Paprašyta papasakoti apie save, kuo užsiima gyvenime be knygų rašymo, Ignė sako, kad vienas jos laisvalaikio pomėgių – lipdymas iš gipsinio tinko ir kitų medžiagų – taip gimsta darbai ant sienų, paveikslai ir lėlės.
„Dar įrišinėju užrašines, pinu vadinamąsias sapnų gaudykles, piešiu, sportuoju, konstruoju: ėdžias, kokį stalą, lentyną ar kitką, ko prisireikia. Kartais nenoriu pirkti naujo daikto ar tiesiog nerandu tokio, kokį įsivaizduoju, todėl susikuriu, perkuriu savaip. Trumpai tariant, man patinka išbandyti naujus dalykus, nebijau iššūkių.
Nusibalnoju kelius, nusibrozdinu pirštus, būna, pavyksta iš pirmo ar tik iš vienuolikto karto, bet užtat koks džiaugsmas apima materializavus, kas dar ką tik buvo mintyse! Nepakartojamas jausmas – aš šiek tiek nuo jo priklausoma.
Be to, tie įgūdžiai labai praverčia rengiant edukacijas – be knygų pristatymų vaikams, paaugliams, suaugusiesiems, vedu įvairius kūrybinius užsiėmimus. Stengiuosi juos įtikinti, kad visi gali kurti, kad iš esmės pats gyvenimas yra kūryba – juk rašom savo istoriją, lipdom, audžiam kiekvieną savo dieną, akimirką.
Net tas mažas ar didelis žmogus, kuris prieš tai buvo nusiteikęs, kad nepavyks, nes neva yra negabus ir negrabus, ima ir padaro šį tą gražaus, tada pats stebisi, šypsosi, rodo kitiems. Būtent tada patiriu tikrąją savo veiklų prasmę“, – dalijasi pašnekovė.
Pirmam darbui – 60 kg gipsinio tinko
I.Zarambaitė pasakoja nuo vaikystės mėgusi piešti, tačiau meno mokyklos nelankė, studijos irgi nebuvo susijusios su menu: „Iki šiol pieštukus, teptukus į rankas pasiimu tik retkarčiais.“
Paklausta, kada pirmą kartą į rankas paėmė gipsinį tinką ir ką iš jo nulipdė, pašnekovė sako su šia medžiaga susidraugavusi atsitiktinai.
„Kadais atsikrausčius į naują butą užkliuvo darbo kambario siena su ryškiu fototapetu. Interjere labiau mėgstu pastelinį, žemės spalvų koloritą, jei užsinoriu intensyvesnių spalvų – mieliau įnešu jų per detales, nes jas lengva pakeisti. Tas tapetas mane blaškė, todėl netrukus jį nuplėšiau dar net nežinodama, ką su ta siena darysiu. Palikti nuobodžiai lygią nenorėjau.
Prisiminiau internete mačiusi kažkokių lipdinių, reljefų, pradėjau domėtis, kaip ir su kuo tie žmonės lipdo. Lietuvoje neradau analogiškų medžiagų, tai tiesiog nuvykau į statybinių prekių parduotuvę pasikonsultuoti ir įsigijau gipsinio tinko, su kuriuo sienos paprastai yra lyginamos, bet aš dariau atvirkščiai! Nulipdžiau medžius, namuką prie vandens ir lieptelį. Pirmam darbui užsimojau kaip reikiant – sunaudojau apie 60 kilogramų gipsinio tinko“, – pasakoja Ignė.
Pasiteiravus, iš kur joje menininkės gyslelė – ar paveldėta iš tėvų, pašnekovė sako, kad mama ir sesuo – užsispyrusios ir darbščios, o tėtis galėjo bet ką sukonstruoti ar sutaisyti: „Aš tikriausiai iš jų perėmiau suvokimą, kad galima viską padaryti, jei labai nori. Apskritai, manau, ne talentai, o tikėjimas ir ryžtas yra svarbiausia mūsų varomoji jėga.“
„Esu gamtos žmogus – tai visur ir atsispindi“
Pasakodama apie tai, kaip ant sienų gimsta jos darbai, Ignė dalijasi, kad yra kūrusi įvairiai – iš pradžių detales padėliojusi ir kompiuteryje, ir popieriuje, o kartą lipdė kliaudamasi, kaip pati įvardija, vien minčių kontūrais.
Tačiau dažniausiai ji derina abu variantus: „Nusipiešiu apytikslį eskizą tiesiai ant sienos – tada geriausiai matau, kaip būsimas vaizdas derės su kambario visuma, o paskui lipdydama dar šiek tiek paimprovizuoju.“
Paklausta, kas pasufleruoja ar nulemia tokių darbų idėjas, Ignė sako, kad yra gamtos žmogus, tai atsispindi visur, kad ir ko ji imtųsi.
„Mieliausiai lipdau akmenis, medžius, kitus augalus – jų iškilumai atrodo įspūdingiausiai. Taip pat mėgstu lieptus, tiltus, nes jie sujungia krantus ir tarsi kviečia užeiti vidun į vaizduotės pasaulį, kur įmanoma visutėliai viskas, – pasakoja pašnekovė ir priduria, kad jos gyvenime vaizduotė ir realybė apskritai glaudžiai susijusios:
– Darbo kambaryje, kur nulipdytas pirmasis reljefas, parašiau daugelį savo knygų, daugiausia – pasakų, taigi ten išties persikeldavau į vaizduotės pasaulį. Nors, galima sakyti, pasakos pačios pas mane atkeliaudavo… Pavyzdžiui, paskutinė to reljefo detalė buvo mažas paukštelis, tupintis ant medžio šakos. Planavau išlipdyti porelę, bet aptingau ir juokais pagalvojau: jei jam pasidarys liūdna, tegu pats susiranda draugę.
Sykį ateinu į kambarį – nulipdytame medyje čiulba tikra zylutė! Tas nulipdytas paukštelis, matyt, prisikvietė per pravirą langą. Ar gi ne puikus siužetas knygai? Bet tai juk vyko tikrovėje.
Vaizduotė ir realybė mano gyvenime glaudžiai sąveikauja. Ne, aš neskrajoju padebesiais, tvirtai stoviu ant žemės, bet man nuolat taip susiklosto – tie abiejų pasaulių fragmentai susipina ar išsipildo. Štai nulipdžiau namuką gamtos apsuptyje, nes tokio troškau nuo pat vaikystės, o dabar naujus lipdinius kuriu jau tame savo išsvajotame name.“
Kol kas sienas dekoruoja tik sau
I.Zarambaitė iš gipsinio tinko yra nulipdžiusi apie dešimt darbų ant sienų ir drobių. Kiek trunka sukurti vieną ar kitą darbą, pašnekovės teigimu, labai priklauso nuo sumanymo, matmenų ir kiek tuo metu turi kitų darbų:
„Pirmasis lipdymas ant sienos užtruko apie tris savaites, nes tuo metu turėjau „normalų“ darbą ir kūriau daugiausia vakarais, naktimis. Jei į procesą pasineriu visa galva, paprastai užtrunku apie savaitę.“
Mieliausiai lipdau akmenis, medžius, kitus augalus – jų iškilumai atrodo įspūdingiausiai.
Sienų dekoras, pasak Ignės, atima daugiausia laiko ir pastangų. Pasiteiravus, ar šių darbų yra sukūrusi ir kitų namuose, pašnekovė sako kurianti tik savuosiuose, o kitiems kol kas yra sutikusi nulipdyti tik gipsinio tinklo paveikslų.
„Sienas dekoruoti vis atsisakau... Koncentruojuosi į literatūrines, edukacines veiklas. Prie sienos svetimuose namuose turėčiau praleisti savaitę, dvi, gal dar ilgiau, priklausomai nuo sudėtingumo, – retai turiu tokią galimybę.
Be to, ne pas visus ir norėčiau vykti. Kai kurie žmonės noriai suskaičiuos medžiagų apimtis ir sąnaudas, tačiau atsakingumo, nuoširdaus darbo, įdėtos energijos tinkamai neįvertins. Šiaip ar taip, man tiek savi, tiek kiti namai – veik šventa vieta, rami užuoglauda, kur žmogus gali pailsėti, atsinaujinti, pasvajoti, atsispirti į šviesesnį rytojų. Jau mokiau suaugusiuosius lipdyti, naudojant gipsinį tinką, kad galėtų savarankiškai eksperimentuoti.
Dalytis man patinka, tad niekada nesakau niekada – gal kada atsiras namai, kuriuos ir man pačiai knietėte knietės papuošti.“
