„Jei stovėdami ilgoje mašinų spūstyje jaučiatės visiškai ramūs, o atostogaujantiems nejaučiate jokio pavydo; jei besąlygiškai priimate šalia esančius žmones, juos mylite ir nenorite juose nieko keisti; jei atrandate džiaugsmą, pasitenkinimą, kad ir ką darytumėte ar kur būtumėte, – kas jūs esate? Tikriausiai šuo“, – konferencijoje „Moters vizijos“ pranešimą apie įsąmoninimo praktikas ir kaip jos gali keisti gyvenimą pradėjo R.Suchockaitė.
Anot jos, tiesa ta, jog mes jaučiame įvairias emocijas – ir tai visiškai normalu. Psichologės nuomone, problema ta, jog mes keliame pernelyg aukštus – netgi nerealius – reikalavimus sau ir kitiems. Tad, pavyzdžiui, įvykus kažkokiai bėdai ar susidūrus su sunkumais – tada, kada mums labiausiai reikia meilės, geranoriškumo ir rūpesčio savimi, – pradedame save kaltinti, bausti.
Viskas prasideda nuo minčių
„Kadangi mintys, emocijos (jausena) ir elgesys yra pagrindiniai mūsų gyvenimo komponentai, ir, kaip teigiama šiuolaikinėje psichologijoje, pirmiausia atsiranda mintis, po to eina emocija ir tuomet elgesys, vadinasi, keisdami mintis, mąstymą, galime pakeisti savo savijautą ir atitinkamai elgseną, – aiškino psichologė. – Įsivaizduokite, kad į burną įsidedate griežinėlį citrinos. Ką jaučiate? Tikriausiai rūgštų skonį. Tai rodo, kad mūsų mintys sukuria ne tik emocinį, bet ir fizinį pojūtį.“
Kita vertus, R.Suchockaitė nurodė, jog, nors mintys yra labai galingos, keisti jas – ne visuomet yra paprasta. Kodėl?
„Mūsų mąstymą veikia sąmonės filtras, kuris kiekvieno žmogaus yra skirtingas. Tas sąmonės filtras priklauso nuo kertinių įsitikinimų, suformuotų vaikystėje ir įprastai lydinčių visą gyvenimą, pavyzdžiui, kad pasaulis yra nesaugus, esu nevertas meilės, arba atvirkščiai, – argumentavo specialistė. – Vėliau šiuos įsitikinimus papildo įvairios patirtys, kurias išgyvename. Sąmonės filtrą taip pat veikia impulsai, instinktai (daugintis, maitintis, išlikti), kurie pasireiškia nesąmoningai.“
Ji pateikė pavyzdį, jog, nors savisaugos instinktas padėjo mums išlikti evoliucijos metu, kartais jis veikia mūsų nenaudai – protas yra linkęs matyti negatyvesnę informaciją aplink, kad apsaugotų nuo potencialaus pavojaus.
Tai, ką galvojame, nebūtinai yra tiesa
Kaip teigė R.Suchockaitė, sąmonės filtras lemia ir tai, jog mūsų gyvenimą lydi vienokie ar kitokie nesąmoningi (savaiminiai) vertinimai. Kitaip tariant, kad ir į ką žiūrėtume, kad ir kokiame gyvenimo etape būtume ar su kokiais žmonėmis bendrautume, neatsiribojame nuo nesąmoningo vertinimo.
Mokslininkai sako, kad mūsų protas apie 90 procentų veikia remdamasis praeitimi, patirtimi.
O tai, anot psichologės, yra savotiškos mąstymo klaidos: juk nors sutikę kitą žmogų nesąmoningai bandome jį vertinti, „užklijuoti etiketę“, tai nebūtinai yra faktinė tiesa.
„Mūsų protas dažnai mato dalykus kitaip, nei yra iš tiesų. Mokslininkai sako, kad mūsų protas apie 90 procentų veikia remdamasis praeitimi, patirtimi“, – pridūrė ji.
Ir nors psichologė pabrėžė, jog neutralus visa ko vertinimas yra praktiškai neįmanomas, žinant tai, jog smegenys yra linkusios veikti „autopilotu“ ir dėl išsiugdytų įpročių (pvz., kai išmokstame vairuoti, šokti, groti; tam tikrose situacijose panašiai reaguoti), atitinkamai treniruojant smegenis, galima pakeisti jų veikimą link didesnio sąmoningumo.
Jos manymu, būtent dėmesingumo, įsisąmoninimo praktikos yra raktas į sąmoningesnį gyvenimą.
Esmė – buvimas „čia ir dabar“
R.Suchockaitė pasakojo, jog pati dėmesingu įsisąmoninimu grįstą praktiką atrado prieš septynerius metus. Pasak specialistės, tai yra tarsi meditacijos ir psichoterapijos hibridas; meditacijos rūšis, kuri neturi jokio ideologinio ar religinio pagrindo, nereikalauja jokio specialaus pasiruošimo.
Anot jos, įsisąmoninimo praktikas galima skirstyti į formalias (pvz., kūno skenavimas, kvėpavimo meditacija, sėdimoji meditacija, vizualizacijos) bei neformalias (kada dėmesys sutelkiamas į vieną veiklą, pvz., arbatos gėrimą).
Būti dėmesingam labai verta: taip pastebime daugiau gyvenimo akimirkų, išmokstame mėgautis jomis, mažiname patiriamą įtampą, stresą.
„Kiekviena įsisąmoninimo praktika turi savo psichoterapinę vertę: vienos stiprina, kitos moko labiau pajusti, pažinti save, įsiklausyti, – aiškino psichologė. – Apskritai, koncentruodamiesi į tai, kas vyksta čia ir dabar, mokomės būti dėmesingi. O būti dėmesingam labai verta: taip pastebime daugiau gyvenimo akimirkų, išmokstame mėgautis jomis, mažiname patiriamą įtampą, stresą (kas dažnai kyla iš galvojimo apie praeitį ar ateitį).
Kitas dalykas, mokymasis nuolat įsisąmoninti realybę, kuo labiau atsiribojant nuo sąmonės filtro, leidžia į gyvenimą pažvelgti visiškai kitaip. Kartu tai padeda geriau suprasti ir savo vidinį pasaulį – jausmus, emocijas, mintis.“
Pakanka keliolikos minučių per dieną
Jos teigimu, nuo 1979 metų, kada JAV medicinos profesorius Jonas Kabatas-Zinnas sukūrė pirmąją įsisąmoninimo programą ir pradėjo ją taikyti stresui, nerimui mažinti, atlikta daugybė mokslinių tyrimų, vertinant šios meditacijos poveikį.
„Tyrimai rodo, jog atliekant įsąmoninimo, dėmesingumo praktikas, treniruojama naujoji smegenų žievė, kuri yra atsakinga už atmintį, kūrybingumą, laimės pojūtį. Beje, aktyvuojant naująją smegenų žievę, mažėja limbinei smegenų sistemai („senosioms smegenims“) priklausančio migdolo, atsakingo už nerimą, stresą, aktyvumas. Tačiau tai nereiškia, kad įsisąmoninimo praktikos yra būdas atsipalaiduoti – atsipalaidavimas yra kaip to praktikavimo pasekmė“, – aiškino R.Suchockaitė.
Be to, pasak specialistės, tyrimai taip pat rodo, kad įsisąmoninimo praktikos stiprina imunitetą, mažina nesąmoningą elgseną, pvz., emocinį valgymą.
„Kitaip tariant, atliekant įsisąmoninimo praktikas, ugdome vidinę išmintį, ramybę, emocinį intelektą, emocinį atsparumą; pradedame jaustis labiau atsipalaidavę, geriau suvokiame, kas aplink ir su mumis vyksta. Per dieną skiriant vos dešimt minučių formaliai įsisąmoninimo praktikai ir kelias minutes neformaliai praktikai, galima sustiprinti save, pagerinti savo sveikatą“, – pridūrė ji.
