Neseniai pasirodžiusi rašytojos knyga „Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis“ jau buvo įvertinta ir skaitytojų, ir knygų apžvalgininkų, o mes su Jurgita kalbamės ne tik apie jos svajones, kurias aš jau slapta žinau, bet ir apie jos klajones, žmones, kuriuos sutinka savo kelyje ir jų istorijas.
– Jurgita, ar tu galvoji, kur eiti, ar eini ten, kur tave veda širdis?
- Aš dažniausiai turiu kryptį. Jeigu esu Palangoje, dažniausiai einu iki Olando Kepurės; jeigu einu Jonavoje – turiu savo maršrutą; eidama į žygius taip pat žinau, kur einu. Aš turbūt niekada nesu išėjus pasivaikščioti nežinodama krypties.
– O nenorėtum pabandyti tiesiog eiti ir pažiūrėti, kur nueisi?
– Pabandysiu (juokiasi). Greičiausiai tą jausmą (eiti ir nežinot, kur nueisi) esu patyrusi, kai ėjau viena ir pirmą kartą tokiu keliu, kuriuo niekada nebuvau ėjusi. Tada nežinojau, ar nepasiklysiu. Beje, kažkada esame su drauge pasiklydusios žygyje, kuriame trasa buvo sužymėta. Atsidūrėme prie kažkokio karinio dalinio ir matome finišą, bet visą tą erdvę juosia tvora, tad eiti dar būtų reikėję galybę. Ten pamačiusios policiją paprašėme pagalbos – parvežė (juokiasi).
– Pats pirmas išėjimas – koks jis? Kodėl išėjai su Camino Lituano bendruomene ?
– Tai buvo išėjimas ne su Camino Lituano bendruomene, bet ėjimas Camino Lituano keliu. Buvo karantinas, pandemija, išvažiuoti negalim, o veikti, ilsėti ir atostogauti tai norisi. Su drauge ir išėjome – nuo Pakruojo iki Kėdainių. Apie Camino žinojau, nes ir šiaip buvau (esu) einantis žmogus. Tada nuėjome gal 100 km. Vėliau pradėjau rašyti savo patirtis Camino ir savo feisbuke, kalbinti ten esančius įdomius žmones ir taip žingsnis po žingsnio aš atėjau į tą bendruomenę. Pirmoji pažintis buvo per karantiną, kai teko bendrauti dar vaizdo skambučiais, o dabar žygiuojame ir mezgame ryšius gyvai.
– Tai ar turi kasdienį tikslą, – kiek nori nueit per dieną?
– Ne, tokio tikslo neturiu ir neinu kasdien. Tiksliau, einu tada, jei anksčiau atsikeliu prieš darbą. Turiu savo takus Jonavoje ir praėjusi savo kelią dar išsimaudau tvenkinyje. Prisimenu, kažkada atvažiavau į Palangą ir pasakiau sau – viskas, einu į normalų viešbutį su baseinu, pirtimi ir taip atostogausiu savaitę. Man Gedas iš Camino sako – žinai, kada tau atsibos? Sakau – po dviejų dienų?
Ne, sako jis, po dviejų valandų! Ir jis buvo teisus. Pagalvojau, kad eisiu iki Olando Kepurės, iki kurios maždaug 17 km. Nuėjau gal 15 km, liko du ir supasavau – juk dar grįžti reikės. Taip ir nepasiekiau tikslo, bet ne tame esmė. Man gal labiausiai patinka tas ėjimas Palangoje, kai tu nežinai, kur nueisi, kiek nueisi. To žavesio turi ir vaikščiojimas vienai. Be to, man reikia eiti – kai einu, neskauda nugaros, mat su ja turiu problemų. Tik grįžtu, būna, kad tada sugrįžta ir nugaros skausmai.
– Papasakok, kokie privalumai eiti vienai? O gal tau labiau patinka su kompanija?
– Sakyčiau, kad priklauso nuo situacijos. Kai atostogauji vienas, natūralu, kad eini vienas. Bet jeigu man reikėtų rinktis, aš vis dėlto eičiau su kompanija. Vienam gerai eiti, kai turi vidinių dramų savo galvoje. Yra draugų, kurie ėjo vedami tokios būsenos ir pasakojo, kad emocijos prasimuša maždaug kokiame 75 kilometre. Tada ir išsibliauni eidamas, ir apgalvoji viską. Draugė taip pat ėjo viena 100 km ir verkė naktį. Kai aš pati viena žygiavau Camino keliu, klausiau savęs – o ką aš čia darau?
Man yra didelis malonumas eiti su žmonėmis, su kuriais gyvenime man faina.
Man yra didelis malonumas eiti su žmonėmis, su kuriais gyvenime man faina. Piligriminiai vakarai po žygio – lengvas vynas, stalo žaidimai, pokalbiai, kojinių skalbimas, tai yra nuostabus jausmas ir didžiulė bendrystė, už kurią jaučiu didelį dėkingumą.
– Tai tu susiradai pakankamai daug artimų sielų žygiuodama?
– Aš negaliu pasakyti, kad mano aplinka kardinaliai pasikeitė – joje liko tie patys žmonės, su kuriais esu artima daug metų, bet kad į mano gyvenimą atėjo daug naujų žmonių, tai šimtas procentų. Ir ne tik žygiuose! Mes dabar visur kartu – kasdien netyla chatas, einame į teatrą, renginius, skrendam į keliones, susitinkame kavos.
Pavyzdžiui, Živilė. Mes tapome viena kitos gyvenimo dalimi. Neįtikėtina tai, kad mes dirbome šalia, vadinasi, turbūt gatvėje prasilenkėme ne vieną kartą. Bet štai – likimas lėmė mums susitikti Camino kelyje. Arba Agnė – mes dešimt metų pažinojome viena kitą, bendravome, bet aš niekada jos nepažinau taip, kaip pažinau dabar.
Išeini į kelią ir kuri ryšį su žmonėmis, ir jis yra visiškai kitoks, nei būtum bendrame renginyje ar vakarėlyje. Neseniai kalbėjome su Arnoldu ir jis sako – kad pažintum žmogų, turi su juo miegoti. Ne ta prasme miegoti kaip galbūt pagalvojote – tiesiog būti kartu kelias dienas, nakvoti, pabusti rytais, pažinti vienas kito rutiną. Mes gi tuose žygiuose visada vienas šalia kito – ir net knarkimą galime vienas kito pažinti ar įpročius... Tam tikra prasme, mes vienas kitą iškart pamatome nekomfortiškose situacijose ir tai yra labai gerai.
Išeini į kelią ir kuri ryšį su žmonėmis, ir jis yra visiškai kitoks, nei būtum bendrame renginyje ar vakarėlyje.
– Ar galvoji eiti kitais keliais, pavyzdžiui, Camino de Santiago?
– Tam reikia labai daug laiko. Ir nežinau, ar mane tai traukia. Bet aš einu ne tik Lietuvoje. Buvome šiais metais Italijoje, paskui Šveicarijos kalnuose, esu ėjusi Austrijoje, Skandinavijoje. Neapsiriboju tik Lietuva, nors mūsų šalyje tų kelių apsčiai. Traukia dabar Turkija.
Beje, eiti gali visi. Nežinau žmonių, kurie ėjo, ir kuriems tai nepatiko, bent jau mano aplinkoje. Ėjimui nereikia nieko ypatingo – geri batai ir kuprinė yra pagrindiniai dalykai. Tai pigus būdas leisti laiką ir, beje, naudingas fizinei ir emocinei sveikatai.
– Dar pasidalink, kokia tau gražiausia Lietuvos vieta, kurią atradai eidama.
– Labai patiko Rozalimo miškas, nuostabus ir pats Rozalimo miestelis. Man tokie gražūs žvyrkeliai! Jie turi kažką tokio, ką sunku nusakyti. Taip pat jeigu kalbėčiau ne apie Camino Lituano, tai nuostabus Lietuvos pajūris – jį labai myliu.
– Kas buvo sunkiausia tau einant? Ar ryžtumeisi eiti viena visas Camino Lituano atkarpas?
– Eičiau ir viena – juk šalia yra visi artimieji, kurie padėtų, jei kas, tarkime, nutiktų. Tiesa, tam irgi reikia laiko ir turbūt turi ateiti tas laikas, kad tu norėtum tuos etapus visus nueiti. Šiuo metu aš nežinau, ar to noriu. Kaskart grįžus po sunkesnio ėjimo ar žygio mane apninka viena mintis – kad aš dar gyvenime kur nors eičiau! Norisi tik nusimesti kuprinę, nusiauti batus ir šokti į dušą. Bet paskui pailsi, atsigauni ir vėl viskas iš naujo. Sunkiausia turbūt tada, kai po sunkaus ėjimo tenka keltis ryte ir vėl eiti. Bet, kaip man sakė Gedas po kelionės ir ėjimo Italijoje, „aš taip pasiilgau to, kai tau niekuo nereikia rūpintis“. Ir išties – kai eini, tavo visas gyvenimas yra kuprinė ir kelias. Tas jausmas veža.
Kaskart grįžus po sunkesnio ėjimo ar žygio mane apninka viena mintis – kad aš dar gyvenime kur nors eičiau!
Pirmą kartą išėjusi į paprastą žygį, dar ne Camino keliu, nuėjau 37 km ir buvo tikrai per daug, man buvo sunku. Patarčiau ir kitiems neužsiplėšti. Ėjimo metu pravers tinkami, geriausia dydžiu didesni žygio batai, kuriuos patarčiau gerai pravaikščiot, geros kojinės ir tik būtiniausi daiktai. Pastarasis suvokimas ateina tik su patirtimi. Aš ir pati dar įsimetu tai, ko nereikia, ir parsinešu atgal.
Vieną kartą mano draugė Daiva, kuri ėjo į žygį, skambina man ir sako – nežinau, imti primusą ar ne? Sakau, ar tu pablūdai, gi daug kur yra virtuvėlės, kam tau? Po poros dienų jau gaunu iš jos žinutę, kad atsiųs porą daiktų į paštomatą. Dėžė buvo didžiulė. Po dienos ji rašo man, kad atsiųs dar dėžę (juokiasi). Kai tu supranti, kiek tavo poreikiai sveria, labai aiškiai atsisijoja, ko tau išties reikia.
– Tavo knyga – Kelias, pingvinai ir aš. „Camino Lituano“ dienoraštis“, kaip ji gimė?
– Nebūčiau apie tai net pagalvojusi, jeigu atvirai. Na ką galima parašyti apie ėjimą? Mano gyvenime nemažą vietą užima feisbukas, kuriame mėgstu rašyti savo patyrimus. Drauguose turėjau „Balto leidybos namų“ redaktorę ir ji man tiesiog parašė – gal norėčiau parašyti knygą? Ir aš galvoju – tikrai neparašysiu apie ėjimą, bet pradėjau galvoti, kad sutinku žmones, kaimo bendruomenes, aplankau vietinius restoranus, dvarus ir tuo dalinuosi. Pamaniau, kad tai gal puikus planas sujungti ėjimą su žmonių istorijomis? Taip ir padariau, o kadangi ėjau ne viena, o su savo kompanija, tai labai nuspalvino knygą. Susidėliojo visai gražiai.
– Kaip manai, kokiam skaitytojui tavo knyga patiktų labiausiai?
– Tam, kuris mėgsta vaikščioti ar nori pradėti eiti, tam, kuris myli Lietuvą, kuris nori pažinti žmones, mėgsta klausyti istorijų. Mes portaluose skaitome žvaigždžių dramas, bet Lietuvoje yra tiek daug pasakiškų žmonių, kurie įdomiai pasakoja ir turi ką pasakyti.
– Koks didžiausias nuotykis, istorija? Ko negali pamiršti?
– Daug tų istorijų ir žmonių. Na gal galiu paminėti Rokonių kaimą ir Kazimierą. Jeigu mes kalbame, kad lietuviai svetingi, tai jis yra tas svetingumo pavyzdys. Tu ateini pas žmogų į namus, o ten tikra puota, kone vestuvės mums ištaisytos. Ilgai sėdėjome, kalbėjome, gėrėme konjaką, kalbėjome apie lėktuvus, skrydį Kazimiero lėktuvu skridome virš Rokonių kaimo. Tas pokalbis lyg apie nieką, nei gilus, bet ramus, kaip gyvenimas.
Klausiu jo – tiek metų santuokoje – kaip išlaikyti tą meilę? O jis atsako – reikia pasimylėti ant skruzdėlyno, nes tai labai gerai sutvirtina. Iš jo tikrai daug išgirdau gyvenimo pamokų, apie kurias nesusimąstome. Pavyzdžiui, jis sako nesuprantantis, kodėl žmonės gyvena į skolą – jeigu negali sau leisti nusipirkti brangaus automobilio, gal jo tokio ir nereikia?
Klausiu jo – tiek metų santuokoje – kaip išlaikyti tą meilę? O jis atsako – reikia pasimylėti ant skruzdėlyno..
Knygoje yra ir kitų istorijų iš kitų žygių. Pavyzdžiui, kalbėjau Vaiguvos kaime su Pijumi, kuris pastatė bažnyčią – to nei išgirsi, nei patirsi kur nors gyvenime. Klausiu – ar vienas statė bažnyčią, o jis atsako, kad ne, dviese – jis pats apačioje, o Dievas viršuje. Pasirodo, giminės jam sakė, kad jo bažnyčia bus kreiva, nei šiokia, nei anokia, juk jis nieko nebaigęs, užtrauks gėdą. O jis į tai atsakęs, kad naudos gulsčiuką – per 8 metus ir pastatė bažnyčią. Ir tokios patirtys yra unikalios – to negausi nei nuvykęs į sostinę, nei į Trakų pilį. Tame aš jaučiu didelę vertę.
– Ar buvo tokių situacijų, kai norėjosi verkti?
– Žinai, kartais sako, kad gali sugraudinti gerumas – tai to tikrai netrūko. Man dar labai spaudė širdį, kai klausiau Janinos istorijos. Ji buvo mokytoja, kurią tiesiog išmetė iš švietimo sistemos. Aš jos klausiau, kaip nebijojo mokyti sovietmečiu pagal Šapoką? Sako, tu gali įbauginti žmogaus kūną, bet širdies juk neįbauginsi...
– Ar pavyko paneigti mitą, kad mes, lietuviai, santūrūs ir netrykštame emocijomis?
– Aš manau, kad taip – santūrių žmonių savo kelyje nesutikau niekada. Visi mus priėmė atviromis širdimis. Pavyzdžiui, Saulėtų naktų kempingas – ten įeini pro vartus ir patenki į paralelinę realybę. Išėjęs supranti, kad palieki kažkokį ilgesį, obuolių kvapą, palieki vietą, kur viskas būna gerai. Visi žmonės yra faini, šilti, priimantys, bendraujantys... Kartais jie sako – na, ką mes galime duoti? Bet iš tikrųjų jie gali duoti labai daug – savo kiemo pavėsį karštą dieną ar obuolį iš savo sodo. Tos smulkmenos susiveda į vieną visumą. Ir pats kelias yra visuma.
– Kažkada sakei, kad tavo svajonė yra knygų rašymas ir iš to norėtum gyventi.
– Niekas nepasikeitė – tai yra mano kelias. Apie tai seniai svajoju ir žinau, kad tik svajoti – neužtenka, reikia kažką daryti. Aš tekste jaučiuosi turbūt kaip Aurimas Atlanto vandenyne. Ten yra mano gyvenimas ir man labai patinka rašyti, klausyti žmonių, pasakoti, užrašyti jų istorijas. Knyga apie Camino Lituano buvo ta, apie kurią nebūčiau pagalvojusi... O viskas prasidėjo nuo Sauliaus Sipario – pirmoji parašiau leidyklai – taip viskas ir prasidėjo. Tą patirtį nešiojuosi savo širdyje – man buvo labai stipru ir paveiku klausyti jo. Supratau, ką reiškia gyvenime lėti pokalbiai, kai gali stebėti žmogaus atsivėrimą, kai krenta kaukės, kai pamatai jį kitokį.
Beje, dar viena mano svajonė – sodyba, kur galėčiau rašyti. Kur bepasisukčiau, atrodo, visur tos sodybos mane supa, todėl nepaleidžiu šios minties. Dar kartais man norisi mažiau rutinos, kasdienių darbų dienoj. Daugiau tylos, daugiau laiko sau ir knygai. Norėčiau priminti visiems, kad darbas nėra visas gyvenimas.
– Ką tavyje pakeitė Camino Lituano? Ar pati jautiesi kitokia?
– Labai sunku pasakyti, kiek tave keičia ėjimas ir einantys metai, žmonės, aplinka. Sakyčiau, kad aš tapau pakantesnė kitų nuomonei ir suprantu tai, kad yra gyvenime žmonių ir dalykų, kurių galiu nesuprasti. Ir tai yra visiškai normalu. Aš mažiau vartoju, mažiau perku – tik ar tai susiję su ėjimu, pasakyti negaliu, Bet kad jis išvalo ir išgrynina mintis, ko gero, taip. Nes ką tu gali daryti eidamas – tai galvoti.
– O apie ką tu galvoji?
– Apie viską – vaikus, darbus, apie gyvenimą apskritai – ko tik neprigalvoji. Daug šnekamės su tais, su kuriais einame. Klausai, kaip žmonės pasakoja savo gyvenimą. Turi daug laiko pokalbiams ir kartais pagalvoju, kiek reikia drąsos, kad galėtum kalbėti apie save. Ir tai labai išlaisvina. Tik, kaip sako mano draugė Agnė: tau pavyksta ne visada, tu – uždariausia iš mūsų visų. Nežinau, gal tikrai?
