– Kodėl žmonės kuria meną?
– Menas yra bendravimo būdas. Meno pagalba kitiems perduodu savo jausmus, kartais mintis. Ir menas atsirado tada, kai kilo poreikis apie savo jausmus pranešit didesniam skaičiui savo gentainių, nei galima tai padaryti tiesiogiai.
Jei grįžtume prie šaknų, tai visi mes kilę iš žmogbeždžionių ir dabar gyvenantis žmogus homo sapiens susiformavo tik prieš 100–80 tūkst. metų. Taigi mes – labai šviežias produktas Žemėje. Tačiau gyvenimas grupėmis gerokai senesnis reiškinys ir vienas svarbiausių dalykų grupėje – perduoti savo jausmus kitiems nariams. Tam, kad jei man bloga, mane paguostų, o jei gerai, pasidžiaugtų kartu. Visa tai vyksta jau milijonus metų, ne tik tuos kelis šimtus tūkstančių, kai egzistuojame mes. Ir šis įgūdis perduoti kitiems savo jausmus turėjo būti kažkokiu būdu materializuotas.
Dar kalbant apie beždžionių gyvenimą, visi žino, kad jos glosto ir čiupinėja viena kitą, anksčiau manyta, kad taip ieško blusų. Tačiau ne blusų jos ieško. Per čiupinėjimą ištraukiami druskos kristalėliai, susidarantys plaukuose prakaituojant. Paskaičiavus matematiškai buvo sužinota, kad savo jausmus lietimu geriausiu atveju galima perduoti 30 kitų būtybių. Jei grupė išsiplečia, tiesioginiu kontaktu jausmų perduoti nebegalima, reikia ieškoti naujų būdų.
Be jokių abejonių, daugiausia pasaulio informacijos priimama per akis, tad, laikui bėgant, itin svarbūs tapo regimieji signalai – gestai, mimika. Nors neandertaliečiai mums atrodo primityvūs, jie jau kūrė fantastišką meną. Jiems per meną reikėjo perduoti bendras idėjas. Be viso to, tie kūriniai ant uolų sienų dar ir labai gražūs. Taigi grįžtame prie to, kad menas padėjo atstoti tiesioginį kontaktą perduodant vieni kitiems jausmus ir mintis.
Menas iki šiol tarnauja šiam tikslui. Tiesa, reikia pažiūrėti į įvairias meno epochas, pamatysime, kad menas kartais tarnauja ir vykdant kitokius uždavinius, prisiminkime propagandinį meną. Tačiau jis vis vien yra mūsų komunikacijos būdas. Ir kas turi originalesnių minčių, perduoda jas originaliau.
– Ar visi žmonės kūrybiški?
– Manau, kad taip. Tik ką mes vadiname kūrybiškumu? Dažnai galvojama, kad kūrybiškumas – kažko visiškai naujo sukūrimas. Aš manau, kad tai yra senų elementų sujungimas naujais būdais ieškant naujų prasmių. Tai naujų išeičių suradimas iškylančiose situacijose.
– Kaip kai kurie kūrybiški žmonės tampa meno genijais?
– Galvoju, kad kažkam mes turime talentą, o kažkam neturime. Kažkas – genialus smuikininkas, kažkas – genialus tapytojas, o kažkas – genialus matematikas. Genialumas yra kelių dalykų sujungimas į viena – profesinių žinių (amato), kūrybiškumo (asmeninės savybės), sugebėjimo matyti visiškai kitaip, nei didžioji dalis.
– Kaip tą visiškai kitokį matymą pripažįsta visuomenė, tuo masiškai susižavi?
– Tai jau socialiniai procesai, pagrįsti tarpusavio sąveika, per masines komunikacijos priemones. Čia aktualios ir mados, kurios ateina ir praeina. Kai kada pasirodo net genialių menininkų bangos, kaip kad buvo su impresionistais. Jie atnešė kažką, kas labai specifiškai veikė žmones. Naujumas taip pat svarbu. Tačiau iškylant naujai srovei, atsirandant naujai madai vien naujumo neužtenka. O kai žiūri į šiuolaikinį meną, kartais be naujumo daugiau nieko ir nepamatysi.
– Kodėl, keičiantis laikams, vis dar žavimės kadaise sukurtais dalykais – Antikos tragedijomis, Renesanso daile ir pan.? Ar esminiai dalykai visuomet tie patys?
– Jei pabandytume įvertinti, kokie žmonės vaizduojami Antikos komedijose ir tragedijose, ir kokie jie yra šiandien, suprastume, kad jie beveik nesiskiria. Sakoma, kad žmonija vystosi. Manau, kad žmonija nesivysto, vystosi technologijos. Didžiąja dalimi žmonės yra tokie patys, vadovaujasi tokiais pačiais jausmais, emocijomis, kurios yra nesąmoningos.
– Ar technologijos veikia kūrybiškumą?
– Technologijas traktuoju kaip instrumentus, kurie genialaus žmogaus rankose tarnaus jo genialiam kūriniui sukurti, o vidutinio žmogaus – vidutiniams kūriniui. Pagalvokime apie architektūrą, kuri taip pat yra menas ir priklauso nuo įvairių technologijų. Kai kada matome pasikartojimus, kai kada – išskirtinius pastatus.
Manau, kad tai, kas yra estetika, šiandien jau nebesusitarsime. Todėl meno turi būti visokio.
– Kai kada kalbama apie bjaurumo estetiką mene. Ar tai – irgi komunikacijos būdas per kūrybą ir yra skatintina?
– Pirmiausia, pats estetikos apibrėžimas yra gana neaiškus. Kalbėti apie tai, kas yra bjaurumo estetika, dar sudėtingiau. Tačiau manau, kad skirtingiems žmonėms reikia skirtingų stimulų, kad jie susijaudintų. Jaudulys XXI a. visuomenėje yra dovana, nes viskas nusibodę, matyta, išbandyta, išragauta, išvaikščiota... Kažkas, kas šokiruoja, atrodo estetinis išgyvenimas.
Iki šiol prisimenu vieną tikrą istoriją naujojo meno parodoje Italijoje. Joje buvo parodyti trys suskilinėję rutuliai, kurie sužavėjo visus kritikus ir laimėjo parodos prizą. To kūrinio pavadinimas išvertus iš lietuvių kalbos – dramblio išmatos. Kartais galima „išdurti“ visus kritikus ir kitus menininkus tiesiog labai paprastu, realistišku kūriniu.
Manau, kad tai, kas yra estetika, šiandien jau nebesusitarsime. Todėl meno turi būti visokio – pradedant kiču, einant pro Andy Warholo kūrinius ir baigiant šiuolaikiniais menininkais. Galima be sustojimo ginčytis, kas yra meniška, ir niekada nesusitarti. Todėl reikia tai palikti psichologijai – kiek ir kokių jausmų žmogus patiria.
– Kas lemia, kiek ir kokių jausmų žmogus patiria? Vieni labiau įsijaučia, kiti to nesugeba ar nenori sugebėti.
– Kai kurie žiūri į meno kūrinį taip, tarsi būtų kritikai. Tačiau jie neturi suprasti meno. Būtų daug geriau be stereotipinių vertinių, pasikliaujant atviru emociniu patyrimu. O emocijos juk nesąmoningos, jos kyla itin greitai ir rodo, kaip matau pasaulį. Kiekvieno mūsų talentas suvokti skirtingas. Žinoma, reikėtų tam tikro pagrindo, estetikos mokyklos, tai svarbu.
– Ar talentas suvokti formuojasi ankstyvoje vaikystėje, tėvų pastangomis?
– Tai, kas gražu ar negražu, vaikai mokomi atskirti labai anksti. Vėliau reikia palaikyti tą vystymąsi.
– Čia labai ryški tėvų pateikta nuomonė.
– Taip, net Antoine de Saint-Exupery rašė, kad mes visi – iš savo vaikystės. Ir jokios psichoanalizės čia nereikia. Reikia su tuo susitaikyti – esame savo tėvų tęsinys. Apie tai kalba ir lietuviška patarlė, kad obuolys nuo obels netoli rieda. Žinoma, galima pasikeisti, tapti kitokiems, nei mūsų tėvai. Tam reikia daug pastangų, mokymosi, švietimo.
– Kokiais lietuvių menininkais labiausiai žavitės?
– Galvoju, kad vienas didžiausių XX a. kūrėjų – skulptorius Stanislovas Kuzma. Manau, kad jo simbolizmas ir, viena vertus, etnografinis realizmas – labai išskirtiniai bruožai. Pažinojau jį ir asmeniškai, būdavo labai įdomu jo klausytis. S. Kuzma buvo išsišokėlis – kiek per jaunas, gaunantis per daug užsakymų. Ir už Lietuvos nacionalinio dramos teatro pastato skulptūras, ypač šaltinėlį viduje, jam teko daug atsiimti.
Kalbant apie muziką, manau, kad Lietuvoje ji labai aukšto lygio – ir klasikinė, ir šiuolaikinė, ir džiazo. Šiuolaikinė muzika laimi tarptautinius konkursus, kompozitoriai važinėja po visą pasaulį. Jie yra tie žmonės, savo muzika plečiantys horizontą.
