaip, kas netelpa į aiškius rėmus.
„Mums jau nereikia gintis nuo tų kitų, bet iš to susiskaldymo, nulemto skaudžios kultūrinės patirties, yra tebelikęs savisaugos ir įtarumo jausmas“, – sako I.Skruibienė.
Prieš 50 metų sustingęs laikas
V.Tomaševičiaus parodoje „Pašnekesiai wirtuvėje“ išsiskiria devynių nuotraukų ciklas „Pašnekesėliai“. Jame užfiksuota, kaip šiuo metu gyvena žmonės, vieni pirmųjų atsikraustę į Lazdynus, t.y. maždaug prieš 50 metų.
„Kai atėjęs atidariau spinteles, šaldytuvą, pamačiau lentynas, pasakiau: nieko nerežisuosime ir nekeisime, fotografuosime, kaip yra“, – prisimena autorius. Taip nuotraukose sustingo atsikraustymą į Lazdynus menantys seni sovietmečio puodai, charakteringi to meto indai, kiekvieno inteligento namuose stovėjusios tos pačios receptų knygos, tarp kurių įsiterpusios šiuolaikinės ryškios kruopų pakuotės, spalvingi aliejaus buteliai ar vaistų dėžutės.
V.Tomaševičius sako šio nuotraukų ciklo herojaus namuose suskaičiavęs net šešiolika puodų. Dauguma jų – sunkiai beatplaunami, morališkai atgyvenę, tačiau tebenaudojami iki šiol. „Daiktai nėra tik funkcija – jie pasakoja istorijas ir yra susiję su tuo, ką mes išgyvenome, patyrėme.
Daiktai gali būti ir iš tų deficito laikų, kai jiems gauti reikėjo ypatingo apsukrumo, pažinčių, galų gale – didesnių pinigų, nes rinkoje kai kurių daiktų trūko arba tiesiog nebuvo, ir niekas negalėjo pasakyti, kada bus vėl“, – šią dažnai vyresnio amžiaus žmonių namuose pasitaikančią situaciją kaip tiesiogiai neįvardytą saugumo poreikį aiškina psichologė.
Apie Lazdynų žmones kalba daiktai ir maistas
Pasak jos, galima į senų daiktų kaupimo reiškinį žvelgti ir kiek metaforiškai: jeigu namuose daiktų pavidalu sukrauta patirtis pasakoja neįvardytas, neapmąstytas, neišbūtas ir aiškaus pavidalo neįgijusias istorijas, tada su ja gali būti sunkiau atsisveikinti arba sunkiau kurti savo aplinką kažkaip naujai, kitaip, nes buvusi patirtis nepaleidžia.
Laikas išbūti su traumine patirtimi yra labai sunkus – niekas negali pasakyti termino, per kiek praeis skausmas ir nerimas.
„O kažkam gal ir reikia taip gyventi, nes norisi būti tokioje aplinkoje, kokią ją pažįsti ir kokia ji yra sava, ir pokyčiai nėra tai, ko norisi. Seni daiktai gali pasakoti savas istorijas ir taip suteikti saugumo, užtikrintumo“, – pastebi specialistė.
„Pašnekesėlių“ ciklo nuotraukose matomos penkios šaldytuvo lentynos, aklinai prikimštos maisto produktų ir vėlgi tų pačių sovietmetį menančių puodų, dėžučių, stiklo indų, anot I.Skruibienės, gali byloti apie žmogaus patirtą sunkumą išgyventi.
Kadangi maistas yra bazinis kiekvieno mūsų poreikis, norą jo turėti daug ir visada po ranka galima sieti su kultūrinėmis traumomis, ypač patirtomis pokario laikotarpiu ar tremtyje, kai dažnai trūkdavo valgyti.
Maistas maitina mūsų kūną, bet, psichologės nuomone, gali būti susijęs ir su emocijomis. Juk galima pasimaitinti įspūdžiais, patirtimis, savęs realizavimu – visa tai žmogų irgi pasotina, tik perkeltine prasme.
Tad galbūt kai trūksta štai tokio dvasinio maitinimo, maistas tampa būdu negautiems įspūdžiams, patirtims, savirealizacijai kompensuoti. Paprastai žmogus linkęs daug valgyti tada, kai patiriamas stresas, kai reikia ištverti negalėjimą išbūti su savo vidine patirtimi – tada maistas tas tuštumas užpildo.
Juolab kad maisto skonis tuo pačiu yra ir pojūtis – kai negali patirti kažkokių kitokių pojūčių, jų gali gauti valgydamas maistą. „Daryti apibendrintų išvadų, žinoma, negalima, tačiau maistas tikrai gali sietis su kažkada išgyventu stygiumi, nesaugumu, tuštuma“, – sako psichikos sveikatos specialistė.
Sveika save pamatyti visokius
Paprašyta įvardyti, kaip visuomenė galėtų išgyti nuo patirtų kultūrinių traumų, I.Skruibienė laikosi nuomonės, kad nemažai tinkamų žingsnių jau yra padaryta: nusikaltimu pripažintos sovietų politinės represijos, holokaustas, kiti skausmingi XX a. vidurio įvykiai, o į juos patekusios šeimos įvardytos kaip nukentėjusios. Anot psichologės, tokie įprasminimai ir įvardinimai yra labai svarbūs visuomenės požiūriu ir kažkuria dalimi laikytini jau įvykusiais.
Laikas išbūti su traumine patirtimi yra labai sunkus – niekas negali pasakyti termino, per kiek praeis skausmas ir nerimas. Jeigu chirurgas gali numatyti, per kiek sugis kūno žaizda, per kiek laiko sugis kultūrinės traumos padaryta sielos žaizda – sudėtinga. Kuo arčiau tos traumos esi, tuo sunkiau pamatyti save iš šalies, apmąstyti susidariusią padėtį ir integruoti neigiamas patirtis į savo asmeninę gyvenimo istoriją. Kuo tolimesnė karta, tuo lengviau ji gręžiojasi į praeitį ir žvelgia į patirtus išgyvenimus.
„Gijimas po kultūrinės traumos yra procesas, jam reikia nemažai laiko. Nebus taip, kad įvardijome, sudėliojome praeitų dienų paveikslą ir pasveikome. Ne tik kultūrines traumas patyrusiems, bet ir visiems mums gali būti vertinga patyrinėti savo šeimos patirtis ir istoriją“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.
Savo vedamuose seminaruose apie namus ji sako pastebinti, kad žmonėms susidėliojus namų istorijas ir įvardinus praeityje buvusius įvykius, pasimato visos giminės istorijos visuma, kurioje ir save galima pamatyti iš naujo, kitaip.
„Vytauto parodą matau kaip labai gražią to iliustraciją: jis per save ir savo patirtis pasakoja apie tai, ką mato ir kaip mato. Menininkai yra tie žmonės, kurie moka parodyti per simbolį, įprasminti kitokia išraiška – tai irgi gali veikti tam žmogui, kuris neras savyje jėgų garsiai papasakoti, kas ir kaip buvo. Tačiau per simboliais išreikštą patirtį, pajautimą, pamatymą jam gali pasidėlioti ir susisieti jo paties išgyvenimai. Manau, tai yra vertinga“, – svarsto psichologė.
Vytauto Tomaševičiaus personalinė paroda „Pašnekesiai wirtuvėje“ sostinės Pamėnkalnio galerijoje veikia iki rugsėjo 25 d.
Parodą „Pašnekesiai wirtuvėje“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Parodos rėmėjas – Lietuvos dailininkų sąjunga
Parodos informacinis partneris – portalas 15min
Parodoje naudojamas daugiabučių mikrorajono kvapas iš „Kvapų namai“
