– Indre, Jūsų naujojo meilės romano pavadinimas „Asmens sargybinis“. Man atrodo, kad visiems šis pavadinimas pirmiausia primena 1992 metais pastatytą to paties pavadinimo amerikiečių romantinį trilerį, kuriame stiprūs jausmai įsiplieskė tarp asmens sargybinio Farmerio (Kevinas Costneris) ir dainininkės Rachel (Whitney Houston). Prisipažinkite kiek kartų žiūrėjote šį filmą ir ką jis jums reiškia?
– Žiūrėjau tikrai daug kartų ir buvau absoliučiai sužavėta Kevino Costnerio vaidybos. Tai vienas tų filmų, kurie įstringa atmintyje, tų stiprių emocijų neįmanoma užmiršti, o nepaprasta chemija tarp pagrindinių veikėjų – tiesiog užburia. Farmerio ir dainininkės Rachel meilės istorija filme buvo ne tik įkvepianti, bet ir labai žmogiška, tikra. Šis filmas yra tarsi priminimas, kad meilė gali atsirasti tarp žmonių, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai skirtingi ir nesuderinami.
Nors mano naujausias romanas „Asmens sargybinis“ nėra tiesiogiai susijęs su filmu ir net nepavadinčiau jo interpretacija, tačiau jame taip pat nagrinėjamos netikėtos meilės, apsaugos, pasitikėjimo, ištikimybės temos. Labai norėjau sukurti istoriją, kurioje netrūktų įtampos ir rizikos, bet taip pat ir gilių, nuoširdžių jausmų, kurie galiausiai įveikia veikėjų vidinius demonus ir padeda jiems augti kaip asmenybėms, atrasti save kitoje šviesoje, išdrįsti žengti nepatogius žingsnius.
– Tikriausiai garsiausias šio filmo garso takelio kūrinys Whitney Houston perdainuota daina „Aš visada tave mylėsiu” („I Will Always Love You”). Tai ne tik amžinos meilės priesaikos bet ir (trumpo) išsiskyrimo daina. Joje skamba tokie žodžiai:
Jei aš turėčiau likti, / aš tik trukdyčiau tavo kelyje. / Tad aš eisiu, bet žinau, / kad galvosiu apie tave kiekvieną savo gyvenimo akimirką.
Kaip Jūs suprantate šią dainą?
– Taip, Whitney Houston atliekama daina „I Will Always Love You“ gali būti vadinama meilės dainų klasika, turbūt nėra jos negirdėjusio žmogaus. Šios dainos žodžiai man atrodo nepaprastai emocingi ir gilūs, juose slypi meilės ir atsisveikinimo grožis ir skausmas. Ši daina gerai atspindi tą sudėtingą meilės pusę, kai kartais geriausias būdas mylėti yra paleisti žmogų, leisti jam būti laisvam, nors ir skaudu atsisveikinti.
Šioje dainoje išsiskyrimas nėra pabaiga, o veikiau amžino ryšio pripažinimas, kuris išlieka net per atstumą. Meilė yra daugiau nei tik būti kartu. Tokios meilės istorijos atspindi tikrą gyvenimą – ne visada paprastą, bet visada prasmingą ir vertingą.
– Indre, taip pat ir meilės romanuose netrūksta įtampos, kol herojai pagaliau supranta, kad jausmai yra abipusiai. Tam tikra prasme atrodo, kad visi žinome, kaip viskas baigsis, bet jaučiame malonumą keliaudami greta šių žmonių. Kodėl skaitytojui tai teikia malonumą? Gal atpažįstame save, o gal pasitikriname, ar tai, ką jaučiame partneriui/-ei tikrai yra meilė?
– Nežinau, kaip kitos skaitytojos, bet dažnai prieš pirkdama knygą atsiverčiu jos pabaigą ir įsitikinu, kad baigiasi laimingai. O tada tą knygą nusiperku. Taigi skaitau ne dėl to, kad man neaišku, kaip baigsis, bet mane žavi ta kelionė link „ilgai ir laimingai“, santykių pokyčiai, dinamika, veikėjų vidinis augimas. Nors ir žinau, kad istorija baigsis laimingai, man svarbiausia yra pats procesas – jaudulys, abejonių akimirkos, stiprėjantys jausmai, įtampos kupini momentai.
Skaitydami apie kitų žmonių jausmus, dažnai atpažįstame ir save. Meilės romanai yra apie žmones, apie jų santykius ir sprendimus, juose galima įžvelgti paralelių su savo gyvenimu, gauti atsakymus į kamuojančius klausimus, pasisemti vilties ir drąsos. Kartais romanuose tarsi veidrodyje matome savo pačių jausmus, baimes, troškimus. Manau, kad romanai padeda mums geriau suprasti save ir savo santykius. Meilės romanai dažnai tarsi patvirtina, kad mūsų jausmai yra normalūs ir kad ieškoti meilės, patirti nesėkmes ir galiausiai rasti tikrąją meilę yra daugelio iš mūsų gyvenimo dalis. Aš meilės romanus įvardinčiau kaip terapinius romanus, kaip šiltą gero draugo apkabinimą, kaip priminimą, kad, nepaisant visų sunkumų, meilė gali nugalėti visas kliūtis.
– Kad jau prakalbome apie muziką, noriu paklausti, ar rašydama knygas klausotės muzikos (jei – taip, tai kokios), ar darote tai tyloje?
– Rašydama visada klausausi muzikos, ji yra svarbi mano rašymo proceso dalis. Turiu savo „rašymo grojaraštį“, kurį sudaro romantinės, mano mėgstamos dainos, kurios padeda man susikurti tinkamą atmosferą ir geriau įsigilinti į veikėjų emocijas. Muzika padeda nusiteikti reikiamai nuotaikai. Kartais nutinka taip, kad rašydama kurį nors meilės romaną, klausausi daugiausia vienos kurios nors dainos, nes man atrodo, kad ji geriausia perteikia to romano nuotaiką.
Mano rašymo ritualas visada yra toks pat – pasidedu priešais save kompiuterį, įsidedu į ausis triukšmą slopinančias ausines ir pasineriu į muziką.
Ritualai rašytojams, manau, yra svarbūs. Neabejoju, kad kiekvienas jų turime.
– O kokią muziką skaitant knygą „Asmens sargybinis“ rekomenduotumėte tinkamai atmosferai sukurti?
– Be abejo, garsioji Whitney Houston daina „I Will Always Love You“ būtų puikus pasirinkimas pradedant skaityti „Asmens sargybinį“. Manau, kad ši daina padėtų puikiai susikurti tinkamą emocinę atmosferą, kuri leistų dar geriau įsijausti į istoriją. Be abejo, romantinių muzikos kūrinių yra labai daug, kurie taip pat puikiai tiktų kaip fonas skaitant knygą, kaip pavyzdžiui, Adele „Make You Feel My Love“ ar Ed Sheeran „Perfect“.
Muzika yra labai asmeniškas dalykas, todėl siūlyčiau kiekvienam skaitytojui rinktis tai, kas jiems patinka labiausiai. Kiekviena daina gali suteikti skaitomam tekstui vis kitokią atmosferą ir padėti giliau įsijausti į veikėjų išgyvenimus. Manau, svarbiausia yra susikurti tokią foninę nuotaiką, kuri padėtų maksimaliai pasinerti į knygą ir joje aprašomą istoriją, išgyventi ją kartu su veikėjais.
– Nors Lietuvoje turime posakį „Nespręsk apie knygą pagal jos viršelį“, tačiau jūsų knygos viršelis tikrai estetiškai išsiskiria lentynose. Ką jums reiškia knygos išleidimo estetika?
– Taip, visiškai pritariu, kad viršelis dar ne viskas. Bet meilės romanų skaitytojai, manau, labai vertina šių knygų estetiką, ji yra svarbi dalis, ypač šiandieniniame pasaulyje, kai knygų pasirinkimas yra didžiulis. Knygos viršelis – tai pirmas dalykas, kurį pamato skaitytojas, todėl puiku, kai pavyksta patraukti akį. Be abejo, dar svarbu, kad viršelis atspindėtų knygos esmę ir nuotaiką.
Man knygos estetika yra labai svarbi. Ji padeda sukurti pirmąjį įspūdį, perteikti tarsi slaptą žinutę, pažadą. Kai kuriami mano knygų viršeliai aktyviai dalyvauju procese, stengiuosi, kad viršelis būtų ne tik patrauklus, bet ir kuo geriau perteiktų knygos siužeto atmosferą, siužetą, pagrindinę idėją. Tai lyg vizualinė istorijos užuomina, kuri intriguoja skaitytoją, kviečia jį atsiversti knygą. Man svarbu, kad mano knygų skaitytojai ne tik mėgautųsi istorija, bet ir jaustų malonumą laikydami knygą rankose.
Estetiškai patraukli knyga ne tik išsiskiria lentynose, bet ir tam tikra prasme parodo pagarbą skaitytojui. Ji yra tarsi visų autoriaus ir leidėjo pastangų atspindys.
– Indre, pagrindinė knygos herojė yra fotografė. Skaitant kyla mintys, kad su fotografijos pasauliu jūs taip pat esate susijusi. Ar dažnai paimate fotoaparatą į rankas ir ką mėgstate fotografuoti?
– Fotografija man visada buvo artima, kažkuo traukianti. Iš vaikystės pamenu, kad tėtis ir vyresnė sesuo vonioje užsidarę ryškindavo nuotraukas. Atrodė labai sudėtingas, paslaptingas užsiėmimas. Kai susipažinau su savo vyru jis turėjo fotoaparatą, mėgo fotografuoti ir šiek tiek pamokė mane. Kai gimė vaikai juos nuolat fotografuodavau – tų nuotraukų begalė. Fotografija tuo metu man buvo būdas užfiksuoti greitai augančius vaikus, jų grožį, pastebėti smulkias detales, mažus pokyčius.
Galiausiai taip jau nutiko, kad fotografijos įgūdžių prireikė darbe, o vieną dieną su draugėmis bekalbėdamos ėmėme svarstyti, kad kiekviena norėtume palankyti kokius nors kursus, kažką naujo išmokti ir aš prasitariau, kad jei jau kažką mokytis, tai norėčiau mokytis fotografuoti.
Ką pasakiau, tą ir padariau – kitą dieną užsiregistravau į fotografijos kursus, kurie dovanojo ne tik vertingas žinias, bet ir suteikė galimybę iš arti pamatyti ir patirti fotografijos „virtuvę“. Šie tris mėnesius trukę kursai sutapo su „Asmens sargybinio“ rašymu. Rašydama apie pagrindinę knygos heroję fotografę norėjau perteikti tą ypatingą jausmą, kai per objektyvą matai pasaulį kitaip, pastebi visai kitus dalykus, nei paprasčiausiai žiūrėdamas.
– Indre, kas geriau atskleidžia personažus ir jų jausmus – kinas, romanai, fotografija, o gal muzika?
– Kiekviena meno forma turi savo unikalių privalumų atskleidžiant personažus ir jų jausmus. Kaip meilės romanų autorė manau, kad būtent romanai geriausiai atskleidžia personažų vidinį pasaulį, jausmus, emocijas.
Romanų autoriai gali detaliai aprašyti personažų mintis, jausmus, vidinius konfliktus taip suteikdami skaitytojams galimybę pažvelgti į pasaulį veikėjų akimis, įsijausti į jų vidinę būseną, tarsi pajusti jų džiaugsmą, liūdesį, nerimą, aistrą. Romanuose kiekvieną jausmų niuansą galima išgyventi kartu su veikėjais.
Tačiau kinas taip pat gali atskleisti ne prasčiau. Sujungdamas vaizdą, garsą ir veiksmą, kinas gali sukurti galingą emocinį poveikį, kaip ir aktorių vaidyba, režisieriaus darbas, foninė muzika.
Tuo tarpu fotografija gali perteikti emocijas per vieną įamžintą akimirką, kuri gali turėti galingą poveikį žiūrėtojui, o muzika gali iš karto paveikti jausmus per melodiją, žodžius.
Galų gale, manau, visos šios meno formos gali pakankamai giliai atskleisti personažus ir jų jausmus. Bet aš asmeniškai teikčiau pirmenybę romanams.
– Ko palinkėtum savo skaitytojams?
– Savo skaitytojams norėčiau palinkėti nebijoti įsijausti į knygų personažų jausmus, nebijoti stiprių emocijų ir kartu su veikėjais išdrįsti siekti savo svajonių, neprarasti tikėjimo meile ir laiminga pabaiga.
