„Savo“ psichologo paieškos užtruko net kelerius metus, tačiau pernai Ramunė sako pagaliau sutikusi tokį specialistą, su kurio pagalba ji ėmė keistis. „O kai keitiesi pats, natūraliai pasikeičia ir visa kita: pirmiausia – santykis su vaiku, tačiau taip pat ir su aplinka“, – kalbėjo moteris. Jau daugiau nei metus ji kas savaitę lanko nemokamas psichologės konsultacijas. Tokią galimybę jai suteikia Ukmergės rajono savivaldybės inicijuotas ir viešosios įstaigos „Lyderių karta“ koordinuojamas projektas.
„Nesupratau, kad problema – ne sūnus“
„Visa ši istorija yra apie mane. Tačiau pati pradžia susijusi su sūnumi – būtent jam pirmiausia aš ieškojau pagalbos“, – neslėpė Ramunė.
Anot jos, pirmieji sunkumai užklupo sūnui peržengus mokyklos slenkstį. „Jis labai nenorėjo mokytis, kartais elgdavosi agresyviai, buvo ir muštynių“, – atvirai pasakojo dabar jau dvylikamečio mama.
Ji neslėpė, kad iš karto suprato, jog savo jėgomis su iškilusiais iššūkiais nesusitvarkys, todėl ėmė ieškoti pagalbos. „Tai buvo gal pirmoje klasėje“, – pridūrė.
Prisimindama tą laiką, Ramunė sako, jog jautėsi bejėgė: „Situacijų, kuriose nežinojau, kaip elgtis, daugėjo. Aš pajutau, kad man ima slysti žemė iš po kojų, prarandu ryšį su vaiku ir nežinau, kaip elgtis“.
Aš pajutau, kad man ima slysti žemė iš po kojų, prarandu ryšį su vaiku ir nežinau, kaip elgtis.
Pasak moters, pradžioje ji šventai tikėjo, kad padėti pasikeisti reikia sūnui. Todėl pirmiausia ieškojo pagalbos jam ir kreipėsi į Švietimo pedagoginėje tarnyboje dirbančius specialistus.
„Ir aš ėjau, ir vaiką nusivedžiau. Tuo metu mokykloje vis kildavo konfliktinės situacijos, į kurias buvo įsivėlęs sūnus. O aš jautriai reaguodavau – norėdavau, kad viskas būtų kitaip, kažkaip jam padėti“, – atvirai pasakojo Ramunė.
Tačiau vietoje patarimų ir pagalbos iš šios tarnybos, o vėliau – ir kitų aplankytų psichologų ji išgirdo vien kaltinimus. „Man sakė: mama kalta. Aš pati tai suprantu, kad kažko nesugebu. Bet dėl to ir ieškau pagalbos! Atvirai pasakius nusivyliau“, – apie nemalonią patirtį prisiminimu pasidalijo pašnekovė. Nepaisant to, kad tokių nusivylimų buvo ne vienas, ji toliau tęsė paieškas, nes jautė, kad reikia: „Mačiau, kad be pagalbos nieko nebus.“
„Savo“ psichologo paieškos baigėsi 2021 m. pavasarį, kada Ramunė tapo projekto „Kompleksinių paslaugų šeimai Ukmergės rajone plėtra“ dalyve ir susipažino su psichologe Ieva. Anot pašnekovės, jau po pirmo susitikimo ji pajuto, kad prasideda ilgai lauktas lūžis, nuvesiantis į taip lauktus pokyčius.
Kategoriškumą pakeitė savęs priėmimas
Jau daugiau nei metus Ramunė lankosi pas šią psichologę kartą per savaitę. „Šie susitikimai mane pastiprina. Jaučiuosi atradusi savo žmogų, kuriuo pasitikiu, kuris konsultuodamas parenka tinkamus metodus. Pavyzdžiui, viena iš anksčiau mano lankytų specialistų siūlė rašyti dienoraštį. O toks metodas man visiškai netinka – aš moku išsilieti tik kalbėdama, o ne rašydama“, – kalbėjo pašnekovė.
Konsultacijose Ramunė sako gaunanti ir jai labai reikalingą palaikymą, kurio jai – kaip žmogui ir vienišai mamai – neretai pritrūksta. Kassavaitiniai susitikimai jai padėjo suprasti, jog, norint auginti ryšį su sūnumi, jai reikia keistis pačiai.
„Aš buvau labai kategoriška ir griežta. Galbūt kaltas amžius – mano kartos žmonės įpratę, kad tėvai viską žino geriausiai, jiems negalima prieštarauti. Pavyzdžiui, man vis kliūdavo sūnaus netvarkingas kambarys. Nesuprasdavau, kodėl jam nesiseka mokykloje. Kaltindavau… Lankydamasi pas psichologę, supratau, kad noriu ne kaltinti jį, bet būti užuovėja. Kaltinimų jis jau ir taip iš visų nuolat girdi. Bent jau namuose jis turi jausti, kad yra girdimas, juo tikima. Kad svarbios – net ir mažos pergalės: tokios – kaip šešetas, jei anksčiau gavai ketvertą. Viso to nebūčiau supratusi be psichologės Ievos pagalbos“, – kelią į pokyčius parodžiusiai psichologei dėkojo Ramunė.
Išgirdusi klausimą apie tai, ką darys pasibaigus projektui, ji nusijuokia: kol kas apie psichologinių konsultacijų pertrauką sako net negalvojanti. „Jaučiu, kad dar turiu ko išmokti. Kas kartą prieš eidama į konsultaciją apgalvoju, ką norėčiau panagrinėti. O iš jos išeinu pastiprinta, ramesnė“, – apie psichologinės pagalbos svarbą šiandieniniame savo gyvenimo etape pasakojo Ramunė.
Kaip į jos pokyčius reaguoja sūnus? Anot moters, jis juos pastebi ir džiaugiasi. Vis dėlto labiausiai tai džiugina pačią Ramunę: „Aš matau, kaip į įprastas situacijas reaguoju dabar ir džiaugiuosi, nes žinau – anksčiau būčiau jautusi didžiulį nerimą, audringai reagavusi, o dabar – viskas kitaip. Suprantu, kad nesame tobuli, bet priimu save, savo vaiką tokius, kokie esame“.
Projektas atskleidė įdomias tendencijas
Apibendrindama savo patirtį, pašnekovė pabrėžė, kad tokių kaip ji – tėvų, turinčių iššūkių su paauglėjančiais vaikais, – daugybė. Ji ragina nesigėdyti problemų – visi jų turi.
„Labai noriu skleisti tą žinią, kad susidūrus su problemomis reikia ieškoti pagalbos, patarti kaip ją gauti. Esu be galo dėkinga už galimybę nemokamai konsultuotis pas psichologą – pati sau to leisti nebūčiau galėjusi. Labai džiaugiuosi, kad man pasisekė atrasti „savo“ psichologą – savo Ievą, kurią vadinu angelu. Jos dėka aš galiu keistis ir toliau augti“, – atviravo Ramunė, skatinusi ir kitus ieškoti pagalbos bei nenuleisti rankų, susidūrus su nepatikusiu specialistu.
Jai antrina ir projekto koordinatorė, viešosios įstaigos „Lyderių karta“ atstovė Agnė Tėvelytė-Petronienė. Pasak jos, žmonėms vis dar sunku pasakoti apie šeimoje kylančias problemas. Vis dar jaučiasi požiūris, kad tai – lyg nešti šiukšles iš savo namų. Tačiau tai pamažu keičiasi.
„Projektas prasidėjo 2017 m. liepą ir tęsis iki 2022 m. pabaigos. Per tą laiką kompleksines paslaugas gavo apie 1700 žmonių – Ukmergės rajono savivaldybės gyventojų. Dabar juokinga pasakyti, tačiau prasidėjus projektui tikėjomės, kad jame sudalyvaus vos keli šimtai. Greit pamatėme, jog poreikis kur kas didesnis nei įsivaizdavome“, – sakė A.Tėvelytė-Petronienė.
Per projekto metus išryškėjo įvairios tendencijos. Viena iš dominuojančių – kad pagalbos pirmiausia ieškoma ne sau, bet vaikams. Vis dėlto galiausiai atėję dėl vaiko suaugusieji lieka ir konsultuojasi patys.
„Ryški tendencijas, kad tėvai, seneliai ir globėjai pas psichologą ateina tikėdamiesi išspręsti ne savo problemas. Pradžioje beveik visi mano, kad pakeisti reikia vaiką. Taip buvo ir Ramunės bei jos sūnaus atveju. Jos istorija – puikus pavyzdys, kad didieji pokyčiai įvyksta tėvams suvokus – problema slypi ne vaikuose, bet tėvuose“, – įsitikinusi specialistė ir pridūrė, jog vaikai – mūsų veidrodis.
„Ne tik šeimos, bet ir visos visuomenės. Tik pradėję keistis mes, suaugusieji, visuomenė, sulauksime pokyčių ir vaikuose“, – įsitikinusi VšĮ „Lyderių karta“ atstovė.
-
Gyventi į tėviškę sugrįžusi senjorė Danutė Zenė atrado sportą: „Daržo nepakanka“
-
„Erasmus+“ studijos Azerbaidžane Mindaugą išmokė imti iš gyvenimo viską
-
38-erių Ivanas mokosi rašyti: kad gali daugiau, patikėjo pradėjęs lankyti socialines dirbtuves
-
Iš priklausomybių liūno išbridęs Edvardas ilgai gyveno globos įstaigose – dabar mokosi gyventi savarankiškai
Projektas „Kompleksinių paslaugų šeimai Ukmergės rajone plėtra“ finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis. Jį inicijavo ir įgyvendina Ukmergės rajono savivaldybė. Projekto parteriai – viešoji įstaiga „Lyderių karta“.
