Tad ir kalba pasisuka pirmiausia apie tai, kaip gyventi nemėgstant savęs, iš kur atėjęs šis jausmas, ką norėjo pasakyti savo knygoje apie vyrus, bet nutylėjo, ir kokie tabu bus griaunami juokingoje ir absurdo pilnoje autobiografijoje.
– O kaip gyventi nemėgstant savęs? Tai tarsi nuolatinis vidinis konfliktas...
– O koks čia konfliktas? Tiesiog bandai kažką padaryti, kad labiau save pamėgtum. Tie žmonės, kurie save labai mėgsta, neturi paskatos veikti. Nes jie ir taip yra faini. O jeigu tu jauti, kad esi niekas, tai tik tavo darbai yra kažkas. Tu esi tai, ką darai. Nes šiaip esi nulis. Arba minus vienas. O jeigu padarai kažką vertingo, tai sau ir žmonėms įrodai, kad iš nulio tampi bent vienetu per savo darbą.
Žmonės su nevisavertiškumo kompleksu gauna labai gerą spyrį į užpakalį. Ir aš turiu puikų pavyzdį. Aš turėjau dvynę seserį, kuri buvo nepaprastai graži, talentinga, ir viskas jai buvo Dievo duota. Ir ji nieko nedarė, nes viskas ir taip buvo gerai. O aš žinojau, kad esu ta nevykėlė...
– Kas jums taip sakė?
– Na, tėvai sakė ir ji įrodė, ir aš pati į veidrodį žiūrėjau, savo talentus lygindama su jos. Mes buvome dvynės. Ir ji gavo viską, o aš nieko...
– Bet ar tai nėra tik jūsų įsitikinimas?
– Visada yra vidinė tiesa ir tai buvo mano tiesa tuo metu. Ir sesuo man kažkada pasakė: „Taip, aš gavau viską, bet tu atėmei iš manęs visą energiją.“ Taigi ji turėjo viską, bet neturėjo to vadinamojo „draivo“, o aš neturėjau nieko, bet turėjau be galo daug energijos. Toks buvo mūsų balansas, taip mes įsčiose viską pasidalinom. Teisingai ar neteisingai, bet taip Dievulis mums padalino.
O nevykėlio kompleksas veikia taip – arba tu žlungi, arba pradedi ropoti aukštyn. Todėl dabar bus mano tokia savęs nemėgstančios moteriškės autobiografija. Aš ją vis atidėliojau, nes atrodė, kad mano gyvenime nebuvo nieko įdomaus. Bet dabar kai pažiūrėjau, kiek aš gyvenimų pragyvenau, tai tikrai kokius devynis. Ir kiek žmonių sutikau, ir kiek visko įdomaus ir juokingo buvo! Manau, kad tai bus juokinga knyga.
– Man labai skamba jūsų frazė apie tapimą iš nulio vienetu. Tai vartotojiškos visuomenės įsitikinimas, kad tu būtinai turi daryti ir esi vertas tik tiek, kiek padarai. Bet juk ar mes nesame vertingi tokie, kokie esame...
– Bet ar mes paliekame kažkokį pėdsaką gyvenime? Ar kažkam nuo to, kad mes gyvenom, geriau? Išskyrus tai, kad kažkokį vaiką užauginai. Jeigu tau yra duoti kažkokie sugebėjimai, tai jie yra vardan kažko. Ar tau gyvenant pasaulis pasidarė geresnis? Ar kažkam tapo įdomiau, linksmiau, saugiau, lengviau... Aš turiu tokį savo Misijos suvokimą. Darau dėl to, kad įrodyčiau sau, savo amžinatilsį sesei ir tėvams, kad nesu nulis.
Žmonės su nevisavertiškumo kompleksu gauna labai gerą spyrį į užpakalį. Ir aš turiu puikų pavyzdį. Aš turėjau dvynę seserį, kuri buvo nepaprastai graži, talentinga, ir viskas jai buvo Dievo duota.
Labai dažnai tėvai myli vieną vaiką labiau. Tiesiog taip yra. Dažnai vienam vaikui daug daugiau duoda, negu kitam. Tada tas nuskriaustasis, kai tėvai pasensta, ima labiau tėvais rūpintis. Aš esu mačius labai daug tokių atvejų, kad senatvėje tas mažiau mylėtas vaikas įrodinėja, kad jis yra vertas meilės. Mes niekada nesuaugame. Manau, kad mes niekada neišsivaduojame nei iš savo vaikystės kompleksų, nei iš savo vaikystės įsivaizdavimų. Tas vaikas gyvena mūsų užantyje visada.
– Bet mes sau įrodinėjame tą vertę, nes pasauliui to įrodinėti nereikia. Ir pasaulį geresniu gal galima daryti tiesiog taip...
– Būnant? Nežinau, gal gėlė auga, ir pasaulis nuo to gražesnis. Bet žmogus yra skirtas kitam. Mano gyvenimo moto yra „džiaukis ir padėk“. Tai jeigu kažkada padariau festivalį, gal kažkam nuo to tapo linksmiau, kažkas prisimena, nes patyrė kažką įdomaus. Dariau Vasario-16-osios renginius ar „Pagauk kampą“, tai kažkam buvo juokingiau, kažkas pasirinko aktoriaus kelią. Manau, kad kažką gyvenime pakeičiau.
– Kiekvienas turi savo atspirties tašką, nuo kurio juda ir kaip mato...
– Bet kad džiaugtumeisi vien nuo to, kad esi... Man neišeina. Mano seseriai išeidavo. Tiesiog būti. Bet tai tu būni kaip augalas, kaip gyvūnas, ne kaip žmogus... Na, aš nežinau, gal žmogus pagimdo vaikus ir galvoja, kad jis padarė pasaulį geresnį. Kiekvienas pasirenka. Bet man atrodė, kad nuo to, kad aš buvau, kažkas turi pasikeisti. Ir niekas iš tiesų nepasikeitė...
– Atleiskite, liaudyje kai kurios moterys vadinamos „su kiaušiniais“. Ar jūs nepriklausote tai stipriųjų kategorijai?
– Ne, aš manau, kad čia ne kiaušiniai, čia yra energija. Sako, kad kiaušiniai žmogų kaip tik daro labai pažeidžiamą. Vyrai, aš manau, yra labai pažeidžiami būtent dėl kiaušinių. Kiaušinius saugo (juokiasi). O mums nėra ką saugoti. Jeigu turi energijos, reikia ją kažkam atiduoti.
– Labai intriguojate, jau nekantrauju pamatyti knygą.
– Jau beveik baigiau. Surašiau joje visus tuos žmones, kuriuos pažinojau, su kuriais susitikau... Beveik visus Lietuvos politikus pažįstu nuodugniai, net labai artimai. Bet nerašysiu to, ko nenorėčiau, kad jie perskaitytų. Tačiau yra daugybė kitų garsių žmonių, pavyzdžiui, garsiausias mados fotografas Richardas Avedonas, mes svečiavomės pas jį Amerikoje. Vakarieniavau su Johnu Malkovichiumi. Vienas iš mano geriausių draugų yra Eimuntas Nekrošius, gyvenau su Vladu Bagdonu.
Gyvenau Afrikoje, Suomijoje, aplankiau daugiau nei 50 valstybių. Mano gyvenime vyko tikrai daug juokingų dalykų. Ir man atrodo, kad tai bus juokinga autoironiška knyga. Antroje jos dalyje bus maždaug dvylika gyvenimo pamokų. Juk man yra 62-eji, ir tas gyvenimas mane privedė prie kažkokių išvadų ir apie meilę, apie Dievą, apie Tėvynę, apie darbą, vaikus, šeimą. Yra kuo su žmonėmis pasidalinti. Nes gal aš po metų nukvaksiu ir nebegalėsiu tų išvadų pateikti, kaip dabar galiu. Tad kol ne vėlu, reikia pateikti. Tai kaip tam tikra gyvenimo inventorizacija. Daugiau apie save nerašysiu.
– O grįžtant prie ankstesnės knygos apie vyrus – ar daug teko kažką sulaikyti, neišsakyti...
– Taip. Juk gi negalėjau įvardinti visų savo gyvenimo meilių. Ir visų romanų. Būtų iš viso skandalas, jei būčiau parašiusi, kaip iš tikrųjų viskas buvo. Tai liečia kitus žmones. Net ir apie Bagdoną nedaug parašiau. Viską su juo suderinau, kad neįskaudinčiau, neįžeisčiau. O kitų iš viso neįvardinau. Net ir mano paskutinės meilės – Maiklo atžvilgiu buvo daug skepticizmo, ir tas jį tikrai įžeidė. Nes jis Google translate išsivertė viską ir geltonai pabraukė, ką norėtų, kad išmesčiau. Man regis, aš paskui jo net vardą išmečiau. Apie save rašant didžiausias dalykas, kad kiti žmonės įsukti į tavo orbitą, ir tu rašydamas apie save negali pažeisti jų interesų.
– Bet ir kalbant apie save būna dilema – kiek savęs palikti? Kiek būti nuogai?
– Ne. Aš tos baimės neturiu. Aišku, nepradedi apie savo seksualinio gyvenimo detales kalbėti. Galvoji, kad nebūtų vulgaru. Kad galima būtų skaityti ir iki 18, ir kad galėtų tikinti moteris, katalikė skaityti. Nenoriu, kad būtų neskanu. Juk vis tiek Lietuva yra katalikiškas kraštas. Gal Amerikoje rašytum kitaip. Čia reikia save šiek tiek suvaržyti. Galų gale, juk rašiau savo knygoje skyrių apie vyro lytinius organus. Ir galvoju – aš negaliu nerašyti, bet kaip parašyti, kad tai nebūtų vulgaru? Kaip pavadinti?... Ir tada supratau, kad reikia rašyti truputį ironiškai, bet su pagarba. Man atrodo, pavyko. Stengiausi.
– O kaip jūsų aplinkos vyrai sutiko knygą „Jis“. Kokie buvo vertinimai?
– Aš su savo aplinkos vyrais daug kalbėjau apie tai. Jie ne visi buvo lietuviai, tai knygos neskaitė. Bet ateidavo verslininkai, prašydavo 20 knygų, kad užrašyčiau. Vienas pažįstamas nupirko savo draugei ir pasakė: „Kol neperskaitysi šitos knygos, aš su tavim nekalbėsiu.“ O kita moteris priėjo prie manęs knygų mugėje ir sako: „Jūs sugadinote mano šeimyninį gyvenimą. Aš visą laiką vyrą kritikuodavau dėl tam tikrų jo savybių, o kai perskaitėm jūsų knygą, paaiškėjo, kad tai yra jo privalumai. Nebeliko už ką kritikuoti.“
Taigi vyrai suprato, kad aš juos supratau. Moters akimis pamatytas ir suprastas vyras leidžia jų moterims taip pat geriau juos suprasti. Toks mano tikslas ir buvo. Tai knyga moterims, kaip geriau suprasti vyrus.
– Jūs minėjote, kad vyrai yra silpnoji lytis, reikia juos mylėti ir užjausti. Užjausti man suskambėjo tarsi gailėti. Ar jiems tikrai reikia gailesčio? Ką jūs turėjote omenyje?
Tai kokia prasmė rinktis gerą tėvą vaikams, kuris reikalingas 15-ai metų, o tu su juo gyvensi 40? Tai gal verčiau rinktis tą, su kuriuo tau bus gerai, kai vaikai jau išeis?
– Jeigu mes gyventume pirmykštėje bendruomenėje, manyčiau, kad jiems jokios užuojautos nereikia. Vyras yra gimęs būti stiprus, turėti namus, ginti savo teritoriją ir medžioti. O dabar labai mažai vyrų turi tą galimybę būti medžiotojais ir turėti darbą, kuris nežemina savivertės. Vyras sėdi kažkokioj kontoroj ir dirba kažkokiam kitam vyrui, kuris už jį galbūt net tris kartus kvailesnis. Ir tai yra labai žeminanti situacija. Jis neturi savo medžioklės galimybių. Jo prigimtinė vyriška funkcija daugeliu atvejų yra pažeista ir dėl to reikia užjausti. O ne dėl to, kad jis sėdi prie televizoriaus ir augina pilvą. Tokio nėra už ką nei mylėti, nei užjausti.
– O, jūsų manymu, ar moterys neprisidėjo prie to, kad vyrai dabar negali medžioti? Ar mes neatėmėm dalies ploto iš jų?
– O kaip išgyventi? Jeigu vyras negali išmaitinti šeimos, tai moteris turi eiti dirbti. Civilizacija atėmė iš vyro medžioklės plotus. Vyrui anksčiau niekada nereikėjo rūpintis namais, plauti indus ir keisti pampersus vaikams. Dėl to, kad moteris sėdėjo namie, kai jis medžiojo. Ir jam nereikėjo santykių aiškintis, jis grįždavo, apgindavo namus ir parnešdavo mamutą. O dabar namai jau nebe tie. Jo medžioklė yra sėdėjimas prie kompiuterio, tarnavimas kažkam ir pardavimų didinimas kažkokiai kontorai.
Aišku, moterų emancipacija dar labiau sumažino vyro vaidmenį gyvenime. Bet čia užburtas ratas. Bet vis dar yra profesijų, kur jis jaučiasi stiprus ir galingas ir kažką galintis, keičiantis. Jis dirba servise, yra lenktynininkas, gydytojas. Jis tada atlieka tą didžiulę vyrišką misiją.
Bet jeigu dabar važiuotumėt ryte pro kokį nors banką, matytumėt sėdinčius 25–30 metų berniukus, kažką spaudančius kompiuteriuose, kad uždirbtų tuos savo 1500 eurų ir padidintų kažkieno pelną. Tai po to įsivaizduojat, kaip jiems reikia ir krepšinį pažaisti, ir garaže pasikrapštyti, ir žolę nupjauti, ir pajodinėti, kad grįžtų į savo vyrišką AŠ ir nebebūtų tie baltais marškinukais, dailiai apkirpti nei vyrai, nei moterys. Banko ONO.
– Esate užsiminusi, kad jeigu būtumėte šias tiesas apie vyrus išsiaiškinusi anksčiau, būtumėte kitaip gyvenusi. Kokias klaidas esate padariusi? Ką dabar darytumėte kitaip?
– Padariau iš tiesų labai daug klaidų. Aš tikrai nesupratau, kas per sutvėrimai yra vyrai. Aš galvojau, kad jų smegenys yra kaip mūsų. Tiesiog nesigilinau į tai. Nežinojau, kad jiems labai sunku išsikalbėti. Visada galvojau, kad jeigu man kažkas negerai, aš vyrui pasakau. O kodėl jis nepasako? O juos, pasirodo, labai sunku prakalbinti, kad atsivertų.
Niekada nesupratau, koks jiems svarbus seksas. Na, man jis gali būti, gali nebūti, galvojau, kad ir jiems taip pat. Bet kad jiems tai toks svarbus dalykas, jų užuovėja ir jų vyriškumo įtvirtinimas, ir giminės pratęsimas, jų pripažinimas... Vyrui seksas yra iš tikrųjų daugiau negu bet kas. Nesupratau. Neskaičiau, nesidomėjau, nekalbėjau pakankamai.
Dar vienas dalykas, kad aš pati nežinojau, kokio man vyro reikia. Nebuvau sau išsiaiškinusi, ko man iš vyro reikia. Dabar žinau.
Jeigu tu turi vyrą, kuris negavo jokios šilumos vaikystėje, jis neturi tų jausmų, tu jam jų neišugdysi.
Man reikia, kad jis nebūtų piktas žmogus, kad nebūtų neištikimas su buteliu arba su kitomis. Gali kažkas gyvenime atsitikti, bet kad tai nebūtų chroniška liga – nei butelis, nei kitos moterys. Nes tai yra tokia pat neištikimybė. Kad būtų protingesnis už mane. Ir kad būtų malonu jį paliesti. Ir dar svarbiausias dalykas – niekada netekėti vien dėl to, kad tavo biologinis laikrodis tiksi. Nes labai daug kam atsitinka, kaip ir man pirmą kartą, kad kai kuo nors nusivili, praeina didelė meilė, imi galvoti – palauk, man tuoj 30, aš noriu vaikų, ir tas, kuris pasitaiko daugmaž pakenčiamas, tampa tavo vyru. Ir tik paskui, kai jau turi vaikus, pagalvoji – o ką čia šitas šalia manęs veikia? Mano močiutė ir mama taip padarė, ir aš tą patį pakartojau. Ir tai yra nepaprastai paplitusi klaida.
– Sakoma, kad moteris ką gali padaryti dėl savo vaikų, tai surasti jiems gerą tėtį. Tai pozicija, kai nerandi savo žmogaus, tai nors surasti tą, kuris galėtų būti geras tėvas.
– O paskui, kai vaikai užauga? Juk kai vaikai išeina, tu lieki dar 25 metus su tuo „geru tėčiu“, kuris jau savo funkciją atliko kaip geras tėtis. Ir ką su juo veiksi? Senais laikais, kai žmonių gyvenimo trukmė buvo apie 50 metų, tu užauginai vaikus, ir vyras mirė. Viskas, ramu. Tu anūkus augini. O dabar vaikai užauga, išeina 18-os, o tau dar liko 20–25 metai su tuo žmogum dviese. Tai kokia prasmė rinktis gerą tėvą vaikams, kuris reikalingas 15-ai metų, o tu su juo gyvensi 40? Tai gal verčiau rinktis tą, su kuriuo tau bus gerai, kai vaikai jau išeis?
– Kaip sako liaudies išmintis, po 25-erių metų jau tampa lengviau, tik nedaugelis tai sužino, nes visi išsiskiria.
– O kodėl lengviau?
– Nes apsišlifuoji...
– Yra žmonių, su kuriais net nereikia ypatingai šlifuotis. Jeigu žmogus tau tinka, nėra jokio šlifavimosi. Dar viena mano gyvenimo pamoka yra ta, kad žmonės iš tiesių nesikeičia. Mes ištekam už donžuano ir galvojam, kad jį perauklėsim. Ištekam už girtuoklio ir tikimės, kad jį pataisysim. Jeigu tu turi vyrą, kuris negavo jokios šilumos vaikystėje, jis neturi tų jausmų, tu jam jų neišugdysi.
– Paslaptis yra ta, kad pakeisti mes galime tik save, o kai keitiesi pats, ima keistis ir kiti aplinkui.
– O labai lengva save pakeisti? Juk kai tu traumuotą vaiką savo užantyje nešiojiesi, tu jo niekaip neiškratysi. Mano klaida buvo ta, kad aš baisiai nepasitikėjau savimi visą gyvenimą. Aš žinojau, kad esu niekas, ir galvojau, kad jeigu man koks vyras rodo dėmesį, tai aš jam turiu tarnauti, atsilyginti, kaip nors kompensuoti tą didžiulę dovaną, kurią jis man davė. Tai ar ne nesąmonė?
– Kokie, jūsų manymu, turėtų būti tobuli santykiai tarp vyro ir moters?
– Kad žmonės kalbėtųsi. Reikia apie viską kalbėtis.
– O kaip tą vyrą prakalbinti?
– Labai sunku. Bet įmanoma. Jis gali pasakyti 5 žodžius, bet jie turi būti iš širdies ir teisingi. Ir jis turi suprasti, kad tu irgi kalbi ne dėl to, kad tu nori, kad jis išspręstų tavo problemas, o dėl to, kad tau reikia atsiverti. Manau, kad žodis „pasikalbam“ yra dar svarbesnis nei „aš tave myliu“. Truputį kažkas ne taip – pasikalbam, išsiaiškinam. Bet pasikalbėti žiūrint vienas kitam į akis ir bandant suprasti, o ne kaltinant.
Kaip sakoma, mokausi iš savo klaidų, bet išmokstu tik klysti. Bet man atrodo, kad tos mano knygos padeda moterims kažką suprasti. Juk aš esu viena iš jų, nebijau įvardinti savo klaidų. O kitos supranta, kad jos irgi daro tas klaidas. Išsiaiškina, kaip jų nedaryti. O gal ir darys, bet dar niekam nepakenkė tos mano knygelės. Ūkyje praverčia.
– Ką dar knietėjo parašyti, bet neparašėt?
– Na, kad šiuo metu aš išgyvenu dar vieną savo gyvenimo romaną. Nežinau, ar jis rimtas, ar ne. Bet moteriai niekada neateina ruduo, jeigu ji nenori. Ir dar gal bus senelių namuose koks nors romanas. Gal šitas, gal kitas. Aš žinau, kad senelių namai kenčia nuo vienos problemos – nuo ištisinių meilės trikampių, nes moterų yra daugiau, o vyrų mažiau. Žmogus, kol gyvas, tol jam reikia meilės ir kito žmogaus artumo.
Ir tie mano gyvenimo vėlyvieji romanai man labai padėjo išsivaduoti nuo kabinimosi į vaikus. Nes vaikai nori, kad aš juos palikčiau ramybėje ir susitikti tik retkarčiais. Tai dabar aš net pamirštu kokias tris dienas jiems paskambinti. Tada klausia: „Mama, kodėl neskambini?“ Oi, kad aš buvau užsiėmusi savo reikalais... (kvatojasi)
O man dabar joks biologinis laikrodis nieko neliepia man daryti. Aš nenoriu nei ištekėti, nei emigruoti, nei susipainioti su kitu žmogumi. Tiesiog priimu tai kaip tokią gyvenimo dovaną.
Žmogaus gyvenimas yra įdomus kaip upė. Kiti žmonės, kitos upės tau yra paskolintos. Arba tavo vanduo yra paskolintas. Bet iš esmės tu esi atskira upė, ir toje vienatvėje yra tam tikras ir grožis. Ir reikia turėti laiko ir sau, ir nesisavinti kitų žmonių, ir neleisti kitiems žmonėms tavęs nusavinti. Ta upės metafora man labai patinka.
Sakykime, tu kažkur slėnyje sutinki kitą upę, tą savo sužadėtinį ar vyrą, bet paskui jis gali visiškai pakeisti kryptį. Jis gali tapti kalnų upe ir nutekėti visai kitur. Ir nei tu jį pasivysi, nei tave jis pasivys. Jūs būsite tiesiog išsiskyrusios upės vagos.
Ir taip gali būti gyvenime. Tu išteki už vieno žmogaus, o paskui tu nuteki arba jis nuteka kitur. Ir nei tu per prievartą jį sulaikysi, nei jis tave sulaikys. O jeigu pakeis tavo vagą, tu būsi išprievartauta kaip upė.
Turi suvokti, kad esi atskira būtybė, Dievo pasiųsta į šitą pasaulį gyvent savo gyvenimo ir kartu su kitomis upėmis bei ežerais, užutėkiais ir upeliais draugauti. Ir gyvenime tavęs, kaip upės, gali laukti daug visokių rėvų, kliūčių, bet tai yra tavo gyvenimo vaga. Ir šis suvokimas man labai padeda gyvenime. Kad štai mano vaikai ištekėjo iš manęs, bet jie nutekėjo kitais slėniais. Ar aš turiu jiems sakyti, kad grįžtų atgal ir keistų mano pampersus? Tu nutekėjai ten, ir ten yra tavo kelias. Aš tave paleidau kaip strėlę.
– Kas jus įkvepia?
– Įkvepia, jeigu kažkam tu esi graži, įdomi... Aš dabar savo vėlyvaisiais gyvenimo metais gydausi vaikystės kompleksus. Nes tokia, kokia esu, gal net ne vienam, o keliems, esu įdomi. Tai nuostabu. Kažkas manim žavisi. Praktiškai išsigydžiau. Todėl turiu kitoms ką pasakyti – kad reikia gydytis nuo savo kompleksų, o ne temptis juos kaip kuprą visą gyvenimą. Labai sunku išsigydyti, labai... Ir tik padedant kitiems žmonės, per jų meilę tu gali tai padaryti.
O šiaip pamoka yra, kad niekada nereikia traktuoti savo vaikų kaip vieno geresnio, o kito blogesnio. Nors yra daug šeimų, kur motina myli vieną vaiką labiau, o kitą mažiau, ir tą rodo.
Nežinau, ar mano tėvai mus mylėjo vienodai, bet mano dvynė sesuo gaudavo viską, o aš nieko, aš nešiodavau jos dėvėtus drabužius, nes jau jai nebetikdavo. Ji mokėjo pasiimti. Bet tėvai turi žiūrėti ir neleisti, nes tada tas kitas vaikas visą laiką augs šešėlyje. Betgi tėvai užsiėmę. Kaip sakydavo E.Laurinaitis – kiekvienas iš mūsų gimdamas gauna pusiau pilną stiklinę. Jeigu tu vieno negauni, gauni kažką kita. Aš gavau energiją. Žinodama, kad esu niekas, gavau postūmį kažko siekti. Nežinau, jeigu būčiau kažką gavusi ir man tėvai sakytų: „tu puiki, kokia esi“, gal aš nieko nebūčiau gyvenime pasiekusi.
– Prisipažinsiu, gana baisiai skamba tas jūsų „niekas“. Kodėl taip galvojate apie save?
Tie mano gyvenimo vėlyvieji romanai man labai padėjo išsivaduoti nuo kabinimosi į vaikus.
– O kodėl baisiai? Juk yra daug žmonių, kurie taip galvoja apie save. Ir jeigu esi niekas, tai ir esi niekas. Jeigu nemėgsti savęs? Pavyzdžiui, aš visiškai pritariu tiems, kurie manęs nemėgsta. Tik tiek, kad jie manęs nemėgsta dėl to, kad galvoja, kad aš esu kokia nors pikta, gobši, aferistė... Tai tikrai yra netiesa. Nesu padariusi nė vienos gyvenimo aferos. Ir niekada nereikia apie žmones galvoti pagal jų išvaizdą. Nes vieni atrodo labai švelnūs ir nuostabūs, o dūšioje yra labai pikti. O kiti atrodo tokie piktybiniai kaip aš, o aš manau, kad aš esu geras žmogus. Bet savęs nemėgstu taip pat, kaip savęs nemėgsta kiti, tik už kitus dalykus.
– Gal išduosite, ko galime laukti jūsų naujoje knygoje?
– Tai bus labai juokinga knyga, nes mano gyvenimas yra pakankamai juokingas, pilnas absurdo. O knygos pabaigoje bus tokios gražios ir teisingos gyvenimo pamokos toms moterims, kurios mėgo mano „Ne bobų vasara“. Manau, joms bus smagu skaityti mano įžvalgas, inventorizavus savo gyvenimą. Gal ir per anksti dar rašyti savo autobiografiją, bet bijau, kad paskui nukvaksiu, ir tada jau bus per vėlu.
– Bet gal dar bus antroji autobiografijos dalis? Gal per ateinančius 20 metų įvyks tiek nuostabių dalykų, kad tiesiog negalėsite nerašyti.
– Nežinau... Turiu planų dar trim knygoms. Bet jos jau ne apie mane ir tai visiškai netikėti planai. Niekada negalvojau, kad galėčiau apie tai rašyti. Bet kai ateina poreikis tai temai, imi ištisai apie tai galvoti.
Juk kas galėjo iš manęs tikėtis knygos apie holokaustą? Arba apie senelių slaugą? Apie vyrus? Tai dvi knygos bus visiškai kitokios, bet tokios, kur man pačiai bus labai įdomu rašyti. O kai pačiai įdomu rašyti, gal bus kažkam įdomu ir skaityti.
Daugiau apie Rūtą Vanagaitę bei naujausius šios autorės tekstus rasite naujajame žurnale „Bukazinas“.
