Su Viktorija susipažinome kiek daugiau nei prieš metus. Nuo tada nepaleido jausmas, koks nepaprastas yra šis žmogus. Kaip sakiau jai pačiai – ryški ji ne tik savo išvaizda – spalvingomis suknelėmis, sportbačiais ir akiniais, visada raudonom lūpom ir plačiai besišypsanti. Ryškus ir jos vidus. Tokius žmones norisi pažinti. Ir ko nors iš jų išmokti.
Prieš porą savaičių 15min GYVENIMAS pradėjo straipsnių ciklą „Gyvenu, kaip noriu“ – apie žmones, vieną dieną nutarusius iš esmės keisti savo gyvenimą. Vienus paskatino asmeninės ambicijos ir siekiai, kitus – seniai kirbėjusios svajonės, meilė kitam arba tiesiog pačiam sau. Trečius – supratimas, kad galima gyventi taip, kaip visi, bet galima gyventi ir taip, kaip kiti niekada negyvens. Tiesiog klausant savo vidinio balso.
Kaip sako Viktorija, gal ir nuskambės banaliai, bet keisti savo gyvenimą iš esmės ji nutarė tada, kai suprato, kad dalis jo jau nugyventa, nieko nesugrąžinsi ir nepakeisi. O štai likusią dalį ji norinti nugyventi kokybiškai – darydama tai, apie ką visada svajojo.
„Labai dažnai gyvenime nepasiseka ar nepavyksta tam tikri dalykai, nes tiesiog negirdime savęs, neklausome intuicijos. Aš savo vidumi pajaučiau stūmimą daryti tai, ką turiu daryti, ir dabar pat. Norėjau išvažiuoti gyventi į Lisaboną, piešiau tą paveikslą, bet turėjau galvoti, o ką ten nuvažiavusi veiksiu? Iš ko duoną valgysiu? Svarbu žinoti, ko tiksliai nori. Tada ir visi žingsniai, planai ima dėliotis“, – sako pašnekovė.
Labai dažnai gyvenime nepasiseka ar nepavyksta tam tikri dalykai, nes tiesiog negirdime savęs, neklausome intuicijos.
Viktorija užaugo Kaune, dideliame senelių name. Kelias į mokyklą, kaip pati pasakoja, driekėsi gražiomis pievomis. Kad turi talentą rašyti, suprato dar būdama antroje klasėje. „Mokytoja davė užduotį parašyti rašinėlį „Mano kelias į mokyklą“. Buvau vos aštuonerių, bet iš kažkur mano tekste atsirado frazė: „Akimis glamonėju kiekvieną kupstelį.“ Klasiokai netikėjo, kad pati tai parašiau, sakė, jog tai mamos darbas. Tačiau mokytoja patikėjo. O aš ir pati nežinau, kaip man tokia poezija į galvą šovė“, – juokdamasi prisiminimais dalijasi V.Urbonaitė.
Šiandien apie savo atradimus, kasdienius džiaugsmus ir gyvenimą Lisabonoje ji pasakoja savo ir „Kregždyno“ feisbuko profiliuose, o aš jus kviečiu į pokalbį apie laimę, kūrybą ir drąsą keisti gyvenimą.
– Viktorija, baigėte filosofijos ir religijotyros studijas. Papasakokite, kodėl pasirinkote būtent šią kryptį?
– Pasirinkau tokią religinę teologinę, realiai – egzistencinę – liniją, nes man egzistencija apskritai yra žmogaus etika, klausimas, kaip man būti laimingam? Taip ir maniau: studijuosiu apie kitus žmones, bet egoistiškai pačiai svarbu sužinoti, kaip man tapti laimingai. Kai dvyliktoje klasėje rinkomės, kuo tapsime užaugę, labai norėjau stoti į režisūrą, tapti aktore, dailės mokytoja, gydytoja.
Dėl teatro atkalbėjo lietuvių kalbos mokytojas, uždavęs klausimą, ar tikrai būsiu kitas Nekrošius? O apie gydytojo profesiją kaimynė gydytoja sakė: vaikeli, žinai, kad teks studijuoti dešimt metų? Kai baigiau savąsias studijas, buvo praėję dešimt metų (juokiasi), todėl nereikia nieko klausyti ir reikia daryti tai, ko pats nori.
Pasirinkau tokią religinę teologinę, realiai – egzistencinę – liniją, nes man egzistencija apskritai yra žmogaus etika, klausimas, kaip man būti laimingam?
Studijavau Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetuose, pagal „Erasmus“ programą buvau išvykusi į Belgijos Liuveno universitetą, o gavusi stipendiją, pabaigusi mokslus Lietuvoje, išvykau ten studijuoti aukštesniojo magistro laipsnio – buvo toks dalykas, tarsi paruošiamosios doktorantūros studijos. Lengva tikrai nebuvo, mokytis teko daug ir intensyviai. Turėjau ir savo baimių – pavyzdžiui, kelti klausimus.
Tačiau džiaugiuosi, kad ieškodama darbo vadovo išdrįsau parašyti žmogui, prie kurio durų driekėsi studentų eilės, – vieno garsiausių XX a. filosofų – Emmanuelio Levino – bičiuliui prof. Rogeriui Burggraeve. Papasakojau jam, ką esu studijavusi, kas man įdomu ir jis mane pasirinko iš visų kitų studentų. Tai buvo nepaprasta patirtis, tikra gyvenimo dovana.
Gyvendamas svetur ir apsuptas skirtingų žmonių imi suprasti, kad pasaulis yra labai įvairus, kad nieko tokio yra bijoti, bet kartais reikia ir išdrįsti.
– Prieš daugiau kaip metus išdrįsote padaryti kitą dalyką – mesti darbą ir atsiduoti tam, ko visada norėjote. Ir dar Vilnių neapibrėžtam laikui iškeitėte į Lisaboną. Kas buvo tas kertinis akmuo, pastūmėjęs permąstyti savo gyvenimą ir išdrįsti jį keisti?
– Man visada labai rūpėjo rašymo klausimas. Aštuoniolika metų pajamas gaudavau iš rašymo. Daug žmonių zyzė, kad rašyčiau knygas. Tačiau, kai rašau, man svarbu, kad tie tekstai turėtų išliekamąją vertę. Tikiu, kad žodis turi didelę galią. Taigi rašydavau, tačiau, kai dirbi kitus darbus, imi jausti, kad talentas pradeda regresuoti. Viena rašytoja man buvo davusi patarimą bent pusmetį rašyti kasdien, nors po sprindį. Nekenčiau jos už tai, bet vis tiek tai dariau (šypsosi). O kai dirbi, matai, kad atsiranda rezultatas.
Kai rašau, man svarbu, kad tie tekstai turėtų išliekamąją vertę. Tikiu, kad žodis turi didelę galią.
Tačiau mačiau, kad visko negaliu sutalpinti. Ir kartą svečiuojantis pas bičiulius jie man ant virtuvinio stalo nupiešė atkarpą – mano gyvenimą. Davė man flomasterį ir liepė pasižymėti, kur yra mano dabartis. Tokia drebančia ranka pasižymėjau maždaug ties viduriu, o tada girdžiu: įsivaizduok, kad tos pusės nuo gimimo iki dabar jau nebėra ir tau liko štai ta pabaiga.
Sako: duok, Dieve, kad ateityje nebūsi pririšta prie lovos, vamzdelių ir pan., ir visą likusį laiką galėsi išnaudoti. O tada manęs paklausė, ką nori veikti likusį savo gyvenimą? Atsakiau, kad noriu keliauti ir rašyti. Patirti pasaulį, džiaugtis, būti laiminga. Ir tada pajutau, kad nebegaliu laukti rytojaus. Kai jis atėjo, įteikiau pareiškimą išeiti iš darbo. Buvau neseniai palaidojusi dieduką, o tos pačios dienos vakarą, kai nunešiau pareiškimą, mirė močiutė. Man tai buvo ženklas, kaip viskas yra trapu.
– Ar tą akimirką žinojote, ką konkrečiai darysite?
– Tuo metu neturėjau jokio B varianto – nei plano, nei santaupų, tik tą paskutinę gautą algą. Nežinau, gal esu iš tų žmonių, kuris, kai turi aiškų deadline'ą, sumąsto, ką daryti. Visada juokiuosi, kad gyvenu prie Šilo tilto (Vilniuje – red.), bet jei nesumąstysiu, ką daryti, gyvensiu po Šilo tiltu (juokiasi).
Išvažiavau prasiblaškyti pas draugę į Norvegiją. Vėjas išpūtė galvą. Grįžusi surengiau pirmas kūrybinio rašymo dirbtuves. Tinklaraštį buvau pradėjusi rašyti seniai, bet tada jis neturėjo aiškios koncepcijos. O grįžusi iš Norvegijos pamaniau, kad tinklaraštis vis dėlto galėtų būti tas pradinis taškas.
– Tada ir gimė „Kregždyno“ idėja?
– Ilgai svarsčiau, koks galėtų būti jo pavadinimas, bet taip niekas nelipo. Ir kartą duše – labai seksualu (juokiasi) – atkreipiau dėmesį į savo tatuiruotę ant rankos – kregždę. Tada galvojau, gal kiek banalu, bet pats simbolis man labai žavus. Yra pasakojimas apie jūreivius, jie sakydavo: jeigu nuskęsčiau, kregždė mano sielą nuneštų prie Dievo kojų.
Taip ir svarsčiau: jeigu „nuskęsčiau“ – pasiklysčiau darbų paieškose, santykiuose ir pan., kregždė, toks gerietiškas paukštis, sugrįžtantis namo, grąžintų ir mane.
Taip ir svarsčiau: jeigu aš „nuskęsčiau“ – pasiklysčiau darbų paieškose, santykiuose ir pan., kregždė, toks gerietiškas paukštis, sugrįžtantis namo, grąžintų ir mane. Pasvarsčiau, kad visai gerai skambėtų daug kregždžių – kregždynas. Pasitikrinau, ar yra toks žodis, pasirodo, jis reiškia „kregždės jauniklį“. Pamaniau, kad bus naujadaras, nes mintyje turiu ne jauniklį, o daug kregždžių.
Man patinka, kaip jos prieš lietų šaudo būriais, pagalvojau, kad „Kregždynas“ galėtų būti idėjų šaudymas. Svarsčiau, kad į tai sutilptų teksto ir vaizdo, iliustracijų ir teksto junginiai, įpinant videomeną ir pan. Taigi dabar „Kregždynas“ tapo kūrybos namais, po jų stogu – mano tekstai ir mano draugės bei kolegės Laimos Penek fotografijos. Jis vis dar plečiasi ir netrukus išvys dienos šviesą. Būna kartais toks jausmas, kai nesinori pasakyti, kur dirbi. Kurdama šį projektą norėjau vieno – kad galėčiau drąsiai su juo save tapatinti ir tuo didžiuotis.
– Kokie žmonės susirenka į kūrybinio rašymo dirbtuves, ko jie ten išmoksta?
– Patys įvairiausi: nuo komunikacijos specialistų, verslininkų, rašytojų, žurnalistų iki tinklaraštininkų, studentų. Žinote, sakau, gali ateiti ir šakočius kepantis, ir kojines mezgantis – jam irgi reikės teksto. Mokau juos išreikšti, ko jie tiksliai nori, supažindinu su baziniais dalykais, parodau, kiek gali kūryba. Kartais sulauki atsakymo, kad žmogus nori parašyti knygą, tačiau tam reikia padaryti labai daug namų darbų. Šioje edukacijoje matau didelę prasmę, ir ilgainiui dirbtuves norėčiau rengti ne tik lietuviams, bet ir užsieniečiams.
– Kartais tenka girdėti nusivylimą „esu nekūrybingas“. Kaip jūs apibūdinate, kas yra kūrybiškumas ir kaip tam žmogui, kuris save laiko nekūrybingu, jį atrasti, jo įgauti?
– Man įdomiausia, kaip kūrybiškai į bet kokią užduotį sugeba reaguoti vaikai. Ir didžiausias klausimas, kas atsitinka nuo pirmos iki dvyliktos klasės, kad žmonės, baigę mokyklą, sako: aš esu nekūrybingas. Kaip gebame tai „išoperuoti“?.. Tas kūrybingumas gali pasireikšti įvairiose srityse, ne tik rašyme.
Aš sau, priėmusi tokį sprendimą, pasakiau: „Urbonaite, tu iš kūrybos privalai pragyventi. Ir ne tik galą su galu suvesti, bet gyventi oriai.“
Yra žmonių, kurie labai gerai dirba. Tačiau jie padaro tik tai, ką jiems susakei. To, ko neįvardijai, jie nepadaro ir jiems net į galvą nešauna, kad reikėtų. Taigi čia pavyzdys, kaip mes kūrybiškai žiūrime net į užduotis. Kartais net prie staklių stovint reikia kūrybos.
O kalbant apie kūrybiškumą, daug klausimų atsimuša į patį žmogų, pavyzdžiui, kiek manyje sudėta blokų? Tarkime, į kūrybinio rašymo dirbtuves ateina žmonės, duodu jiems užduočių, kurios tiesiog pralaužtų ledus, kad jie išdrįstų garsiai skaityti savo tekstus. Ir kai išgirsti, ką sugeba sukurti, pagalvoji, kad tokį žmogų tik į reklamos agentūrą ir pasodinti. O tas žmogus labai to gėdijasi. Matai talentą ir galvoji, imk, gerai padirbėk pusmetį, kiek gerų dalykų galėtų nutikti.
Per tas kelias valandas žmonėms įvairiomis formomis po daug kartų pasakau, kad jais tikiu. Manau, kad visus, pasvarstančius, jog galbūt galėtų eiti dirbti kūrybinio darbo ir taip gyventi, apima finansinė baimė, kad neišgyvens. Aš sau, priėmusi tokį sprendimą, pasakiau: „Urbonaite, tu iš kūrybos privalai pragyventi. Ir ne tik galą su galu suvesti, bet gyventi oriai.“
– Ką daryti žmogui, kuriam mokytis, vaikščioti į užsiėmimus, save lavinti neleidžia galimybės, bet jis sako: aš noriu rašyti, bandau, nepavyksta?
– Dabar google visagalis, suvedi „kūrybinis rašymas“, išmeta labai daug šlamšto, bet jei moki rašyti gerus raktinius žodžius, atrasi tinkamos medžiagos.
Vis dėlto norintis rašyti pirmiausia sau turėtų įsivardyti autorių, kuris jam yra autoritetas. Tada reikėtų perskaityti viską, ką tas žmogus yra parašęs. O tas skaitymas turėtų būti ne paviršutiniškas, prie teksto reikėtų sugrįžti kelis kartus. Tada bandyti, rašyti, pradžioje mėgdžioti, vėliau gims ir autentiškas balsas, žodis. Ir taip dirbti: rašyti, rašyti, labai daug rašyti.
– Ką darote jūs, kai turite parašyti skirtingą nuotaiką atspindintį tekstą? Ta nuotaika ateina savaime ar specialiai save ruošiate?
– Man labai padeda muzika. Kartais žiūriu filmų ištraukas. Labai patinka filmas „José e Pilar“ apie Nobelio premijos laimėtoją José Saramago. Yra tokia graži vieta, kai jis užsideda plokštelę, pasileidžia gražią, dvasią pakeliančią muziką ir eina link kompiuterio. Stebint natūraliai kyla mintis, kad eina rašyti. O paskui parodo, kad jis ten kortų žaidimą žaidžia.
Kai rašymas yra tavo darbas, gali vilkinti, bet vis tiek turėsi tai padaryti. Aš kartais einu išsiplauti grindis ir tuo metu sugalvoju, kaip tas tekstas rutuliosis. „Sofijos pasaulio“ autorius Gaarderis sakė: iš ko pažįstu, kad ateina geras tekstas? Iš to, kad mano pasivaikščiojimai ilgėja. Bet tokie, kur nesineši nei ausinuko, nei nuolat žiūri į telefoną. Tiesiog vaikštai. Per tą laiką išsivalo mintys. To reikia, kad kokia mūzelė įkištų savo galvą.
– Kalbant apie mūzas. Yra manančių, kad parašyti tekstą, ką jau kalbėti apie knygą, gali tik tie, kuriuos įkvėpimas lanko, turi minčių, idėjų, ir, aišku, gyslelę tai daryti. Kaip yra su tomis mūzomis – ar nesame per daug jų sureikšminę? O gal, jei kiekvienas būtų linkęs jos „paieškoti“, ji galėtų aplankyti bet ką?
– Iš esmės mes jas esame per daug sumistifikavę. Jei lauki mūzos, gali jos taip niekada ir nesulaukti. Kitas dalykas, kaip mes identifikuojame, kad ji atėjo? Ką sakai savo mūzai, kai ji tave aplanko? Dažniausias atsakymas: „Dabar netrukdyk.“ O jeigu ji būtų asmuo, kreipiasi meiliai, o jūs atsakote, kad netrukdytų, tokiu atveju santykių, matyt, nebūtų. Tai klausimas, ar pats neužstatau sienų tam įkvėpimui?
Būna, kad tam tikrą dieną ir valandą turi atiduoti tekstą. Ir kam įdomu, kad tau nėra įkvėpimo? Tokiais atvejais į save kreipiuosi griežtai – pavarde, ir su savimi pasišneku. Yra buvę atvejų, kai esu parašiusi pusę teksto, o pabaiga niekaip nesirašė. Pati mokau žmones, kad žinutę, kurią norite papasakoti, turite žinoti nuo pradžios iki pabaigos. Bet būna ir taip, kad nežinai. Ką tada darai? Vidury dienos eini galvos trinkti. Ir staiga gimsta mintis, žinai visą tekstą nuo pradžios iki pabaigos. Bėgi ta šlapia muiluota galva prie kompiuterio ir rašai (juokiasi).
Ką sakai savo mūzai, kai ji tave aplanko? Dažniausias atsakymas: „Dabar netrukdyk.“
– Kiek įtakos rašymui turi dienotvarkė? Kiek ir kokio dėmesio reikia skirti sau?
– Manau, kad kartais mūzos ir nelanko dėl to, kad esame pervargę. Senieji bažnyčios tėvai sakydavo, kad daugelis problemų išsisprendžia ant pagalvės. Nueini, pamiegi, pailsi ir galva šviesesnė. Reikia dėmesio savo kūnui. Miegas padeda ir psichinei būsenai. Kartais nesirašo dėl to, kad esate alkani, o gal tiesiog norite į tualetą. Visi šie dalykai lemia irzlumą, o tada jau tikrai nesirašo. Labiausiai padeda planavimas ir disciplina. Ir kai žmonės sako, kad neturi laiko tam ir anam, tai jie tiesiog nesugeba susitvarkyti savo laiko. Ir aš pati jau garsiai nebesiskundžiu, kai kam nors neturiu laiko, nes žinau, kad tai mano problema.
– Visada atrodote labai žavinga, ir jūsų aura tokia spinduliuojanti, veide – šypsena. Kas lėmė ar kas padėjo suformuoti save tokią, kokia šiandien esate?
– Manau, kad tai yra kaip mezginys, o visas gyvenimas – kaip kilimas, nuo tų mezgimo gijų dėliojasi visas paveikslas. Visur egzistuoja kūryba, bet man kūryba nėra tik parašyti tekstą, knygą, nupiešti paveikslą, pastatyti operą. Man kūryba yra plačiai žiūrėti į visas sferas.
Pavyzdžiui, dėl rašymo – mano krikšto tėtis yra buvęs politkalinys, jis man visad rašydavo laiškus ir turėdavau jam atsakyti. Gal ir nenori rašyti, bet reikia, o kai tai darai, turi pasistengti, nes nori padaryti įspūdį – va taip paauglystėje ir mokiausi rašymo, ypač epistoliarinio žanro.
Mano mama labai domėjosi teatru, močiutė labai daug skaitydavo, pas mus visi namai pilni knygų, meno albumų. Kultūrinis gyvenimas buvo gana tirštas, nors šiandien norėčiau, kad būtų buvęs dar tirštesnis. Matyt, natūraliai visa tai perėmiau. Mano tėtis buvo sportininkas, tačiau aš visiškai neturiu jokio polinkio į sportą, kad šis būtų tapęs mano gyvenimo aistra.
Mano prosenelė Prienuose buvo garsi siuvėja. Pas ją drabužius siūdavosi smetoniškosios Kauno ponios. Manau, kad drabužio pajautimas, visos tos jo „architektūros“ gal net per kraują persidavė. Stebėdavau savo močiutę, jos seserį, jos visada turėjo savitą stilių – ne babytės su skarytėmis, kažkaip sugebėjo būti damomis net ir nepritekliaus metu. Man irgi svarbu, kaip aš atrodau. Viena ryškiausių mano stiliaus detalių yra akiniai, turiu net aštuonis skirtingus rėmelius (šypsosi).
Mano prosenelė Prienuose buvo garsi siuvėja. Manau, kad drabužio pajautimas gal net per kraują persidavė.
Vėlesniame amžiuje tavo asmenybei įtakos turi žmonės, kurie yra tau autoritetai. Manau, kad daug kas kuriama kopijuojant kitus. Pavyzdžiui, man patiko vienas vaikinas, kuris mokėjo hebrajų kalbą. Tai nuėjau ir aš jos mokytis, nors nei man jos reikėjo, nei ką (šypsosi). Dailė, architektūra, tos pačios filosofijos studijos – viskas davė savo indėlį.
– Kas jums šiandien yra laimė? Ar pavyksta ją apčiuopti?
– Būna akimirkų, kai atrodo, kad pirštų galais prie to lietiesi. Man laimė daugiausia asocijuojasi su vidine ramybe. Tačiau ta ramybė yra, kai turi patirties, kai žinai, ką reiškia, kai tave išduoda ir tu išduodi, kai tau skauda, per tave kenčia kitas, kai žinai, ką reiškia mylėti – ir kai tau atsako, ir kai neatsako.
Tas gilių patirčių įvairiapusiškumas, tuo pačiu leidimas sau visko nedramatizuoti, nenubėgimas paviršiumi, žiūrėjimas su meile į viską, kas supa – tai man yra ramybė. Čia gali būti ir ašarų, ir juoko, bet kai esi toje ramybėje, nėra aukštų kilimų ir žemų nuopuolių, išlaikomas tas aukso vidurys. Tai net būtų galima įvardyti gyvenimiška išmintimi.
– Tęsiant šią mintį, kai kurie žmonės apie tuos, kuriuos nuolat regi laimingus, besišypsančius, mano, kad jų niekada neužpuola liūdesys, slogi nuotaika, kad yra atradę kažkokį paslaptingą laimės receptą.
– Geras pavyzdys yra su oru. Jei neturėtume žiemos, nežinotume, kaip gera, kai viskas sužaliuoja. O jei visada būtų žalia, pradėtume to nebevertinti. Ta blogoji patirtis suteikia prieskonio vidiniam tavo vynui. Arba kartėlio. Bet priklauso ir nuo tavęs, kaip reaguoji, ar nori virš to pakilti.
Man 38-eri, sakyčiau, liūdesio buvo užtektinai. Gelbsti darbas su savimi, draugai, knygos, meilė sau. Ir nėra taip, kad nebūna blogų ar liūdnų patirčių, žinoma, kad būna. Turiu du pagrindinius vaistus – sveiką humorą ir dėkingumą – dėkoti galima už viską: kad turi rankas, kojas, darbą ir t. t.
Anksčiau užplūdus tokiai neigiamai būsenai, leisdavau jai būti ir pati sau joje būti. Tačiau paskui reikia daug laiko, kad atsistatytum. Vėliau pradėjau sau kelti klausimą, kur tai veda? Aš tikrai nesistengiu vaikščioti linksmutė po miestą, bet savo sielvarto ar skausmo neadoruoju, stengiuosi greičiau paleisti. Labai geras Søreno Kierkegaardo posakis: paukštis negali pakilti, jei prie jo kojos pririštas bent vienas siūlas. Ir iš tiesų pati jaučiu, kokie stebuklai vyksta gyvenime, kai darai viską, kad to siūlo prie kojos nebūtų.
– Neabejoju, kad yra knygų, kurias skaitote po keletą kartų, o gal ir filmų, kuriuos vis pasižiūrite. Dėl kokių priežasčių dažniausiai prie jų grįžtate?
– Mano maldaknyge buvo Rilke's „Maltės Lauridso Brigės užrašai“. Esu ją perskaičiusi skersai išilgai ir darydavau tai sudėtingais momentais. Man ji tokia šviesaus liūdesio knyga – tokia skausmo išnešiojimo ir naujos pradžios gimdymo. Turiu eilėraščių, kurių paprastai neskaitau, bet, tarkime, artimo žmogaus netekties atveju prie jų grįžtu.
Paukštis negali pakilti, jei prie jo kojos pririštas bent vienas siūlas. Pati jaučiu, kokie stebuklai vyksta gyvenime, kai darai viską, kad to siūlo prie kojos nebūtų.
Iš filmų galėčiau išskirti „Gyvenimo medį“ (angl. „The tree of life“). Anksčiau, kai užeidavo liūdnesni etapai, buvau Tarkovskio fanė.
– Ar galėtumėte įvardyti asmenis, kurie jums turėjo daugiausia įtakos, ir asmenybes, kuriomis žavitės?
– Manau, kad didžiausią įtaką man padarė mano šeima. Ta meilė, rūpestingumas, tarpusavio ryšiai, kartais konfliktai, kartais didžiulio gerumo pliūpsniai – artimiausi žmonės yra tie, kurie tave formuoja pirmiausia.
Kartais reikiama linkme tave gali pakreipti bet kas, jei tas žmogus pasakys ką nors priešingai. Tada atsiranda toks sveikas pyktis įrodyti, kad yra kitaip. Tai irgi stumia į priekį, verčia daryti sprendimus.
Turiu pasakyti, kad jaučiuosi jau kiek „atsirišusi“ nuo tų savo aiškių guru, visa tai labiau peraugo į tai, kas man patinka. Kalbant apie asmenybes, norėčiau rašyti kaip Rilke, Kierkegaardas, Levinas, bet žinau, kad taip nebus. Man patinka kilometriniai Kristinos Sabaliauskaitės sakiniai, Vytautės Žilinskaitės kablelių miškas, patinka Lindgren arba Tove's Jansson pasakos. Nebėra taip, kad norėčiau juos kopijuoti, man tiesiog patinka jais gėrėtis.
Taip pat patinka britų žurnalistė, mados kritikė Suzy Menkes – jau garbaus amžiaus moteris, o turi tiek parako, arba Iris Apfel – tie, kurie leidžia sau neatitikti standarto. Tokius žmones atsimeni, jų siužetinė linija įdomiausia.
– Tam tikra prasme ir jus galima pavadinti neatitinkančia standartų. Tad pabaigai noriu pasiteirauti: kodėl iš visų pasaulio miestų, į kuriuos galėjote išvykti, gyventi ir rašyti, pasirinkote Lisaboną?
– Kartais man atrodo, kad tai Lisabona pasirinko mane. Kai su bičiule ir „Kregždyno“ kolege L.Penek kalbėdavomės apie keliones, tema apie Lisaboną visada baigdavosi žibančiomis akimis ir sakiniu, kad norėtume ten pagyventi. O tada vieną dieną ėmėme ir nusprendėme, kad kam atidėlioti, jei gali imti ir tai padaryti tiesiog dabar. Mums pasisekė, nes dviese yra gerokai drąsiau.
Lisabona yra turtinga savo istoriniu paveldu, tikras lobynas literatūros, kultūros, meno, istorijos, architektūros mylėtojui. Tai miestas prie vandenyno, kur virš galvos nuolat šviečia saulė, siūbuoja palmės ir kvepia kepamos sardinės. Ir žmonės mums čia labai geri.
Man, kaip literatūros mylėtojai, gera vaikščioti tais takais, kuriais vaikščiojo Nobelio premijos laureatas rašytojas J.Saramago, poetas, rašytojas Fernando Pessoa, fado karaliene tituluojama Amalia Rodrigues. Tai miestas, sklidinas istorijų, pasakojimų.
Dabar toks gražus etapas, kai abi su Laima ryte dirbame: aš palinkstu prie tekstų, konsultuoju kitus rašančiuosius, mentoriauju jiems, rašau straipsnius, ruošiu naujus mokymus, susirašinėju su klientais, Laima fotografuoja, redaguoja nuotraukas, maketuoja, o popiet išeiname pasivaikščioti. Ir kasdien atrandame ką nors naujo, įkvepiančio: tai nišinių žurnalų krautuvėlę, tai naują gatvės meno kūrinį, tai gatvės muzikantus, grojančius taip gerai, kad net šiurpuliai kūnu bėga, tai kavinukę, kurioje tave, perkančią tik ledus, aptarnauja lyg karalaitę.
Esame įsimylėjusios Lisaboną, ir, man atrodo, ji pamilo mus.
