Sabonių namuose auga keturi sūnus – Darius (12 m.), Tomas (10 m.) bei dvyniai Neitas ir Benas (8 m.). Vien motinyste ambicingoji elektrėniškė I.Sabonienė neapsiriboja – į darbo rinką sugrįžusi tik prieš kiek daugiau nei šešerius metus, ji vadovauja gretimame Vievio mieste esančiam „Maxima XX“ prekybos centrui.
„Šiemet įžengiau į taip vadinamą Kristaus amžių. Ir galiu pasakyti, kad gyvenimas, kai tau trisdešimt treji, yra puikus. O pildyti savo svajones niekada nevėlu“, – tikina energingoji I.Sabonienė.
Kelią į prekybos centrą nutiesė atvirumas ir nuoširdumas
Šeimą elektrėniškė sukūrė sulaukusi devyniolikos. Vienas šeimos pagausėjimas po kito moteriai, vadovaujančiai beveik pusės šimto žmonių kolektyvui, nesutrukdė siekti karjeros.
I.Sabonienė savo patirties į blizgantį saldainio popierėlį nevynioja: kilti karjeros laiptais nebuvo lengva, o ir šiuo metu pasitaiko itin sudėtingų dienų.
„Kai dvynukams sukako dveji, išvedėm juos į darželį skaudama širdimi – gaila buvo, tokie mažiukai, ir dar – ne vienas, o du tokie kleckiukai. Na bet man buvo metas grįžti į darbo rinką. Stojau į Užimtumo tarnybą Elektrėnuose, netrukus pranešė, kad „Maxima“ ieško salės darbuotojo. Nuėjau pokalbiui pas parduotuvės direktorių“, – prisimena šiandien pati potencialius darbuotojus į pokalbius kviečianti I.Sabonienė.
Tąkart moteris su būsimu darbdaviu bendravo atviromis kortomis: darbo nebijanti, tačiau auginanti keturis mažamečius vaikus, iš kurių trys serga astma.
„Akcentavau, kad nedarbingumo lapeliais tikrai nepiktnaudžiausiu, bet perspėjau, kad visko gali būti – ir sveikų periodų, ir tokių, kuriuose vaikai sirgs vienas po kito. Negali būti tikras, kai pas tave auga beveik visas startinis krepšinio komandos penketas. O pavesti žmonių nenorėjau“, – pasakoja I.Sabonienė.
Vis tik moters atvirumas darbo pokalbio metu parduotuvės direktoriaus neišgąsdino. Veikiausiai priešingai – parodė, kokia I.Sabonienė yra atvira ir patikima, nes jau po dviejų savaičių ji sulaukė kvietimo į antrą pokalbį.
Negali būti tikras, kai pas tave auga beveik visas startinis krepšinio komandos penketas. O pavesti žmonių nenorėjau.
„Gal vis tik pabandom?“ – pasigirdo pokalbio metu, ir moteris papildė „Maxima“ prekybos centro Elektrėnuose salės darbuotojų gretas.
Nuo salės darbuotojos – iki vadovės
„Salėje praėjo dveji metai, per kuriuos, beje, nedarbingumo lapelio vaikų priežiūrai prireikė tik vieną kartą – sūnui stipriai apsirgus gripu su komplikacijomis. Sužinojau, kad parduotuvėje atsilaisvino vadybininko vieta. Tą akimirką susidūriau su dilema: kaip gi suderinsiu motinystę ir aukštesnes pareigas. Marius būgštavo, kad nebetilpsiu paroje: nei darbe tinkamai atliksiu savo pareigas, nei šeimai pakankamai laiko turėsiu.
Jis dvejojo: „Galbūt lik ten, kur esi. Keturias dienas dirbi, kitas keturias leidi namuose su šeima.“ Tačiau galiausiai jam, žinančiam mano charakterį, beliko palaiminti mano sprendimą“, – teigia I.Sabonienė.
O 15min pašnekovės charakteris visuomet ją stumia eiti toliau, kilti aukščiau, atsakomybių ant savo pečių prisiimti vis daugiau:
„Negaliu ilgai virti savose sultyse. Man patinka, kai profesinėje veikloje, lygiai kaip ir gyvenime, yra kažkas naujo. Taigi salėje sukaupusi nemažai žinių ir patirties, perėjau į vadybą. Ten – vėl kiti niuansai. Nebuvo labai sunku, kadangi kaip penkis savo pirštus pažinojau ir parduotuvę, ir joje dirbančius žmones. Tiesiog gavau naujas užduotis su daugiau popierizmo.“
Vis dėlto ne be reikalo sakoma, kad apetitas auga bevalgant. Susipažinusi su visais įmanomais vadybos prekyboje niuansais, I.Sabonienė sužinojo, kad ieškomas vadovas Žiežmariuose esančiai „Maxima X“ parduotuvei.
„Prieš kandidatuodama į vadovo poziciją, šiek tiek blaškiausi – ar man tikrai reikia, ar sugebėsiu, gal aukščiau bambos šoku.
Po ilgų apmąstymų supratau, kad niekas per galvą neduos – pabandysiu, neišeis, dirbsiu toliau vadyboje, na ir kas?
O išėjo mėnesio laiko profesiniai mokymai, naujos pareigos, naujos užduotys, nauja parduotuvė ir kolektyvas“, – prisimena I.Sabonienė.
Mėgaujasi augimu vienos įmonės sistemoje
Per pusmetį apšilus kojas, 15min pašnekovės akys vėl užkliuvo už darbo pasiūlymo tame pačiame prekybos tinkle. Šįkart buvo ieškomas vadovas „Maxima XX“ prekybos centrui Vievyje.
„Žiūriu – du „iksiukai“, vadinasi, įdomybių ir iššūkių dar daugiau, o juk iššūkiai visada vežė. Be kita ko, Vievis dar arčiau namų, ir jame gyvena mano brolis Artūras – būtų kur ekstra atveju palikti vaikus“, – motyvuoja Vievyje prieš beveik dvejus metus įsidarbinusi I.Sabonienė.
Pašnekovės teigimu, per šešerius metus nuo salės darbuotojo iki parduotuvės vadovo pareigų padarytas šuolis nebūtų įmanomas be pagalbos iš aplinkos. Prie to, kad moteris siektų karjeros, prisidėjo sutuoktinis Marius, tame pačiame daugiabučiame name gyvenanti mama Aldona ir brolis Artūras, su savo trimis dukterimis bet kada į svečius priimantis visą „saboniukų“ būrį.
„Įdomu augti ir kilti karjeros laiptais toje pačioje įmonėje. Man apskritai patinka mūsų įmonės sistema. Teko dirbti prekyboje kitur, todėl turiu su kuo palyginti. Mūsų privalumas – ne vien darbo sistema, bet ir, sakykime, tokie niuansai kaip kasdien tiekėjų atvežamos šviežios prekės.
Tuo tarpu kitur jos atvyksta du–tris kartus per savaitę. Ką tai reiškia? Kad mes neapkrauname sandėlių ir visada turime šviežią
produkciją“, – dėsto I.Sabonienė.
„Nevadovėlinė“ vadovė stoja mūsų už kolektyvą
Vievio prekybos centro „Maxima XX“ dirigentė – gana nestandartinė. Sulaukusi skambučio su prašymu papasakoti apie save, maloniai paklausė, ar interviu galime perkelti į vėlesnį laiką, kadangi tuo metu sukosi tarp produktų lentynų salėje.
„Vadovas, turbūt, turėtų vadovauti, bet aš nesu iš tų, kurie visą dieną sėdi kabinete. Atėjau ryte, susitvarkiau reikiamus dokumentus, su administracijos darbuotojais išgėriau kavos, apsitarėme darbus, ir žygiuoju į salę. O ten jau galiu daryti viską: jeigu trūksta rankų, dėlioju prekes, jeigu kolegės kasoje nori pertraukėlės, aptarnauju pirkėjus. Jeigu susirgtų ir ryte nepasirodytų valytoja, perimčiau jos pareigas.
Dėl to, kad mato vadovą atliekantį visus darbus, tikiu, ir kolektyvas labiau motyvuotas. Sėdėdama kabinete, tokio ryšio su darbuotojais neužmegzčiau, mus skirtų ribos, daugiausia psichologinės. O dabar žmogus drąsiai prieina ir sako: „Inga, reikėtų pritaikyti šiems produktams nuolaidas.“ Tvarkutė – einam ir pritaikom“, – patirtimi dalijasi I.Sabonienė.
Ne visai vadovėlinis elektrėniškės požiūris į pareigas jau duoda savų rezultatų.
Dėl to, kad mato vadovą atliekantį visus darbus, tikiu, ir kolektyvas labiau motyvuotas. Sėdėdama kabinete, tokio ryšio su darbuotojais neužmegzčiau, mus skirtų ribos, daugiausia psichologinės.
Kasmet vykstančiame vidiniame prekybos tinklo „Maxima“ parduotuvių reitingavime Vievio padalinys sausį buvo nuominuotas tarp sėkmingiausių šalyje.
„Ši parduotuvė man – kaip penktas vaikas, kaip antri namai, į ją žiūriu taip, tarsi ji būtų mano, todėl ir prižiūriu kaip savo. Trūksta tik sofos kabinete ir kambario vaikams, kad galėčiau dar daugiau laiko joje praleisti, – tarsteli I.Sabonienė ir greitai paliečia rimtesnę temą. – Tikiu, kad sėkmę 99,99 proc. lemia kolektyvas ir jo tikėjimas vadovu. Jeigu direktorius norės, bet žmonės paskui jį neis, nieko ir nebus. Sena frazė, šimtąkart girdėta, bet labai teisinga: vienas lauke – ne karys.“
Saboniukai išmokė pakantumo
Šioje vietoje, pasak daugiavaikės mamos, jai padeda ne kas kita, tačiau motinystėje išmoktos pamokos.
„Kol neturėjau vaikų, buvau kaip degtukas – greitai užsiplieskianti. Dabar daug kantresnė ir ramesnė. Jeigu kažkas nutinka, atsisėdu, pagalvoju, giliai pakvėpuoju. Dažnai taikau taisyklę, kad rytas protingesnis už vakarą. Ir tikrai: vakare, jeigu išsiderini, viskas krenta iš rankų, o štai ryte situaciją matai šviežiomis akimis.
Darbas su žmonėmis, kaip ir vaikų auginimas, yra menas. Turi mokėti prieiti prie kiekvieno, perprasti. Vienas nori, kad paglostytum, apkabintum, kitas nenori, kad liestum apskritai. Kiekvieną žmogų kitaip reikia motyvuoti, kad jis norėtų stengtis dėl mūsų komandos.
Vienas nori, kad paglostytum, apkabintum, kitas nenori, kad liestum apskritai. Kiekvieną žmogų kitaip reikia motyvuoti, kad jis norėtų stengtis dėl mūsų komandos.
Tam prireikė daugmaž metų laiko. Ir galiu pasakyti, kad šiandien savo kolektyvo nemainyčiau į jokį kitą“, – pabrėžia prekybos centro vadovė.
Sulaukė kvietimo į 80-mečio kliento vestuves
Vis dėlto svarbu, I.Sabonienės teigimu, pažinti ne tik kolektyvą, bet ir į klientų poreikius įsiklausyti. Moteris patikina, kad šypsena ir „geros dienos“ palinkėjimas, dar geriau – pokštas – visada yra stiprūs argumentai.
„Ateina žmonės ir linksmi, ir liūdni, ir pikti, ir išskirtinai malonūs. Nėra dienos, kad neužkalbintų, jeigu dirbi salėje. Kad ir kokios nuotaikos atėjo, atsakai žmogui mandagiai, nuvedi, jeigu kažko neranda, ir galiausiai palinki gražios dienos. Vaistas nuo visų ligų. Iškart nusišypso“, – pasakoja I.Sabonienė, kartą sulaukusi pasiūlymo tapti pirmąja pamerge, kuomet netikėtai iš moters pagalbos sulaukęs aštuoniasdešimtmetis senolis pažadėjo jai šias pareigas, vos tik iškelsiąs vestuves.
Sūnus augina savarankiškus
„Vadovo“ dalelę I.Sabonienė po darbo dienos parsineša ir į šeimą, mat sūnūs, pasirodo, mamos klauso labiau negu tėčio Mariaus.
„Tokio būrio sūnų auginimas reiškia, kad, mamai išėjus, namai staigiai apsijaukia, o žaislų po kojomis tiek, kad praeiti neįmanoma. Tačiau kai vaikai pamato mano žvilgsnį, puola tvarkytis. Nieko sakyti nebereikia“, – juokiasi 15min pašnekovė.
Pasak jos, artimiausių žmonių pagalba ir disciplinuotas atžalų auklėjimas leido lipti karjeros laiptais kartu neapleidžiant ir šeimos reikalų.
„Dar mažiukus vaikus pradėjau pratinti, kur kiekvieno iš jų lentyna, kur kelnytės sudėtos, kuriame stalčiuje kojinės. Kiekvieną rytą į darželį drabužėlių ieškoti eina patys, jau nekalbu apie mokyklinukus. Aišku, mažieji išverčia, apkuičia beieškodami, vėliau sutvarkai, tačiau vaikai auga savarankiški.
Didelis mano pagalbininkas – pirmagimis Darius. Šeštadienio rytais pats surenka mažiukus, susiveda į kambarį ir leidžia mamai pamiegoti ilgiau. O kai atsikeliu, sukrenta į kambarį, paklausia, ar gersiu kavos, ir bėga kaisti“, – pasakoja keturis „saboniukus“, su žymiąja krepšininkų šeima, beje, jokių giminystės ryšių neturinčius, auginanti moteris.
