Kokybiškas bendravimas – itin svarbi geros emocinės sveikatos dalis, turinti milžinišką įtaką gerai savijautai, – tai patvirtina ir individualiosios psichologijos konsultantė, Individualiosios psichologijos instituto (IPI) dėstytoja Daina Kremensienė.
Pasak jos, norime mes, ar ne – visi įmanomi jausmai gyvena kiekviename iš mūsų. Klausimas – kiek mes patys juos atpažįstame, kaip gerai juos įsisąmoniname, kiek norime tuos jausmus priimti, kuriuos iš jų norime rodyti kitiems, o kuriuos – paslėpti tamsiausiame sielos kamputyje?
Apie jausmus kalbėti būtina
Kokią reikšmę turi kalbėjimas apie jausmus? Kodėl kartais verta juos sąmoningai iškelti į dienos šviesą? Kodėl iš pažiūros itin ramus ir dėl nieko neišgyvenantis žmogus neretai yra daug jautresnis už tą, kuris geba susijaudinti ir pravirkti net dėl menkniekių? Galiausiai – kaip pasirūpinti savo emocine sveikata? Į visus šiuos klausimus atsako 15min pašnekovė D.Kremensienė.
„Yra žmonių, kurie kalbėdami jautriomis temomis sako, kad jų jos neveikia, kad jie moka tarsi atsiriboti nuo emocijų, nejausti, tikina, kad nėra jautrūs. Taip jie tarsi apsisaugo nuo tų emocijų įsisąmoninimo, sąmoningai neleidžia sau jų patirti. Tačiau tai nereiškia, kad jie neturi jausmų ir nereiškia, kad jie nėra jautrūs“, – pokalbį pradeda individualiosios psichologijos konsultantė.
Jos teigimu, toks bandymas atsiriboti nuo emocijų yra tarsi bandymas pasislėpti už nematomos sienos. Neperšaunamo skydo, kurį patraukus jausmų kulka vertų į minkštą kūną lygiai taip pat stipriai, kaip ir į to, kuris karo lauke žaidžia be apsaugos priemonių.
„Jautrumas neretai tapatinamas su ašaromis, todėl jei kam nepavyksta greitai pravirkti, jis pats save įtikina – nesu jautrus. Bet juk emocijos – kaip instrumento stygos, kurias užgavus, jos vienaip ar kitaip vis vien suskamba, klausimas – ar aš bijau išgirsti tą muziką, ar ne“, – svarstė D.Kremensienė.
Tuos, kurie žūtbūt stengiasi viešai nerodyti emocijų, ji vadina gebančiais „nusijausminti“ – jie visus jausmus gražiai sulanksto ir paslepia vidiniuose stalčiukuose. Tačiau tai esą anaiptol nereiškia, kad jie kažkur išgaruoja – juk tuose stalčiukuose anksčiau ar vėliau ima trūkti laisvos vietos!
O tuomet ir prasideda problemos...
„Jei žmogus niekaip nereaguoja net atsidūręs labai sudėtingoje situacijoje, tai signalas, kad jis yra labai pažeidžiamas. Signalas, kad anksčiau ar vėliau visos jo sukauptos emocijos prapliups su kaupu. Neretai tas, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo labiau pažeidžiamas, kuris pasrūva ašaromis, greit apsiverkia, dažnai yra stipresnis už tą, kurio veide nėra emocijų“, – tikina pašnekovė.
Emocijų slėpimas – lyg tiksinti bomba
Iliustruodama šią situaciją ji prisiminė darbo praktikoje įvykusį atvejį, kai psichologinei konsultacijai atvykusi moteris atvirai pasidalijo itin skaudžiais gyvenimo įvykiais. Jautri asmeninė istorija nepaliko abejingos ir pačios D.Kremensienės. Išklausiusi klientės pasakojimą ji sako pati pajutusi, kaip akyse ėmė kauptis ašaros, tapo sunku klausytis ir suvokti, kas įvyko.
Tačiau klientės veide psichologė sako nepamačiusi nė menkiausio jaudulio, nerimo – skaudžius gyvenimo įvykius ji pateikė kaip neginčijamą faktą, dėl kurio neverta lieti ašarų.
„Galvojau, kodėl mane tos moters istorija taip stipriai palietė? Kodėl mane palietė labiau nei ją pačią? Tačiau netiesa, kad jos pačios tie sunkūs išgyvenimai nepalietė, ji tiesiog neįsileidžia emocijų, nesuvokia jų, nes antraip jos ją labai išbalansuotų. O ji to nenori, bijo to, todėl priešinasi“, – pasakojo D.Kremensienė.
Įdomu tai, kad ta pati moteris vėliau pripažino nustebusi dėl psichologės susijaudinimu – svarstė, kodėl žmogui, kuriam ji pasipasakojo, skaudėjo labiau nei jai pačiai. Paskui pati tyliai sau viena pravirko, nes per kitą žmogų ji priartėjo prie savo pačios emocijų ir galiausiai suvokė jas.
„Pasidalinti mintimis, išgyvenimais su kitu žmogumi – būtina absoliučiai kiekvienam, kitaip mes visi išprotėtume. Kartais išsipasakoti pasirenkamas artimas draugas, kartais – net nepažįstamas žmogus. Ir net jei mes patys atrodome nejautrūs, o už mus paverkia kitas reaguodamas, kad – oi, kaip čia baisu, koks tu stiprus, kad tai atlaikai! – būtent kito žmogaus reakcija yra būdas geriau pažinti savo emocijas.
Kitas verkdamas tarsi parodo, kad verkti šioje situacijoje galima, kad tai – normalu. Galiausiai, juk visi žinome – išsipasakojus palengvėja, taip nusimetame dalį slegiančio emocinio svorio“, – sakė D.Kremensienė.
Psichologės teigimu, tie, kurie tikina, kad nieko nejaučia, transliuoja aplinkai, kad nors jie negali patys išjausti, už juos tą padaryti gali kiti. Todėl tokio tipo žmonės neretai dar dažniau varsto psichologų kabinetus, juk jei jie nejaustų, vadinasi, jiems nerūpėtų jų emocijos, o jei nerūpėtų, nebūtų poreikio iš jų išsivaduoti. Tačiau realybė dažnai yra visai kitokia.
„Dažnai tikinantys, kad nieko nejaučia, yra labai kontroliuojantys. Jie bando išstumti jausmus, jiems baisu, kad negalės jų sukontroliuoti, ir jie bus priversti kažką pajusti. Todėl lengviausia – nuo tų jausmų atsiriboti. Nors čia yra kita medalio pusė – jei jausmai yra per stipriai kontroliuojami, vėliau jie prasiveržia su trenksmu – isterijomis, neadekvačiais veiksmais, griaunančiais veiksmais“, – tikina pašnekovė.
Dažnai tikinantys, kad nieko nejaučia, yra labai kontroliuojantys žmonės
Tačiau vadinamieji šalti, nejautrūs, uždari žmonės neretai viduje labai trokšta išjausti emocijas, ir jei to negali patys, nori, kad už juos tai padarytų kiti – šeimos nariai, draugai, nepažįstami žmonės, psichologai. Pamatę, kaip į tas pačias situacijas reaguoja kiti, tie nejautrūs ima pažinti save ir savo jausmus – tuomet prasideda virsmas.
Tačiau yra ir kita žmonių kategorija – perdėti jautruoliai, kurie net patys vos pasitaikius progai pabrėžia savo sielos trapumą. Kokius signalus jie siunčia? Apie ką jie bando perspėti greta esančius žmones?
Ką transliuoja žodžiai „aš labai jautrus“?
D.Kremensienės teigimu, posakis „aš labai jautrus“ – tai žinutė kitam, kad jis nenustebtų, jei žmogus pravirks, jei perdėtai emocionaliai sureaguos. Kartu tai leidimas sau verkti, įspėjimas, kad „atsargiai, neliesk, bijau, kad gali pamatyti mane kitokį.
„Nejautrių žmonių apskritai nėra, visi mes esame jautrūs, tik kai kurie – emociškai labiau pažeidžiami. Yra tik skirtingos jautrumo išraiškos – vieni emocijas išlaisvina, kiti – slepia. Tačiau be išimties visiems palengvėja bendravimas su kitu žmogumi, kai emocijos, jausmai įžodinami, lengviau suprasti, kas su tavimi pačiu vyksta – per kito žmogaus emocijas, per jo reakciją į mūsų pačių emocijas galima geriau suprasti save“, – pasakojo psichologijos konsultantė.
Kalbant šia tema kyla ir klausimas – ar mūsų jautrumas įgimtas, ar jį lemia gyvenimiška patirtis? D.Kremensienė įsitikinusi, kad nors daug kas priklauso nuo žmogaus asmenybės, charakterio, itin svarbią reikšmę turi ir asmeninė patirtis – jei, pavyzdžiui, nuo mažų dienų vaikas šeimoje buvo baramas ar mušamas už tai, kad verkia, jis suvokia – jei rodys jausmus, bus dar blogiau. Todėl ima save saugoti ir laikui bėgant vis mažiau suvokia apie savo jausmus.
„Tai nereiškia, kad jis mažiau jaučia, bet jis mažiau suvokia, kokius konkrečiai jausmus jaučia. Nebesupranta, kodėl kažką jaučia, kodėl tas jausmas atėjo būtent tokiu metu. Galiausiai arba išsikrauna kitais būdais, arba kaupia savyje emocijas, kol šios sprogsta. Žinoma, būdų „nusiventiliuot“ yra daug ir įvairių – vienam tai sportas, kitam – meno terapija, namų tvarkymas, knygų skaitymas ir panašiai. Ir kuo geriau suvokiame savo emocijas, tuo daugiau randame būdų sąmoningai jas išveikti“, – kalbėjo D.Kremensienė.
Būdai rūpintis emocine sveikata
Būdas rasti mėgstamą veiklą, kuri padeda susidraugauti su savo emocijomis ir jas nukreipti teigiama kryptimi, išjausti jas, labai individualus. Tačiau rūpintis savo emocine sveikata būtina.
O tą galima padaryti įvairiomis formomis: užsiimant mėgstama veikla, randant laiko sau, pabuvimui tyloje, įsiklausant į savo asmeninius norus ir poreikius, ir, svarbiausia – laikui su kitais žmonėmis.
Būtent bendravimas, pokalbiai, laiko leidimas su artimaisiais, o gal nepažįstamaisiais, padeda kituose pamatyti savo paties atvaizdą – tai ne tik kito žmogaus, bet ir savęs, savo emocijų, reakcijų į savo emocijas pažinimas. Analizuodami kitus geriau suprantame save.
Straipsnių ciklą apie gerą emocinę bei fizinę sveikatą inicijuoja arbata „Lipton“.
