Organizacija pranešime žiniasklaidai dalijasi žiupsneliu „šviesos“ iš savo patirties. Ta akimirka, kai gali pasijausti daugiau nei neįgaliojo vežimėlis ar nevikrios kojos yra neįkainojama. Emociškai tai labai stipri patirtis. Kas padeda ją sukurti?
Pakeisti, „ko negaliu“, į tai, „ką galiu“
„Turbūt, keista per savo gimtadienį kalbėti apie negalią. Tačiau jeigu kas ir gali negalioje matyti stiprybę – tai mes. Kai turi kažkokį „nenormalumą“ lyginant su dauguma, kai tavyje kažką reikia „taisyti“ gydymo procese – pats gali pasijausti kaip nesėkmė. Mes tai matome sutiktuose vaikuose. Tuo pačiu, žinome, koks saldus yra sėkmės skonis, kai vaikas „pamiršęs“, kad sėdi vežimėlyje, staiga atsistoja, nes labai nori sukti kaspinus. Norisi atrasti naują normalumą „nenormalume“, – dalinasi Justė Liaugaudė, „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ meno plėtros vadovė.
Pasak Justės, išmokti sukti kaspiną sėdint vežimėlyje ar daryti triuką, kai „rankos neklauso“, užtruks gal ne vieną dieną, gal tris, gal teks treniruotis nuo ryto iki vakaro. Tačiau jaučiantis saugiai, klystant ir vėl pradedant iš naujo, galiausiai pavyksta. Sėkmė yra tokia saldi, gydytojai klounai siekia, kad vaikai pajustų tą skonį.
Kiekvieno klounų susitikimo tikslas – nukreipti dėmesį nuo to, „ko negaliu“, į tai, „ką galiu“. Norisi, kad sutikti vaikai ir senjorai pajustų tą džiaugsmą, kai supranti, jog esi daugiau nei liga ar negalia. Tam tereikia laiko ir kantrybės su žiupsneliu humoro ir žaidimo.
Kaip ištrūkti iš nesėkmių rato?
„Raudonos nosys“ dažnai sutinka vaikus, kurie turi fizinių apribojimų ar negalią, todėl atlieka veiksmus ne taip kaip visi, pvz. lėtai vaikšto, sunkiai stojasi, kitaip stato kojas, tad jie stengiasi to nedaryti. Vaikams gėda ir nejauku ir geriausia strategija – nedaryti nieko, nes tada atrodo, kad ir tu „normalus“.
Justė prisimena, kad vieną kartą cirko dirbtuvėse dalyvavo Adelė, kuri sakė: „Aš negaliu atsistoti iš neįgaliojo vežimėlio“. Nors iš gydytojų klounai žinojo, kad gali, sunkiai ir lėtai, bet gali ir būtent stotis jai reikia kuo daugiau. Užsiėmimų metu ją labiausiai pakerėjo gimnastikos kaspinai. Tačiau, kad jie gražiai suktųsi, reikia vietos, reikia atsistoti. Klounai vis kvietė ją bandyti, bet stotis nepatogu, būdavo pakyla ir staigiai sėdasi. Po truputį kiekvieną dieną mergaitė vis dažniau išdrįsdavo pakilti pati. Pasirodymo dieną susirinko visų vaikų artimieji, gydytojai ir visų nuostabai Adelė paliko vežimėlį užkulisiuose. Ji atėjo savo kojomis be pagalbos ir sušoko puikų šokį su kaspinais. Taip įvyko saldus sėkmės momentas, stipri akimirka visai šeimai – pamatyti savo vaiką, kad visgi gali.
Mokantis bet kokios disciplinos visada yra daugiau nesėkmės nei sėkmės. Iš vienos pusės cirko dirbtuvėse klounai atveda vaikus į nesėkmių ratą, nes jie turi išmokti naujų dalykų, tam reikia daug pastangų. Iš kitos pusės suteikia vaikams įrankius, padedančius nukreipti dėmesį nuo savo fizinės būklės ir šansą atrasti naują talentą. Kantrumas ir atkaklumas praktikuojami per humorą ir žaidimą leidžia mėgautis procesu.
14 metų juoko ir klounados
„Raudonos nosys“ savo veiklą pradėjo nuo apsilankymų vaikų ligoninėse. Augant ir plečiantis organizacijai supratome, kad klounada yra universali. Ji gali būti pritaikyta nemaloniose situacijose ir kriziniuose kontekstuose. Kai į Lietuvą ėmė plūsti pabėgėliai iš Ukrainos, tai buvo dar vienas patvirtinimas – humoras neturi sienų ir suveikia net tokiomis sąlygomis. Gydytojų klounų metodo pritaikymo galimybės – begalinės, jei sąlygos leidžia, kuriame juoką, kai nėra jėgų net šypsniui, paimame bent lašą liūdesio. Norime tęsti ir nesustoti, nes žinome, kaip stipru patirti emocinį pokytį tuo metu, kai, rodosi, viskas slysta iš rankų“, – dalinasi Aistė Lacitė, „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ vadovė.
Per humorą ir klounadą „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ kuria emocinį pokytį socialiai pažeidžiamoms auditorijoms. Juokas, šypsenos, džiaugsmas tampa būdu gerinti emocinę sveikatą. Per 14 veiklos metų gydytojai klounai pradžiugino daugiau nei 220 tūkstančių Lietuvos vaikų ir senjorų.
