– Kodėl nusprendėte rašyti autobiografiją? Nebaisu atsiverti?
– O ką man daugiau daryti? Nieko daugiau nemoku, tik rašyti (juokiasi). Kai pradedi pasakoti kitiems įvairius įvykius iš savo gyvenimo, pasirodo, jame buvo ir daug įdomių žmonių, ir įdomių patirčių. Tiesiog periodas buvo dėkingas – santvarkų, valstybių virsmai, daugybė didelių projektų, politinės kompanijos, apie kurių užkulisius niekas nieko nežino, o juk vyko daug linksmų dalykų.
Pagalvojau, surašysiu apie viską autoironiškai, kitų pernelyg nekritikuodama. Tačiau tai ne svarbiausias tikslas. Norėjosi savo viduje reviziją padaryti. Jaučiuosi pabaigusi eilinį savo gyvenimą etapą, jau aštuntą, ir pradedanti naują. „Žemaitė 2“ – taip jį galima pavadinti.
Jaučiuosi pabaigusi eilinį savo gyvenimą etapą, jau aštuntą, ir pradedanti naują. „Žemaitė 2“ – taip jį galima pavadinti.
Žemaitė pradėjo rašyti būdama 49 metų, aš – 58–59-erių. Taigi esu už Žemaitę visa galva aukščiau – visu dešimtmečiu senesnė. Jei Žemaitė pakliuvo į Lietuvos Guinnesso rekordų knygą kaip vėliausiai pradėjusi rašyti rašytoja, gal ir aš galiu pakliūti kaip vėliausiai atradusi savo sugebėjimą rašyti (vėl juokiasi). Žemaitė buvo neprasta moteris, nežinia, kas po ta jos skarute dėjosi. Aš bent jau neapsimetinėju, skarutės nenešioju.
– Lietuvoje Jūsų amžiaus moterys save nurašo. Einate prieš srovę, sakydama, kad pradedate naują gyvenimą.
– Deja, savo sąmonėje vis dar esame agrarinė valstybė ir mamos, sulaukusios 49 metų, rišasi skarutes, mano, kad jų gyvenimas jau nugyventas. Mano mama, kuri buvo nuostabi vertėja, būdama 59 metų, metė visus darbus ir išėjo auginti anūkų. Ji buvo už mane jaunesnė, bet nusprendė, kad jai nieko kita daugiau nelieka.
Vakaruose moterys po 50 metų nė neketina savęs nurašyti. Jos vis dar įsimyli, vaikšto su draugėmis į restoranus, keliauja po pasaulį. Tuo tarpu mes esame sandūroje tarp senosios ir naujosios visuomenės. Man norisi šį virsmą šiek tiek pagreitinti, kad greičiau suprastume, kad taip pat esame europietės, kad bent keliais milimetrais priartėtume prie vakarietiškos moters, kuri gyvena ilgiau ir įdomiau.
– Kaip jūs pati išgyvenote šį virsmą?
– Teko perlipti per save. Dabar aš suprantu, kad didžiausia moters gyvenimo tragedija, kai ji, pasigimdžiusi vaikus, sukuria šeimą su... vaikais. Ji labai dažnai apleidžia vyrą ir jos šeima lieka tik vaikai. Prieš keletą dienų vienas vyras man tiesiai prisipažino: nuo tos akimirkos, kai gimė vaikas, žmonos nebeturiu.
Tai labai natūralu – noras dovanoti vaikams besąlygišką meilę, be to, jiems tuo metu tavęs labai reikia. Neužtenka proto suvokti, kad vaikai mums yra tik paskolinti, o vėliau mus palieka. Ir jei mes nepasirenkame vyro, kaip prioriteto, arba išsiskiriame, liekame vienos. Ir toliau bandome kabintis į vaikus, kuriems mūsų nebereikia. Tai buvo vienas iš motyvų, kodėl rašiau knygą „Jis“. Norėjau, kad moterys suvoktų, kokia pražūtinga ši klaida.
Viskas mūsų visuomenėje stumia moterį į depresiją – skurdas, patriarchalinės tradicijos, vyrų prasigėrimas, vaikų emigracija. Todėl labai anksti reikia suvokti, kad mūsų gyvenimas yra mūsų rankose, ir nedaryti klaidų, kurios vėliau labai brangiai kainuos. Aš turiu draugių, kurios visą gyvenimą laimingos su tuo pačiu vyru. Bet taip yra tik todėl, kad jos savo laiku pasirinko vyrus, o ne vaikus. Tai nereiškia, kad jų vaikai nuskriausti, negavo dėmesio, tiesiog vyras joms buvo pirmoje vietoje arba tolygiai su vaikais.
Priešingu atveju neišvengiamas vienišos moters sindromas. Vyrai nuo 50-60 metų pradeda dairytis į jaunesnes moteris, nes, susidūrę su artėjančio galo sindromu, išsigąsta, kad yra nieko verti. Moterims taip pat ateina ši krizė, bet jos tuomet kabinasi į anūkus. Negi dabar ieškosi sau jauno briedžio? Tai kvaila ir neįprasta, pagaliau tai prieš gamtą.
– Ar pati taip pat padarėte šią klaidą?
– Taip. Kai mano abu vaikai išvažiavo ir pareiškė: „Užmiršk mus, mūsų nėra, palik mus ramybėje, mes tave išsimotiname, gyvenk toliau savo gyvenimą, juk tau dar liko 20–30 gyvenimo metų“, – man viskas kraujavo, tarsi kažkas atplėšė nuo manęs mano pieniūkščius. Nenorėjau jų paleisti.
Reikėjo kažko griebtis ir tai privertė mane susirasti kavalierių. Užsiregistravau užsienio pažinčių portale ir susipažinau su užsieniečiu – britu. Nors tai buvo ne mano žmogus, romanas tęsėsi tik dvejus metus, bet su jo pagalba aš paleidau vaikus. Taigi tas romanas buvo labai sąmoningas mano veiksmas.
Reikėjo kažko griebtis ir tai privertė mane susirasti kavalierių. Užsiregistravau užsienio pažinčių portale ir susipažinau su užsieniečiu – britu.
Ir tikrai nesigailiu dėl tos istorijos, nes aš atsitiesiau, man praėjo visos depresijos. Pagaliau per tai atradau rašymą, knygas, nustojau fokusuotis į savo nelaimingumą.
Beje, jeigu vaikai tuo metu, kai man buvo 57-eri, būtų man parūpinę anūkų, būčiau nuėjusi mamos keliu. Ir gyvenimas vėl būtų užpildytas – šiluma, meilė, atsidavimas, jaukūs prisilietimai. Tačiau likus vakuumui, kuris varė į depresiją, reikėjo kažko griebtis. Žmogus nesutvertas vienatvei.
Moterys, kurios sako, kad gerai jaučiasi vienos, truputį save apgaudinėja. Žinoma, gerai, kai pati gali planuoti savo laiką, tačiau kaip smagu vakare su kažkuo dieną aptarti, kažkam valgyti pagaminti, kartu patinginiauti ar paskaityti. Pagaliau kiekvienam žmogui iki gyvenimo pabaigos reikia prisilietimų, o suaugę vaikai juk nelinkę su tavimi grabaliotis. Tada eini į masažą, dar kur nors.
– Kodėl ieškojote vyro užsieniečio?
– Todėl, kad čia jų nėra. Kai esi ant lentynos, ant kurios pilna tortų, o tu – tik duona papelijusi, aišku, kad tavęs niekas nesirinks. Bet jei kažkur tortų nėra, šansų daugiau. Aš tik pabandžiau – ir net turėjau pati galimybę rinktis iš kelių. Bėda ta, kad bet koks normalus vyras, ieškantis santykių, nori gyventi su moterimi.
Jeigu tu esi labai toli, jis racionaliai pasveria, kad per daug pastangų šie santykiai kainuoja, nebent labai užkabinsi, kad jis dėl tavęs taip stengtųsi. Todėl lietuvėms, ieškančioms vyrų užsienyje, didelė tikimybė užkibti ant avantiūristo arba išnaudotojo užsienyje. Kiti ieško moterų arčiau savęs.
Tas pats mano kavalierius, kaip pasirodė, buvo bedarbis. Jis iš karto būtų persikėlęs gyventi į Lietuvą, kur jau viskas gatava – yra namai, sustyguota buitis. Aš buvau jo daugelio problemų sprendimas. Žinoma, gali ir taip būti, jis turėjo savo privalumų ir padarė savo darbą. Jis dovanojo savo jausmus, dovanojo susižavėjimą, mes kartu patyrėme daug nuostabių dalykų, sodybą sutvarkėme, važiavome buriuoti, prie jūros, keliavome, kas savaitę jis man siųsdavo gėles. Tačiau vien susižavėjimo neužtenka. Su vyru moteriai turi būti įdomu.
– Mūsų moterys po 50-ties, juolab po 60-ties įsitikinusios, kad jau nebegali būti nei naujos meilės, nei kitų gyvenimo džiaugsmų.
– Tiesiog reikia suprasti, kad gyvename interneto epochoje, pigių kelionių epochoje ir taip pat galime sau daug leisti. Net kai nuvažiuoju susitikti su moteriškėmis provincijoje, jos sėdi užgesusiomis akimis, tačiau mes pakalbame ir akyse žiburiukai žiebiasi: „Koks adresas to portalo yra?“ Savo pavyzdžiu stengiuosi moters įžiebti vilties, kad dar ne viskas baigta. Štai aš, tokia sena boba, nesijaučiu sena. Tai kodėl kitos turi jaustis?
Moteris negali gyventi be meilės. Mes jaučiamės gyvenančios tik tuomet, kai mylime. Ką nors mylėti būtinai turime, bent jau katę. Bet žmogus juk visada geriau už katę. Ir tas žmogus vis dėlto turėtų būti iš tos pačios kartos.
Moteris negali gyventi be meilės. Mes jaučiamės gyvenančios tik tuomet, kai mylime. Ką nors mylėti būtinai turime, bent jau katę. Bet žmogus juk visada geriau už katę.
– O kaip vertinate moteris, kurios pradeda gyventi su jaunesniais vyrais?
– Aš to nesuprantu. Gamtoje visais laikais seni patinai apvaisindavo visas aplink esančias jaunesnes pateles. Kuo ji jaunesnė, tuo geriau, nes daugiau galimybių pratęsti savo giminę. Priešingas veiksmas nenatūralus. Aš asmeniškai šalia jaunesnio vyro jausčiausi labai sena. Vis galvočiau, kad jis mato mano raukšles, kaip aš jam atrodau, gūžčiausi. O su savo amžiaus vyru moteris atsitiesia.
– Kodėl moterys, įžengdamos į kiekvieną naują savo dešimtmetį, jaučia begalinį stresą? Jos jaučiasi pasenusios iš karto dešimčia metų.
– Prisipažinsiu, kad penkiasdešimtmetis man buvo baisi trauma. Ta priartėjusi pabaigos siena, kai aiškiai supranti, kad pragyvenai daugiau nei pusę gyvenimo, tave rimtai supurto. Per gimtadienį išvažiavau, nes norėjau pabėgti, kad niekas nesužinotų, jog esu tokia sena. Tačiau kai pereini ribą, imi galvoti: ar dabar visus 30 metų ir jausiuosi sena? Taigi yra du keliai: arba pasiduosi ir pradėsi vegetuoti, arba pragyvensi dar daug įdomių, spalvingų metų.
Ir kai ši 50 metų riba peržengiama, prasideda pats įdomumas. Dabar turiu puikų draugą, turiu savo knygas. Galiu atsisėsti bet kokiame pasaulio kampelyje ir per metus parašyti naują knygą. Minčių turiu dar trims knygoms į priekį. Manau, kad vėliau atsiras jų dar. Aš jų nesugalvoju, idėjos pačios mane susiranda. Taip buvo su visomis knygomis.
– Kaip susiradote dabartinį draugą?
– Mano sąmoningos vyro paieškos vyko tik vieną kartą – pažinčių svetainėje. Po šio romano daugiau nieko neieškojau. Tačiau jeigu nesėdi užsisklendusi kambaryje, o išeini už savo komforto zonos, būtinai kažkas atsiras. Tiesiog reikia būti atvirai vėjams ir skersvėjams. Tuomet jie tikrai kažką atpūs.
Buvo laikas, kai neturėdavau su kuo eiti į kiną. Eidavau viena, bet man būdavo dėl to gėda, todėl į salę įeidavau jau pavėlavusi, kad niekas nematytų. Taigi jei gyvensi taip, kad tu arba namuose prie televizoriaus, arba ateini į filmą tamsoje, niekas tavęs ir nepakalbins, joks skersvėjis nieko neatpūs.
Tiesiog reikia būti atvirai vėjams ir skersvėjams. Tuomet jie tikrai kažką atpūs.
O kai tavo akys spindi, būtinai kažkas tave pastebės. Ne veltui sakoma – lengva susirasti darbą, kai jau turi darbą. Lengva susirasti kavalierių, jeigu tu jau turi jį arba jauti, kad gali turėti. Turiu vieną draugę, kuri pagyvenusi, nėra išvaizdi, bet vyrai net prekybos centre ją sustabdo, kavalieriai prie jos tiesiog limpa, nes ji spinduliuoja gyvenimo džiaugsmą. Toks žmogus traukia aplinkinius.
Tik reikia pamiršti iliuzijas apie idealią savo antrąją puselę. Jos tiesiog nėra. Gauni komplektą su tam tikrais privalumais ir trūkumais. Bet ir tu nesi princesė, o jis – tik kiauliaganys. Ir tu esi paketas su privalumais ir trūkumais, o jis irgi šiek tiek princas. Todėl reikia žinoti, su kuo tu gali susitaikyti, o su kuo – ne. Aš pasidariau sąrašą savybių, kurios man ypatingai svarbios žmoguje, be kurių aš negalėčiau su juo būti, o su viskuo kitu galima susitaikyti. Jeigu moterys tokį sąrašą pasidarytų prieš tekėdamos pirmą kartą, būtų viskas paprasčiau.
– Deja, Lietuvoje pensinio amžiaus moterų realybė baisi – dažniausiai jos jau ligotos, gyvena ant skurdo ribos. Ką manote apie tai?
– O kur jos prarado savo sveikatą, kam atidavė? Vaikams, darbui? O kam to reikėjo? Ar gyvenimas yra katorga? Tai mūsų pačių pasirinkimas. Jei pasirenki, kad gyveni katorgoje, tavo kūnas pasiduoda. Tačiau ar tam gyvename, kad gyvenimas būtų katorga?
Bėda ta, kad gyvenime viskas vyksta palaipsniui. Jeigu tave kažkas gniuždo – šeima, darbas, iš pradžių būna sunku, po to – nebe taip sunku, tu tiesiog vis labiau linksti ir staiga pamatai, kad stuburas jau sulūžęs, o kada tai įvyko – nepastebėjai.
Žinoma, su pensininkų pajamomis pas mus didžiulė tragedija. Tačiau atsiminkime, kad daugelis pagyvenusių žmonių turi turto – garažą, sodą, kas dar ką nors. Tiesa, paprastai tas turtas jau kažkam paskirtas – anūkams, sūnui, dukrai, bet ne sau. Tai neteisinga. Pavyzdžiui, aš turiu sodybą. Jeigu nebeturėsiu pinigų, parduosiu ją ir gyvensiu iš jos. Kam man dar kur nors investuoti, kai liko gyventi 10-15 metų? Visavertis gyvenimas ir yra didžiausia mano investicija.
Tai agrarinės sąmonės požymis, kad po savęs vaikams būtina kažką palikti. Šiandien jie patys save gali išlaikyti. Netempkime su savo žagre jų atgal į savo pasaulį, gyvenkime sau. Savo knygomis ir bandau nutiesti lieptelį tarp šių dviejų pasaulių. Nieko nėra svarbiau už individualų kiekvieno iš mūsų gyvenimą, kuris kažkada prasidėjo ir kažkada pasibaigs.