Raimundas Puškorius vaikystę praleido Skaudalių kaime. Vėliau su tėvais, dar būdamas pradinėje klasėje, persikėlė į Kretingą. Joje vyras užaugo, sukūrė šeimą ir dabar gyvena.
Nuo septyniolikos metų jis pragyvena iš savo mylimo darbo – drožybos. Per daugiau nei penkiasdešimt metų jam teko drožinėti ne tik mylimoje Žemaitijoje, bet ir skirtingose pasaulio vietose – Prancūzijoje, Austrijoje, Danijoje, Vengrijoje. Savo amatu Lietuvai atstovavo Amerikoje ir Japonijoje.
Neturėjo kito pasirinkimo – tik drožti
Raimundo tėtis buvo medžio drožėjas, todėl visiems penkiems Puškorių šeimoje augusiems vaikams (šeštas turi judėjimo negalią – red.) nuo vaikystės buvo įdomu, ką tėtis meistrauja, todėl dar visai mažus savo vaikus, tarp jų ir Raimundą, menininkas Anicetas Puškorius pradėjo mokyti drožinėti.
Pirmuosius savo darbus – voveraitę ir erelį – Raimundas, tėčio įkvėptas, išdrožė antroje klasėje. „Darbus atidaviau savo pradinių klasių mokytojai. Sutikau ją po penkiasdešimties metų, o ji pasigyrė dar vis sauganti juos, matyt jau tada matė, kad iš visos širdies drožiu“, – pasakoja Raimundas.
Jis dažnai juokauja, kad pabandęs drožinėti, neturėjo gyvenime kito pasirinkimo – tik drožti.
Tėtis drožinėti išmoko piemenaudamas
Anicetas Puškorius buvo savamokslis, tačiau labai mylimas ir garsus Žemaitijos krašto drožėjas. Jo pažintis su drožinėjimo amatu prasidėjo laukuose. Ganydamas gyvulius, būdamas dar mažas berniukas, jis pasiimdavo peiliuką, pagaliuką ir bandydavo drožti.
Puškorių giminėje ir tarp pažįstamų nebuvo nieko, kas su medžiu dirbtų, todėl visai šeimai buvo labai keista, kad būdamas dar mažas. Anicetas drožinėjimu taip susidomėjo. Vėliau vyresnioji sesuo jam parnešė knygą su drožybos pavyzdžiais.
„Tėvukas pasakojo, kad ta knyga jam, dar mažam vaikeliui, padarė labai didelį įspūdį, kad net akelių nuo jos negalėjo atitraukt“, – pasakoja sūnus.
Piemenaudamas, neturėdamas, ką veikti, berniukas bandė atkartoti knygoje matytus vaizdus savo medžio gabalėlyje. Kai išmoko drožinėti, eidavo į aplinkiniuose miestuose vykusias parodas savo darbų rodyti – kartais į vieną pusę tekdavo sukarti net 30 kilometrų. Ten buvo pastebėtas ir įvertintas. Tai jaunuoliui buvo didžiulis paskatinimas nesustoti tobulėti.
Šeštas brolis su judėjimo negalia irgi būtų drožinėjęs
Menininko Raimundo Puškoriaus tėtis drožė Užgavėnių kaukes, koplytstulpius, paminklus, skulptūras. Buvo garsus apylinkių drožėjas, visą gyvenimą gyvenęs iš šio amato.
Puškorių šeimoje užaugę penki broliai yra tautodailininkų sąjungos nariai, tačiau tik vienam Raimundui drožimas yra pagrindinis gyvenimo užsiėmimas, visiems kitiems – hobis.
„Mūsų šeimoje yra ir šeštas brolis, tačiau jis su judėjimo negalia, taigi drožti negalėjo. Bet atsimenu, kai tėtis droždavo, brolis visada patardavo, sakydavo: „Pataisyk čia, prie akelės.“ Manau, jeigu tik būtų galėjęs, ir jis būtų drožęs“, – šypsodamasis pasakoja Raimundas.
Dar ir dabar, praėjus daug metų po Aniceto Puškoriaus mirties, sūnus vis atranda tėčio darbų įvairiausiuose vietose. „Viena moteris manęs paprašė restauruoti Nukryžiuotąjį, atvažiavęs iš skulptūrėlės veido atpažinau, kad mano tėvuko darytas“, – juokiasi Raimundas.
A.Puškorius – rašytojos I.Simonaitytės draugas, kūręs iš medžio jos romanų personažus
Menininko Aniceto drožyba prasidėjo nuo piemenavimo, bet vėliau buvo pripažinta ir garsių Lietuvos rašytojų. Ievos Simonaitytės romanui „Pikčiurnienė“ Anicetas Puškorius išdrožė pagrindinės veikėjos skulptūrėlę.
„Kai I.Simonaitytė parodos pristatyme pamatė tėčio Pikčiurnienę, liko labai nustebinta ir pasakė – ji tokia ir buvo! Drožėjui tai labai didelis komplimentas, kad sugebėjo iš teksto suprasti autorės sukurto personažo charakterį, perkelti jį į medį, atspindėti drožinio veide. Vėliau tėvukas ir I.Simonaitytė tapo draugais“, – pasakoja Raimundas.
Laisvalaikiu drožia Užgavėnių kaukes
Raimundas drožia koplytstulpius, paminklus, skulptūras, kryžius, bet linksmiausia jam daryti kaukes.
Pirmąją kaukę išdrožė būdamas vos 14-os. Jas dabar menininkas daro laisvalaikiu, norėdamas atsipalaiduoti. Su kaukių veidais jis sau leidžia improvizuoti.
Prieš droždamas kaukę, drožėjas iš anksto sugalvoja, koks personažas atsispindės joje, tačiau niekada ant lapo jo nenusipiešia. „Niekada neturiu nusipiešęs eskizo. Drožiu iš galvos. Dažnai pats medis, jo forma padiktuoja kaukės veido ypatybes, pavyzdžiui, ar turės milžinišką nosį, ar ne. Veidas gimsta procese, paimdamas medį į rankas, niekada nežinau, koks jis bus“, – pasakoja drožėjas.
Ankščiau Žemaitijoje Užgavėnės buvo labai svarbi šventė. Kiekviena troba bent po vieną Užgavėnių kaukę turėjo. Žmonės jas droždavo žiemą, kai darbų mažiau buvo. Vyras džiaugiasi, kad turėjo galimybę pamatyti savo vaikystėje tikrąsias žemaitiškas Užgavėnes. „Visi būdavo su kaukėmis, net muzikantai. Bet tokiomis baisiomis – kaip velniai! Kokybė kaukių buvo skirtinga, bet visi stengdavosi“, – dalinasi prisiminimais Raimundas.
Menininkas – ištikimas žemaitis. Jaučia, kad ir kur keliauja, sugrįžęs į Žemaitiją jaučiasi geriausiai. „Man labai svarbu tęsti savo krašto tradiciją, dėl to turiu apsigynęs tautinio paveldo sertifikatą Užgavėnių kaukėms, kryžiams bei koplytstulpiams“, – pasakoja menininkas.
Raimundas Puškorius, tęsdamas šeimos tradiciją, visus savo vaikus išmokė drožinėti. Todėl dabar ant jo dirbtuvių sienos kabo ne tik jo, jo tėčio, bet ir jo vaikų išdrožinėtos kaukės.
Baisiausia išdrožta kaukė – girtuoklis
Ankščiau Žemaitija garsėjo drožėjais. Dabar jų gretos sparčiai mažėja. Anot Raimundo, dzūkai šiuo metu tikriausiai jau lenkia žemaičius. Nors retai kas puošiasi medinėmis kaukėmis, Raimundo manymu, jų poreikis neišnyko, nes kaukės rado kitą paskirtį žmonių namuose – tarnauja kaip interjero detalė, puošia namus.
Be to, jas turistai ir vietiniai dažnai perka kaip dovaną, suvenyrą, lauktuves iš Lietuvos. Kartais žmogus, atvažiavęs į Raimundo dirbtuvę, net penkias nuperka. Tai vyrui parodo vis dar esantį kaukių poreikį.
Anot menininko, dabar populiariausios kaukės: Kanapinio, Lašininio, velnio, raganos, piršlio, giltinės, gervės ir gandro. O kuo toliau, tuo mažiau populiaresnės: pirklio žydelio, šundaktario, čigono (romo) kaukės.
Raimundo nuomone, jo baisiausia išdrožta kaukė yra girtuoklio. „Visą gumbuotą padariau, vos su keliais dantimis ir užvirtusiomis akimis, tikras nabagas girtuoklis išėjo, šiurpus kaip velnias“,– juokiasi menininkas.
Anot menininko, veidai yra sudėtingiausia drožinėjimo dalis, prie kurių dauguma drožėjų itin daug laiko praleidžia.
Svarbiausia skulptūros dalis – veidas
Skulptūros veidu perduodama personažo emocija, jame atsispindi visa skulptūros esmė. Todėl labai svarbu sugebėti išdrožti veidą, kuris atspindėtų skulptūros prasmę, nuotaiką.
Anot menininko, veidai yra sudėtingiausia drožinėjimo dalis, prie kurių dauguma drožėjų itin daug laiko praleidžia. Raimundas džiaugiasi, kad veidų drožimas jam stebėtinai lengvas dalykas, ir nesvarbu, ar tai kaukės veidas, ar Nukryžiuotojo, nuotaika darant juos skirtinga, bet menininkui tai problemų nesudaro.
„Tikriausiai turiu būti dėkingas kaukėms, kad jas darydamas įgudau dirbti su veidais, į juos perkelti reikiamą emociją“,– pasakoja drožėjas.
Pavojingas amatas – ne kartą teko susižeisti
Anot Raimundo, drožyba yra itin pavojingas amatas, reikalaujantis daug dėmesio ir susikaupimo. Kiekvienas netyčinis įrankio nukrypimas gali baigtis rimta trauma, venos prakirtimu. Savo randus vyras vadina jaunystės randais. Jie puošia vyro rankas, delnus, kojas. Daug metų prireikė, kol menininkas įprato saugotis ir būti itin pastabiu.
Ankščiau drožybos pamokas Raimundas vesdavo vaikų globos namuose, mokyklose. Daug mokinių jis matė užsidegusių drožybai, jie net po pamokų ateidavo pas meistrą į dirbtuvę drožti. Tačiau darbas su vaikais Raimundui kėlė labai daug streso. Jis pareidavo namo nuo įtampos labai pavargęs.
Būdamas mokytoju jautė milžinišką atsakomybę, nes vaikams drožinėjimas itin pavojingas dėl jų atsakingumo, pastabumo ir susikaupimo trūkumo. Pasak menininko, drožinėjimas reikalauja itin daug susikaupimo – visada turi žiūrėti, ar teisingoje pozicijoje laikai rankas, niekada nuo įrankio negali nusisukti.
Per daug metų sužinotos medžių paslaptys
Kaukes Raimundas kuria iš liepos. Šis medis minkštas, todėl iš jo drožti yra lengva, o ir kaukė sveria nedaug. Drožėjo pastebėjimu, šio medžio neėda medgraužiai vabalai, todėl vidaus sąlygomis laikomas dirbinys gali stovėti šimtus metų.
„Turiu savo tėvuko 1960–1970 m. drožinėtas kaukes. Į jas pažiūrėjus gali pagalvoti, kad vakar drožta“,– šypsosi Raimundas.
Žaviausia jam liepos savybė – kvapas. Net po 40 metų nukirsta liepa labai saldžiai kvepia. Ankščiau, neturėdami patirties, dažnai žmonės kaukes darydavo ir iš alksnio, gluosnio, ąžuolo. Jos būdavo sunkios, nepatogios.
Tiek metų dirbdamas su medžiu, Raimundas pastebėjo labai daug jo ypatybių. Po ilgametės patirties menininkas medį gali atskirti ir iš kvapo. „Kai drožiau iš ąžuolo Amerikoje, vienas žmogus paklausė, kuo skiriasi lietuviški ir amerikietiški ąžuolai? Artimai dirbant su medžiu aš net ir kvapo skirtumus įžvelgiu. Tai atsakiau jam, kad mūsiškiai rūgščiai kvepia, o jų – saldžiai“, – prisimena Raimundas.
Menininko nuomone, labai svarbu medžio nupjovimo laikas. Pavyzdžiui, ąžuolas labai gerai išsilaiko, jeigu yra nupjautas sausio, vasario mėnesiais, o jeigu vasarą pjautas – žymiai prasčiau laiko, greičiau pūva. Drebulė, Raimundo žiniomis, yra vienintelis medis, kurį geriausia pjauti vasarą.
