Psichoterapeutas pasakoja apie savo pasirinktą psichoterapijos kryptį, laisvės paieškas beviltiškiausiose situacijose ir vieną svarbiausių žmogaus gyvenimo tikslų – mokėjimą įžvelgti skirtumą tarp dalykų, kuriuos galime pakeisti, ir to, ko pakeisti negalime.
Naujausiame Urtės Karalaitės tinklalaidės „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ epizode vienas įdomiausių šalies psichologų-psichoterapeutų taip pat svarsto, kodėl taip nenoriai prisiimame atsakomybę už savo laisvę ir atskleidžia, koks klausimas padeda į situaciją pažiūrėti kitaip, kai gyvenimas pakrypsta ne ten, kur norėtume.
Visą pokalbį klausykite čia:
Savo ribų pažinimas – vienas iš būdų gyventi laisviau ir sąmoningiau
Galime būti laisvi tik tiek, kiek suvokiame savo laisvės ribas – taip skamba vienas svarbiausių egzistencinės psichoterapijos principų. Mūsų gyvenime ribų gali būti įvairių – fizinių, materialinių, socialinių, moralinių. Be to, savo ribas turi ir kiekviena gyvenimiška situacija – kažką joje galime padaryti, o kažko – negalime.
„Ne tik egzistencinės psichoterapijos, bet ir viso gyvenimo uždaviniu galima įvardyti žmogaus siekimą aiškiau pamatyti, ką jis gali ir ko negali“, – pastebi R.Kočiūnas.
Jis priduria, kad išmokus geriau atskirti tai, ką galime pakeisti, nuo to, ko negalime, tampame laisvesni ir galime daryti sąmoningesnius, geriau pasvertus pasirinkimus. Taip atsiranda didesnė tikimybė, kad rinksimės tai, kas ves į teigiamus gyvenimo pokyčius.
Išmokus geriau atskirti tai, ką galime pakeisti, nuo to, ko negalime, tampame laisvesni ir galime daryti sąmoningesnius, geriau pasvertus pasirinkimus.
„Viena vertus, turime skaitytis su savo galimybių ribomis, bet kita vertus, turime gausybę galimybių. Tiesa, kartais tam, kad jas pamatytume, reikia pagalbos. Tačiau dažniausiai gyvenime turime tiek pasirinkimų, kad jų visų realizuoti vieno gyvenimo net nepakanka“, – apibendrina psichologas-psichoterapeutas ir primena, kad vienas iš egzistencializmo pradininkų, danų filosofas Siorenas Kirkegoras yra pasakęs, kad laisvė yra galimybė norėti, rinktis, veikti.
Ką galime laikyti atsakingu už tai, kaip klostosi mūsų gyvenimas?
Kalbant apie žmogaus laisvę rinktis ir keistis, vienas kebliausių klausimų – kaip žvelgti į savo gyvenimo duotybes, kurių nepasirinkome? Juk visi gimėme konkrečioje šeimoje, šalyje, tam tikrame socialiniame sluoksnyje ir tai turi didžiulę įtaką tam, kaip gyvename.
„Svarbu suvokti, kad augdamas žmogus turi vis didesnę laisvę kurti ir turėti savo požiūrį į tai, kas duota. Tam tikra prasme, laisvė yra visada, nes žmogus yra laisvas judėti į priekį, atgal arba stovėti vietoje. Taigi – žinoma, yra tam tikros primestos sąlygos, tačiau galiausiai esame patys atsakingi už savo pasirinkimus“, – pabrėžia R.Kočiūnas.
„S.Kierkegaardas yra palyginęs žmogaus gyvenimą su namu. Iš pradžių šį namą stato kiti, bet laikui bėgant pats žmogus turi perimti statybą. Kad ir kokie būtų mano namo pamatai ar sienos, tai yra mano namas, mano gyvenimas ir turiu būti už jį atsakingas. Galbūt kažko tame name nebegaliu pakeisti, gal viena siena tikrai kreiva, bet galbūt kažką galiu ir perstatyti.
Beje, daugelis žmonių labai mėgsta primesti atsakomybę už savo gyvenimą jo „bendraautoriams“, universaliai kalti būna tėvai. Vis dėlto negalime skųstis visą gyvenimą, kad tėvai ne taip sudėjo pamatus. Esame pagrindiniai savo gyvenimo autoriai ir reikia už tai prisiimti atsakomybę, nors tai padaryti tikrai sudėtinga“, – neslepia egzistencinės psichoterapijos terapeutas.
Vis dėlto negalime skųstis visą gyvenimą, kad tėvai ne taip sudėjo pamatus.
Pašnekovas akcentuoja, kad apskritai atsakomybė yra kaina, kurią mokame už laisvę: „Aišku, norisi būti laisvu nieko nemokant, bet taip nebūna. Laisvės kaina yra atsakomybė. Atsakomybė už savo gyvenimą, pasirinkimus, poelgius. Jeigu tokios kainos sumokėti negalime, negalime būti laisvi.“
Ribinėse situacijose galime atrasti galimybių, kurių nematėme
O kiek gi galime būti laisvi ne mūsų pasirinktose, itin sudėtingose gyvenimo situacijose – nelaimių, ligų, negalios akivaizdoje? Profesoriaus Rimanto Kočiūno atsakymas – net kai duotybės labai ribotos, galime pasirinkti savo požiūrį, ir tai, nustebina jis, yra didžiausia žmogaus laisvės išraiška.
„Pavyzdžiui, susidūrę su nepagydoma liga, vieni panyrą į pasyvumą ir paralyžių, kiti – bando susikauti su likimu, mėgina būti laisvi ten, kur, atrodo, laisvu būti neįmanoma. Kaip konkretus žmogaus reaguos į kritinę situaciją, iš anksto nuspėti sunku. Tam tikros įtakos turi praeitis ir patirtys, tačiau kartais žmogus atskleidžia savyje tam tikras galimybes ir jėgą tik ribinėse situacijose. Iki tol atrodė ir su tuo nesusitvarko, ir to nepakelia, o štai kritinė situacija atskleidė jame dalykus, apie kuriuos jis pats net neįtarė“, – apie vieną įspūdingiausių žmogaus galimybių pasakoja psichoterapeutas, tačiau priduria, kad žmonių, kurie nepasiduoda sudėtingose situacijose, vis tik yra kur kas mažiau nei tų, kurie linkę nuleisti rankas. „Jeigu būtų atvirkščiai, gerų gyvenimo istorijų būtų kur kas daugiau“, – pastebi pašnekovas.
Vis dėlto vilties sudėtingoje situacijoje gali suteikti net teisingai formuluojami klausimai, kuriuos sau užduodame. Būtent tai, kokius klausimus turime kelti patekę į sunkias aplinkybes, apmąstė žinomas psichoterapeutas Viktoras Franklis, kalėjęs nacistinės Vokietijos koncentracijos stovykloje.
„V.Franklis rašo, kad pakliuvę į sudėtingą situaciją, klausiame savęs: kodėl man tai atsitiko? Kas dėl to kaltas? Bet toks klausimas yra beviltiškas, į jį nėra atsakymo, jį užduodamas žmogus tik tuščiai eikvoja jėgas. Kur kas teisingesnis klausimas yra: ką aš galėčiau padaryti net šitoje situacijoje? Tai klausimas apie gyvenimą ir viltį, jis padeda ieškoti galimybių. Taigi – nepaisant to, kad esame riboti, dažnai esame daug laisvesni, nei galime įsivaizduoti“, – įsitikinęs R.Kočiūnas.
Pakliuvę į sudėtingą situaciją, klausiame savęs: kodėl man tai atsitiko? Bet toks klausimas yra beviltiškas, į jį nėra atsakymo. Kur kas teisingesnis klausimas yra: ką aš galėčiau padaryti net šitoje situacijoje?
Tobulumo siekimas yra puikiausias būdas tapti nelaimingu
Ką galime padaryti jau šiandien savo kasdienybėje, kad išmoktume sąmoningiau gyventi ir geriau atskirti tai, ką galime pakeisti, nuo to, ko negalime? Rimantas Kočiūnas pabrėžia, kad didesnio sąmoningumo galime mokytis ne tik lankydami psichoterapiją, bet ir patys svarstydami apie savo gyvenimą.
Kiti žmonės šiame procese taip pat gali būti svarbūs, jeigu padeda atkreipti mūsų dėmesį į mažus teigiamus pokyčius, į tai, ką jau darome kitaip, ką kartais patiems pastebėti tampa sunku. Be to, kiekvienam reikia įkvėpimo, vilties ir kitas žmogus gali šią viltį palaikyti ir didinti.
Siekiant teigiamų pokyčių svarbų vaidmenį vaidina ir tikėjimas sėkme, galimybe pakeisti savo gyvenimą. Beje, būtent šį tikėjimą, kuriam kartais prireikia didelių pastangų, gali palaužti maksimalizmas.
„Tobulumo siekimas, perfekcionizmas yra didelė bėda. Viena vertus, be didelių tikslų nieko nepasiektume, bet įsivaizduoti, kad nepasiekęs savo ambicingų tikslų, negalėsiu būti laimingas, yra ne dovana, o problema. Nuolat tobulumo siekiantys žmonės, kuriuos mačiau, yra labai nelaimingi.
Jie turi nedaug pagrindo džiaugtis kasdieniame gyvenime, nors, atrodytų, jau galėtų būti patenkinti. Bet kaip gi čia džiaugtis, kai ir tas nepasiekta, ir anas nepadaryta? Tobulumo siekimas yra puikiausias būdas būti nuolat nelaimingu“, – konstatuoja pašnekovas ir priduria, kad norėdami įgyvendinti didesnį pokytį turime išmokti įvertinti tuos nedidelius pokyčius, kurių jau pavyko pasiekti ir judėti toliau: „Pasilypėję ant laiptelio A, galime pradėti galvoti, o kur judėsime toliau, kaip sieksime laiptelio B ir t. t. Kitu atveju rizikuojame atsidurti nuviliančioje situacijoje, kai laikas bėga, o mūsų didelis tikslas, atrodo, neartėja.“
Nuolat tobulumo siekiantys žmonės, kuriuos mačiau, yra labai nelaimingi
Svarbu nepamiršti, kad pokyčiai – tik galimybė
Siekiant pokyčių taip pat labai svarbu atsiminti, kad jų rezultatas bus nebūtinai toks, kokio tikimės. „Tiesa ta, kad pokyčiai visada turi savo kainą. Jeigu darote tai, ko anksčiau nedarėte, tai kelia nerimą, reikalauja pastangų. Jeigu tokią kainą sutinkate mokėti, judate į priekį. Tačiau svarbu atsiminti, kad nors pokyčiai yra svarbūs ir reikalingi, jie nėra laimingesnio gyvenimo garantija. Pokytis yra tik šansas ir juo pasinaudojus ne visada atsitinka taip, kaip įsivaizdavome“, – pabrėžia pašnekovas.
Rimantas Kočiūnas priduria, jog nepaisant tikimybės, kad lūkesčiai nebūtinai išsipildys, rizikuoti – verta: „Tie kurie bando keistis ir rizikuoja, turi daugiau šansų atrasti savo gyvenime aukso gyslą, laimę, nei tie, kurie lieka įstrigę, nes bijo pokyčių, nesėkmės ir trokšta apsidrausti nuo nežinomybės.“
Viso pokalbio su psichoterapeutu Rimantu Kočiūnu bei kitų sąmoningumą ir kritinį mąstymą ugdančių pokalbių klausykite tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“.
