„Moteriški pašnekesiai“ – tai atviri, nuoširdūs ir jautrūs pokalbiai su moterimis apie jų skaudžias patirtis, ryžtą keisti savo gyvenimą, siekti svajonių bei tikslų. Tikimės, kad tikros, išgyventos istorijos paskatins ir kitas nekentėti smurto, ieškoti pagalbos, padrąsins nepaisyti atgyvenusių stereotipų ir skleistis kaip moterims.
VISUS CIKLO „MOTERIŠKI PAŠNEKESIAI“ TEKSTUS RASITE ČIA.
– Kokie socialiniai vaidmenys jums svarbiausi?
– Man labiausiai patinka jaustis moterimi, tada – mama. O paskui jau eina visa kita: mylimoji, draugė, sesuo, dukra.
– Kokioje šeimoje užaugote?
– Aš esu asfalto vaikas, iš penkto aukšto. Labiausiai iš visų šeimyninių dalykų prisimenu ir vertinu savaitgalio iškylas miške su šeima. Svarbios šventės kartu su visais šeimos nariais – Kūčios, eglutės puošimas, Velykos, margučiai, mamyčių diena.
Tame daugiabučiame name, kuriame augau, mes buvome artimi su kaimynais ir jų vaikais, tad jaučiuosi kaip kokioje laiptinės bendruomenėje užaugusi.
Į vaikų nuotykius įsitraukdavo kažkuris iš mūsų tėvų: ar lydėdavo prie upės vasarą (kartais net išgelbėdavo kurį nors skęstantį), ar padėdavo surengti laiptinės vaikų koncertus.
– Kokias vertybes, o gal pamokas, perėmėte iš šeimos?
– Didžiausios pamokos mane ištiko po tėvų skyrybų. Mama tiesiog privertė mane bendrauti su tėčiu, kuris išvažiavo į kitą miestą. Taip įgijau antrą šeimą. Po to, susirgus mamai, dažnai likdavome tik dviese su seserimi. Tada abi vietoj nuolatinių kandžiojimųsi išmokome sutarti ir pasitikėti viena kita, kas bebūtų. Palikti saldainių sesei ir mamai. Per gimtadienius joms uždegti žvakutę ant torto anksti ryte. Kovo 8-osios išvakarėse trenktis į mišką iš po sniego iškasti žibučių ir jas pražydinti po lova Moters dienos proga.
Brazilijoje būti moterimi yra garbė. O būti vaisinga motina – dieviška.
Pati jaučiausi šeimoje labai svarbi ir gavau tikrai daug dėmesio, nors paauglystėje taip neatrodė. Iš mamos išmokau, jog „reikia taip savo laime tikėti, kad išplauktų paskendę laivai“. Nežinau, kieno čia eilės, bet mama jas nuolat kartodavo.
– Kuo susirgo jūsų mama?
– Po skyrybų su mano tėčiu mama gydėsi depresiją, ir dėl to mudvi su sese likome namie vienos, kai ji gulėjo ligoninėje. Su tėvų skyrybom ir buvo susiję mano vaikystės bei paauglystės skauduliai.
Šiandien galėčiau tik padėkoti Likimui už visas pamokas, kurias teko išmokti, bet tada taip neatrodė. Maištavau, pykau ant tėčio, ant mamos. Šiandien jau suprantu savo tėvus, pati išgyvenau skyrybas ir visiškai prisiėmiau atsakomybę už savo vaikų skaudulius, susijusius su jaukių namų praradimu. Bet jiems irgi – savos pamokos.
– Kas jums yra motinystė?
– Vaikų dievas man davė daug. Ne visi gimė. Kitus praradau, o šiame pasaulyje yra keturi. Motinystės man tenka mokytis iki dabar. Gimdau aš vaikus labai lengvai ir maloniai, tačiau ką su jais daryti paskui – nelabai mokėjau.
Pirmoji dukra buvo studentų vaikas, augo pagal vadovėlį, nes buvau labai aikštinga ir niekaip nesutikau klausyti nei vienos močiutės patarimų. Dėkui dievui, dar klausydavau savo tėčio, kuris man uždraudė iškeisti motinos pieną į paskutinio semestro paskaitas ir tiesiog liepė maitinti dukrytę krūtimi.
Sūnus augo jau pilnoje šeimoje. Labai padėjo seneliai. Galiu didžiuotis, kad turėjau puikią anytėlę ir mylėjau savo uošvį. Paskui mano pirma šeima iširo, pirmieji vaikai suaugo, o dabar auginu antrą lopšį – pradinukus sūnų ir dukrytę. Kadangi šiuo metu gyvenu Airijoje, tai galiu tvirtai pasakyti, kad valdžia iš manęs padarė motiną.
– Ką turite omenyje?
– Airijoje ryte nepamiegosi, pradinukai vaikai patys į mokyklą neišeis ir patys nepareis, juos reikia vesti už rankos nuo durų iki durų. Po pamokų mokytoja atiduoda vaiką tik numatytam asmeniui – kaip buvo užpildyta priėmimo formoj. Iki dvylikos metų draudžiama vaiką palikti vieną namuose be suaugusių priežiūros. O kadangi mūsų miestelis mažas, tai ir kieme lakstančius vaikus saugoja ir prižiūri visi kaimynai.
Mylėjom, kaip mokėjom, bet gyventi kartu neišmokom. Taip ir nutrūko santykiai.
Visose viešose miestelio vietose yra įtaisytos vaizdo kameros, todėl vaikus Airijoje auginti ir būti motina labai lengva, jaučiuosi lyg būčiau kažkokios kosminės motinos, kuri saugoja mano vaikus, dalimi.
– Airija, Brazilija – kaip atsidūrėte šiuose kraštuose?
– Į Airiją išvažiavau netyčia – aplankyti draugės. Paskui grįžau čia su abiem vaikais paaugliais vasaros atostogoms užsidirbti kaip jogos mokytoja. O tada įsimylėjau, sukūriau antrą šeimą, tai ir likau.
Mano vyras yra brazilas. Gimus abiem vaikeliams, nutarėme keliauti į Braziliją. Dabar vėl gyvename Airijoje – manau, kad tai yra saugiausia pasaulio šalis, beje, ir labai palanki vaikų švietimo sistema.
– Šeimą kurti teko du kartus. Kodėl nutrūko jūsų ankstesni santykiai?
– Manau, kad buvau labai neprotinga žmona. Mes abu mylėjom vienas kitą. Na, mylėjom, kaip mokėjom, bet gyventi kartu neišmokom. Taip ir nutrūko santykiai.
– Lietuvoje, ruošiant merginas šeimai, kelis amžius mokyta, jog moteris turi būti nuolanki, nusileisti vyrui ir jam įtikti. Tai ateina net iš folkloro. Pasidalinkite savo patirtimi, įgyta svetur.
– Brazilijoje yra atvirkščiai: kaip moteris nori, taip ir turi būti. Pirmą sykį didelės vyro šeimos pietuose aš pridėjau į lėkštę vaišių savo vyrui ir padaviau jam. Oi, kas buvo... Subėgo giminės moterys – daugiau niekada taip nedaryk, sako, jis tau ant sprando užlips. Aš susigėdau, bandau teisintis, sakau, ten, iš kur aš kilusi, yra atvirkščiai...
O jos mane moko: už tai ir baigia tavo Lietuva išnykti, kad yra atvirkščiai, ne taip, kaip turi būti. Pirmiausia moteris sėda ir pavalgo pati, tada įdeda maisto vaikams, kurie negali patys pasiimti maisto. O vyras gi žino, kur puodai, jis niekada neliks alkanas.
Aš iš visų tradicijų susikūriau savo. Taip, tikrai, kaip liepė brazilės pramotės, pirmiausia pasirūpinu savimi, paskui – vyru, o tada vaikais. Kai sūnukas ima pypti: „Maaan, mama, maaan“, dukrytė iškart atpypsi: „Kai tu būsi didelis, tai tau žmona ir įdės pirmiau.“ Nežinau, kas iš to gausis, ateitis parodys.
– Kaip kuriamas vyro ir moters santykis šeimoje Brazilijoje?
– Brazilijoje man labai patinka santykiai šeimose. Galim kartais pasišaipyti iš jų atviro seksualumo, bet iš tiesų tas seksualumas man pasirodė švarus ir giedras.
Šeimoje nuo pirmos akimirkos, kai sužinoma įsčiose nešiojamo kūdikėlio lytis, yra švenčiama, iš karto suteikiamas vardas. Niekas ten nesibaido nei nėštumo, nei slepiasi iki kokio septinto mėnesio – motina puošiasi dar labiau, visi ją sveikina gatvėje.
Brazilijoje būti moterimi yra garbė. O būti vaisinga motina – dieviška. Yra gyvos senosios tradicijos, pagal kurias daugiausia vaikų pagimdžiusi ir išauginusi genties moteris tampa kaimo kunige ar žiniuone. Todėl šeimos tikrai didelės: mano vyro mama yra iš aštuoniolikos, tėvas – iš trylikos vaikų, mano vyras – iš šešerių.
Airijoje vyrų ir moterų santykiai labai aiškūs: pirmoji taisyklė – žmona yra šeimos bosas. Viskas. Visas kitas taisykles nustato jinai.
– Esate smalsi ir žingeidi moteris, drąsiai tyrinėjanti, aplinką, kuri jus supa. Šiuo metu Lietuvoje labai daug diskutuojame apie smurtą artimoje aplinkoje – prieš moteris, vaikus, kartais ir vyrus. Ar su šia problema susiduria ir tos šalys, kur jums teko gyventi – Airija, Brazilija? Kokio masto ji?
– Airijoje, manau, smurtui išvis nesudarytos sąlygos. Pirmiausia, vaikus saugoja valstybė. Motinos dažniausiai juos prižiūri namuose iki dvylikos metų. Vaikų priežiūrai skiriama valstybės piniginė parama. Šeimos, kurios mažiau uždirba, taip pat gauna socialinę paramą.
Ten, kur motina yra saugi ir jai nereikia išeiti į darbą dėl duonos, manau, vaikai irgi yra saugūs. Žinoma, pasitaiko įvairių atvejų. Anais metais mano kaimynystėje gyveno airių klajoklių šeima. Jos paprastai yra labai didelės, daug pametinukų vaikų, ne paslaptis, kad ši tautos dalis nedirba, o prasimanyti kažkaip turi. Tai ir vagiliauja, ir svaigalų pasitaiko, ir po to, kas priklauso – nuovargis, peštynės, o galiausiai ir kraujo būna. Bet žmonės tarpusavyje taip susikibę, kad tuoj pat imasi spręsti reikalus.
– Kaip tai sprendžiama?
– Kai mano kaimynas pakėlė kumščius prieš savo penktu vaiku nėščią moterį, aš pati išėjau į gatvę ir pradėjau šaukti žmones, daužiau duris. Atidarė kaimynų dukros. Sustabdžiau tuos vargšus besimušančius žmones, o paskui nuėjau pas jų gaujos vadą ir viską išdėjau, ką manau apie tokį elgesį. Daugiau niekad negirdėjau triukšmo iš to namo, o tos gaujos vadeiva su manim mandagiai iki šiol sveikinasi.
Policija Airijoje labai gerbiama, iškart reaguoja į bet kokį signalą: ar kas nors pametė savo šiukšlių maišą gatvėje, ar paleido šunį be pavadėlio – jie iškart prisistato.
– O kaip yra Brazilijoje?
– Brazilijoje smurtas įmanomas dėl skurdo ir neišprusimo. Yra daug suaugusių žmonių, kurie elgiasi kaip vaikai, – pavagia duonos iš parduotuvės ar nuvaro paties geriausio draugo automobilį. Paskui verkia graudžiai, jeigu juos parodo per televizorių.
Keliolika metų šioje šalyje tikrai klestėjo nusikalstamumas ir korupcija, policija neatliko savo pareigų ir buvo nesaugu gatvėje. Šiuo metu ten vyksta stiprus visuomenės perversmas – žmonės siekia permainų, visuomenės švietimo programų, tačiau ne visiems tos permainos bus į naudą. Brazilijoje labai stipri homofobinė propaganda, taigi netradicinės seksualinės orientacijos žmonėms, manau, smurto pavojus išliks.
Tačiau pačiose brazilų šeimose labai aiški religijos ir senųjų tradicijų įtaka, pagrįsta meile ir pagarba, kur kiekvienas šeimos narys yra įvertintas. Ypač gerbiami seneliai, o vaikai mylimi.
– Ar jums pačiai kada nors gyvenime yra tekę susidurti su smurtu – matyti, patirti ar girdėti, kad tai vyksta kažkur kaimynystėje?
– Taip. Lietuvoje, manau, smurtas yra gyvenimo norma, jo jau žmonės nebeatpažįsta. Ir aš būčiau daugelį savo artimos aplinkos santykių vertinusi kaip normalius, jei nebūčiau pagyvenusi kitose šalyse ir kitose šeimose.
Šviežias pavyzdys. Atvyksta į Airiją gyventi mama su savo pradinuku sūnumi. Vaikutis eidamas iš mokyklos vidury miesto nori lipti tvoromis – aplink namus čia prie gatvių aptvertos akmeninės tvoros maždaug pusantro metro aukščio. Mama leidžia ir ramiai stebi, kaip sūnus eina tvoros atbraila, balansuodamas – užgrius ant praeivių ar nukris į gatvės važiuojamąją dalį.
Airės motinos, pasibaisėjusios situacija, bando sudrausminti abu, o lietuvė, užgrūdinta sovietinės santvarkos ir šeimyninių santykių, barasi: ko neleidžiat man užauginti stipraus ir tvirto vyro, kokie Lietuvoje kala, mala ir grūmoja.
Po savaitės tą šeimą aplanko socialinis inspektorius: taip ir taip, sako, madam, reikia susirūpinti, gavom signalų apie smurtą gatvėje, skirsim jums metinę auklėjamąją prevencinę programą. Ir paaiškina, kad blogas rūpinimasis vaiku yra smurtas.
– Kokia ta auklėjamoji programa?
– Man pačiai iš pradinukų mokyklos yra skirta auklėjamoji programa: anais metais mano sūnus praleido daug pamokų – sirgo. Kas mėnesį einu į posėdžius, švietimo inspektorė man aiškina, jog atimti iš vaiko mokslą yra nusikaltimas prieš valstybę (nes mokslą skiria valstybė) ir vogimas (nes aš nesirūpinu vaiko sveikata ir iš vaiko atimu tą mokslą), o tai yra vaiko teisių pažeidimas ir taip toliau.
Man pačiai iš pradinukų mokyklos yra skirta auklėjamoji programa: anais metais mano sūnus praleido daug pamokų – sirgo.
Tada skiria dar du specialistus, kurie stebi mano sūnaus adaptaciją mokykloje, nes anais metais praleido pamokų, ir gydytoją, kuris konsultuoja mane, kaip rūpintis vaiko sveikata. Įsivaizduojat?! Yra apie ką pamąstyti...
– Kokia jūsų patirtis Lietuvoje?
– Aš pati Lietuvoje dirbau mokyklose – daugiausia jaunimo, kuriose mokėsi vaikai, nepritapę bendrojo lavinimo mokyklose. Tai ojojoj, kokių tik dalykų neprisižiūrėjau ir neprisiklausiau... Visko būdavo.
Ir primušti vaikai ateidavo į pamokas, nes mokykloj šilčiau, nei namie; ir nevalgę, o mokykloj gauna nemokamus pietus; ir vieni gyvena nuo dešimties metų, tik babytė atneša maisto, laiptinėj prie durų padeda...
– Kaip reikėtų spręsti šią problemą Lietuvoje? Gal iš šalies geriau matosi? Kokių pokyčių reikia sistemoje, visuomenėje?
– Oi, reikia, reikia tų pokyčių, tik ką daryti, nežinau... Matosi iš šalies, labai matosi. Galiu tik pasakyti, kas pasiteisina Airijoje. Vaizdo kameros gatvėse, policijos ir socialinių darbuotojų skubi reakcija ir prevencinės programos. Dar, mes gyvenam mažame miestelyje, gal didmiesčiuose kitaip, o čia visi vienas kitą pažįsta.
– Parašėte knygą, kurioje švelniai, kartais pajuokaudama ir gana drąsiai pasakojate apie savo šeimą. Kaip į tai reaguoja kiti knygos personažai – jūsų šeimos nariai?
– Na ką, su visais aptariau tuos atviravimus, tai kuriuos leido aprašyti – aprašiau. Kitus – ištryniau visiems laikams ir atleidau sau ir visiems.
– Ar jūsų vyrui netrukdo tai, kad rašote? Ar neturėtumėte užsiimti buitimi?
– Aš ir užsiimu buitimi. O vietoj televizijos serialų žiūrėjimo – rašau, tai jam netrukdo. Visos kitos kaimynės tuo laiku verkia ant sofos, o aš kartais net juokiuosi pati sau viena iš tų istorijų.
– Kas jums yra moteriškumas?
– Moteriškumas man yra seksualumas, sklindantis iš moters akių ir išmintingai valdomas.
– Jūs pati spinduliuojate moteriškumu, harmonija, laisve. Iš kur tai? Ar įgimtos jūsų savybės, ar išsiugdytos per gyvenimą?
– O, tai pats gražiausias komplimentas! Matote, kaip specialistė ar motina, ar kaip nepatikima draugė, jau daug sykių esu susimovusi. Bet jaustis moterimi, o dar ir laisva bei harmoninga – kas galėtų būti geriau? Tai visada pripildo, visada atgaivina, nesvarbu, kurį dugną būčiau pasiekusi.
Manau, kad tai yra įgimta kiekvienam: moterys yra moterys, vyrai yra vyrai. Tai yra didžioji mūsų visų žemiškoji jėga. Labai džiaugiuosi, galėjusi išlaisvinti ir atverti tai, kas ir šiaip turėjo natūraliai tekėti – seksualumą.
Esu be galo dėkinga savo visiems mylimiesiems, kurie man padėjo pažinti save. Neslėpsiu – ėjau mokytis ir į seminarus, praėjau galybę praktikų, gydžiausi vaikystę, paauglystę, sutikau nuostabių mokytojų ir galiausiai atėjo laikas, kada paprastas ir tikras, žemiškas gyvenimas mane atvedė prie savęs pačios.
– Ką patartumėte moterims, kurios nesiryžta keisti savo gyvenimo, siekti svajonių?
– Aš padedu moterims rašyti pasakas. Moterys atsiskleidžia per pasakų veikėjus ir personažus, terapijoje jos naudoja įvairiausius įrankius – nuo plaktukų ir skraidančių šluotų iki burtažodžių ir užkeikimų. Realybėje jie visi kažką reiškia ir yra pasiekiami ranka.
Nepatikėsit, kokios iš tiesų stiprios ir galingos mes visos esam – tos užguitos, tos tyliai kenčiančios – jos tik kaupia jėgą, kuri vieną dieną išsiveržia. Neįmanoma sustabdyti nei sunaikinti gyvos moters. Kol moteris kvėpuoja – pasaulis sukasi.
Pasakose moterys man atsiveria – visos, absoliučiai visos, moka rėkti. Nuo to reikia ir pradėti, o paskui viskas gaunasi savaime. Taigi linkiu gero staugimo, mielos vilkės ir raudonkepuraitės, linkiu mums visiems išmokti tai, ką duoda didysis meistras – Gyvenimas.
Nemokama psichologinė pagalba smurto aukoms teikiama, įgyvendinant smurto artimoje aplinkoje prevencijos programą „Aš žinau, kad tai vyksta“. Susisiekti su psichologe galite paspaudę šią nuorodą.
Tel.: 8 800 01230, 8 5 210 7176
Tel.: 8 5 211 2023, 8 5 211 2567
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
