Kai žmogus prisipažįsta, kad serga vėžiu, tai ir yra akivaizdus ženklas, kad jis pasiruošęs apie savo ligą kalbėti.
Tačiau aplinkiniams reikia drąsos nenusisukti nuo sunkiai sergančio, pastangų suprasti jo savijautą, nuoširdaus rūpesčio ir dėmesio ne tik artimojo, bet ir savo fizinei bei psichologinei būsenai.
Jei geriau pagalvojus, tai buvimas su ligoniu reikalauja paprasčiausių žmogiškųjų reakcijų: užuojautos, padrąsinimo, vilties išsakymo. Tiek, matyt, kiekvienas mūsų turime.
– Rūta, kaip ta krizinė patirtis, kalbant apie onkologiją, pakeičia žmogų? Na, ir daugeliui rūpimas klausimas, ar išmokstama su tuo gyventi?
– Susidūrimas su gyvenimo krize, ypač savo ar savo artimo žmogaus sunkia liga, tiesiogine mirties grėsme, ar artimo žmogaus mirtimi gali lemti labai daug pokyčių.
Mintys apie mirtį gali sukelti bejėgiškumo, vienatvės ir beprasmybės jausmą, kai kuriems žmonėms gali stipriai paveikti gyvenimą ir lemti nerimo, depresijos ar kitų būklių atsiradimą.
Iš kitos pusės, neretai atsitinka ir taip, ką teigia ir moksliniai tyrimai, kad susidūrimas su mirtimi paskatina ir teigiamus pokyčius žmonių gyvenime, prisideda prie prioritetų pokyčių siekiant sau prasmingų gyvenimo tikslų, gerinant tarpasmeninius santykius.
Labai svarbu sergančiajam onkologine liga parodyti nuoširdų rūpestį juo, dėmesį, nebijoti paklausti ar atidžiai išklausyti, pasistengti jį suprasti, nedangstant savo nerimo begalinėmis kalbomis, perdėtu optimizmu.
– Kas labiausiai erzina šia liga sergančiuosius? Aplinkinių atjauta? Negebėjimas bendrauti kaip iki tol? Žvilgsnis, kaip į ligonį...
– Kartais artimieji, vedami pačių geriausių norų ir paskatų, pradeda elgtis su sunkiai sergančiu žmogumi kaip su vaiku, nukreipdami į jį savo rūpestį, užuojautą, bet tuo pačiu ir atimdami iš žmogaus galimybę pačiam priimti sprendimus, pasirinkti ir pan.
Sunkiai sirgdamas žmogus ir taip jaučiasi praradęs kontrolę, todėl per didelės artimųjų pastangos kartais gali būti priimamos priešiškai, tarsi papildomas apribojimas, kurių ir taip daug atneša pati liga, gydymo sukeliami sunkumai.
– Ką reikėtų žinoti bendraujant su žmogumi, kuris grumiasi su onkologine liga? Kaip neerzinti ir taip krizinėje patirtyje esančio žmogaus?
– Palaikant sunkiai sergantį artimąjį, reikėtų nebijoti parodyti žmogiškų jausmų ir reakcijų išreiškiant užuojautą, padrąsinimą, viltį.
Būtina surasti ir savyje drąsos ir stiprybės išbūti su sunkiai sergančiu artimuoju, patiems nepradėti vengti šių sunkių išgyvenimų ir savo pačių minčių.
Kartais pasitaiko, kad artimieji ima vengti bendrauti, nes jiems patiems per sunku išbūti su savo sunkiais jausmais.
Labai svarbu sergančiam žmogui parodyti nuoširdų rūpestį, dėmesį, nebijoti paklausti.
Atidžiai išklausyti, pasistengti jį suprasti, nedangstant savo nerimo begalinėmis kalbomis, perdėtu optimizmu.
– Kartais sergantysis mieliau apie savo ligą diskutuoja su mažiau pažįstamais žmonėmis. Kaip tai pavadinti: noru apsaugoti savus? O gal saugesne distancija pokalbiui, pasitikrinimui, kaip mane tas žmogus priima? Kiek daug ir kaip giliai?
– Nors žmonės sugeba susikurti naudingų mirties baimės valdymo būdų, pavyzdžiui, užmegzdami, palaikydami ir puoselėdami prasmingus santykius, artimą ryšį su brangiais žmonėmis, lygiai taip pat jie gali taikyti ir neadaptyvias mirties nerimo įveikimo strategijas, pavyzdžiui, vengimą.
Tokiu atveju žmogus gali atsisakyti kalbėti apie savo ligą su artimaisiais, vengti bet kokių darbų ar reikalų, keliančių minčių apie jo būklę ar mirties galimybę, pavyzdžiui, nerašo testamento, nesilanko laidotuvėse ar kapinėse, kartais ir atsisako gydytis.
