Du vaikus į pasaulį išleidusios, o trečiojo užauginti taip ir nespėjusios I.Šulcienės nuopelnų skrynelėje net kelios naujai sukurtos arba atvestos į Lietuvą, o dabar Europos ir pasaulio mastu veikiančios visuomeninės organizacijos. Moteriai niekada netrūko nei aistros gyvenimui, nei energijos šią aistrą išreikšti, todėl liga, kuri, regis, iš pradžių nekėlė jokios grėsmės – vėžys – buvo „pagautas“ ankstyvoje stadijoje, gana ilgai glemžėsi tik jos kūną, bet ne dvasią.
Netgi juodžiausiais ligos periodais niekas nežinojo, kaip ji jaučiasi iš tiesų, nes ji gyveno ne liga, o savo naujuoju projektu. Pati sunkiai sirgdama ji šimtui moterų padėjo pradėti kelią finansinės nepriklausomybės link. Šiandien jos misiją perima šeima.
– Iniciatyva „Dress for success“ gimė, kai mama jau sirgo?
– Tai pasaulinį tinklą turinti socialinė organizacija, kuri buvo įkurta JAV, o vėliau ėmė plėstis ir į Europą. Pirmą kartą mama su jos atstovais susisiekė, kai tik apie juos išgirdo, ir pasisiūlė vykdyti tokią veiklą Lietuvoje. Tai buvo netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Tačiau tuomet sulaukė neigiamo atsakymo. Lietuva, jų manymu, dar buvo nepasiruošusi.
Ir štai 2016 m., kai jau tikrai nesitikėjo iš jų sulaukti žinios, jie susisiekė su ja: esą jeigu ją vis dar domina ši veikla, iš jos lauktų konkretaus verslo plano su veiklos kryptimis, etatų skaičiumi ir pan. Galima įsivaizduoti, kokia tai buvo maloni staigmena.
Aš manau, kad giliai širdyje ji visada tikėjosi teigiamo atsakymo. Mamą vertė judėti į priekį noras padėti kitiems. Ji nuolat užsiėmė savanoriška veikla, yra dirbusi su neįgaliųjų organizacijomis, vartotojų teisių apsaugos srityje.
Taip, mamai jau buvo diagnozuotas vėžys, tačiau tuo metu niekas neabejojo, kad ji pasveiks. Krūties vėžys buvo pagautas ankstyvojoje stadijoje. Nors operacijos metu paaiškėjo, kad reikia šalinti ne tik auglį, bet ir visą krūtį, išgijimo prognozės buvo labai geros.
Kiek mes klausdavome, ar viskas gerai, ji visada sakydavo, kad gerai, net kai taip ir nebūdavo.
Deja, liga sugrįžo, ir tuomet prasidėjo kova: regis, liga nurimsta, atsitraukia, keletą mėnesių būna ramesnis laikotarpis, tačiau vėliau ir vėl atsinaujina. Vėžys perėjo į kaulus, tačiau net ir tada medikai jai teikė vilčių, bent jau davė keletą metų. Tačiau paskutinį kartą liga, išplitusi į smegenis, atsinaujino žaibiškai – pablogėjimas įvyko per keletą mėnesių, o paskutines savaites baigtis jau buvo aiški. Sako, kad tokie ligos žaibiško sugrįžimo atvejai yra labai reti.
Tačiau ji pati apie ligą nekalbėdavo. Kiek mes klausdavome, ar viskas gerai, ji visada sakydavo, kad gerai, net kai taip ir nebūdavo. Liga niekada nebuvo pagrindinis jos gyvenimo veiksnys, net sunkiausiais ligos periodais. Ji visą laiką ką nors veikdavo ir gyvendavo savo veikla, o ne liga.
– Kokia tai buvo veikla, kuria ji užsiėmė?
– Iniciatyvos tikslas – padėti moterims, kurioms dėl įvairių priežasčių sunku grįžti į darbo rinką. Priežastys gali būti labai įvairios – tam tikri gyvenimo posūkiai, ne tie pasirinkimai... Yra moterų, kurios nukentėjusios nuo smurto šeimoje, neturinčios finansinio savarankiškumo, bet norinčios išsilaisvinti, paimti gyvenimo vadžias į savo rankas ir žengti į darbo rinką.
Ši veikla apima labai daug etapų, nes kiekvienai moteriai gali būti reikalinga skirtinga pagalba. Vienoms užtenka mokymų, kaip parašyti savo CV, motyvacinį laišką, padėti apsirengti. Kitas reikia pamokyti, kaip elgtis per darbo pokalbį, kaip atsakinėti į klausimus, kaip save pateikti, atskleisti savo stipriąsias savybes.
Lietuvos šimtmečio proga mama buvo užsibrėžusi tikslą padėti šimtui moterų ir jį įgyvendino.
Trečioms reikia psichologinių konsultacijų, kad atgautų pasitikėjimą savimi, nes jis pažeistas ar net sutryptas. Dar kitas reikia palaikyti ir tada, kai jos gavo darbą. Jos gali ateiti ir pasikalbėti, kaip jaučiasi, kaip sekasi, kokie sunkumai kyla. Taip joms padedama išsilaikyti tame darbe.
Mano mama jau buvo pradėjusi visas šias programas, radusi partnerius. Lietuvos šimtmečio proga ji buvo užsibrėžusi tikslą padėti šimtui moterų ir jį įgyvendino.
Mes norime tęsti jos veiklą nuo ten, kur sustota, todėl kol kas susižiūrime galus, renkame kontaktus. Nors mes visi buvome į tai įsitraukę, nes mama tuo gyveno, nuolat apie tai kalbėdavo, ir tai natūraliai buvo mūsų visos šeimos projektas, visgi jis judėjo jos energijos dėka. Ji turėjo su visais asmeninį santykį – tiek su partneriais, tiek su moterimis, kurioms padėdavo. Gavusi jų kontaktus iš įvairių organizacijų, pati joms skambindavo ir siūlydavo pagalbą.
– Kodėl ją taip jaudino moterų, o ne kokia nors kita tema?
– Ankstesnėje profesinėje veikloje ji tiesiogiai ar netiesiogiai jautė diskriminaciją savo atžvilgiu. Ji buvo išsilavinusi. Nors jos vaikystė buvo labai sunki, visgi ji baigė mokslus, universitetą, tikslingai ėjo savo profesiniu keliu ir vis tiek susidurdavo su požiūriu, kad moteris mažiau sugeba ar mažiau nusipelno nei vyras. Jai atrodė neteisinga, kad moterų atlyginimai yra mažesni nei vyrų, tačiau niekada apie tai nekalbėdavo iš savo pačios perspektyvos.
Ją piktino bendra situacija. Ji matė, kad netgi būdama išsilavinusi susiduria su sunkumais, todėl mąstė – o kaip yra toms, kurios galbūt neturi tokio išsilavinimo ir tiek žinių, neturi patirties ar kaip kitaip yra nuskriaustos gyvenimo.
Be pagalbos, joms beveik neįmanoma grįžti į darbo rinką ar įžengti į ją pirmą kartą. Juk esame girdėję ne vieną atvejį, kai moteris po motinystės atostogų netgi dabar nebegali grįžti į darbą ar į tas pačias pareigas. Tokiais atvejais moterims reikia teisinės pagalbos. Kitoms reikia padėti žengti į darbo rinką pirmą kartą, kai joms jau 40 metų. O mes žinome, kokia pas mus diskriminacija dėl amžiaus.
Mano mama įžvelgė didžiulę problemą ir matė prasmę bandyti šioje srityje keisti situaciją. Manau, šį savo požiūrį ji perdavė ir man. Mano magistrinio darbo tema – moteriškumo mitologija, t. y. kaip pasakose pristatomos moterys. Iš esmės jos pristatomos kaip aukos – nuolat laukia princo, vyro, brolio, bučinio, kažko, kas jas sugrąžintų į gyvenimą. Jos gyvena vyro veiksmo atspindyje.
– Ar vaikystėje pačiai netrūko mamos dėmesio, kuri nuolat, kaip sakote, buvo užsiėmusi kitais?
– Aš vis bandau suprasti, kaip ji spėdavo pasirūpinti visais. Mes, jos vaikai, visada jausdavomės dėmesio centre, visada. Ji apie mus žinodavo viską.
Kol mokiausi užsienyje, turbūt ilgiausias tarpas, kai nepasikalbėdavome, būdavo pora dienų. Ji viską žinodavo ir apie mane, ir apie brolį – kaip mums sekasi, ką veikiame, kuo gyvename. Beje, studijuoti į Prancūziją išvykau paskatinta mamos – ji pati tokios galimybės neturėjo, todėl labai ragino mane. Aš pati važiuoti nenorėjau – norėjau būti teisinga lietuvaitė, studijuoti lietuvių kalbą...
Man atrodo, kad mama tarsi išdalino save visiems. Ji nuolat rūpindavosi kitais, o ne savimi, spėdavo visus draugus aplankyti, su visais pasikalbėti. Ji gyvenimo prasmę įžvelgė ne piniguose ar drabužiuose, bet santykiuose su žmonėmis.
Ji matė, kad netgi būdama išsilavinusi susiduria su sunkumais, todėl mąstė – o kaip yra toms, kurios galbūt neturi tokio išsilavinimo ir tiek žinių.
Ji buvo mano geriausia draugė. Nuo vaikystės neatsimenu jokių bausmių, bet ir neatsimenu, kad aš būčiau ką nors padariusi, dėl ko reikėtų ant manęs pykti. Viskas būdavo išsprendžiama susitarimais. Jeigu nori to ir to, pirmiausia turi padaryti tai ir tai.
Ji visada skirdavo daug laiko pokalbiams. Todėl man iki šiol mistika ir paslaptis, kaip viską suspėdavo. Mes kalbėdavomės apie viską. Aš taip buvau įpratusi su ja kalbėtis, kad dabar rašau jai laiškus. Vakar berašydama supratau, kad dar niekada nėra taip buvę, kad nebendrautume mėnesį.
Siaubingai sunku priimti faktą, kad jos nebėra. Pirmiausia todėl, kad nesitikėjome, nors kvailai skamba sakyti „nesitikėjome“, kai žmogus serga tokia liga. Atrodė, kad jeigu tikiesi blogiausio, tu laidoji, uždarai ne tik duris, bet ir langą.
Nors yra pasakymas „tikėkis geriausio, ruoškis blogiausiam“, negali tam ruoštis, nes negali sau leisti pasiduoti. Supranti, kad tau bus blogiau, jei dabar nepradėsi taikytis, bet kaip tu gali ją laidoti, kai ji vis dar čia, kartu su mumis? Skirti laiko ir energijos taikymuisi su mirtimi – tai tarsi vogti tą brangų laiką, kurį galime tiesiog būti kartu ir džiaugtis tuo buvimu. Ji pati niekada neprarado vilties pasveikti, tad kaip galėjome prarasti viltį mes?
– Be mamos liko ir jūsų šešiametis broliukas...
– Juo rūpinasi tėtis, kurį dabar turbūt ir palaiko būtinybė būti stipriam dėl sūnaus. Mes, kiek galime, padedame. Konsultavausi su vaikų psichologu, nors tokio amžiaus vaikai mirties faktą priima geriau nei suaugusieji, jie jau supranta, kad žmogus mirė ir nebegrįš, tik jiems sunku suprasti, kur tas žmogus išėjo, kur yra mirtis. Taigi jie prisitaiko greičiausiai, bet ilgojoje perspektyvoje turbūt nukenčia labiausiai, nes neturi prisiminimų ir ryšio su mama.
– Buvo pasirodžiusi informacija, kad jos laidotuvės atidėtos. Kodėl?
– Mes ją kremavome, o tuomet laidotuvės jau nėra tokios skubios. Urna tris savaites stovėjo mano namuose, nes tėvų namuose dažnai būna močiutė, mano mamos mama, kuri padeda tėčiui prižiūrėti mūsų mažąjį brolį. Jai būtų buvę nepakeliama nuolat matyti tą urną.
O ir dėl paties vaiko negerai – negi rodysime jam, kad dabar mama ten? Tačiau urną visgi reikia laikyti ne spintoje, o pagarbioje vietoje, sukūrus namie šventą tašką. Man irgi nebuvo lengva, tačiau bent jau žinojau, kad visada uždegta žvakutė.
Laidotuvės įvyko artimų žmonių rate, prieš tai buvo laikomos Šv. mišios už mamą. Kadangi jos artimiausi draugai išsibarstę po pasaulį, nusprendėme jų palaukti, kad visi jie turėtų galimybę atvykti ir su ja atsisveikinti. Kadangi mamai buvo labai svarbūs žmonės, mes nusprendėme, kad verta atidėti laidotuves dėl šių žmonių dalyvavimo. Jai tai būtų svarbu.
Kartu laidojome ir laiškus, kuriuos per šarvojimą turėjo galimybę parašyti žmonės.
Kartu laidojome ir laiškus, kuriuos per šarvojimą turėjo galimybę parašyti žmonės. Tai buvo mano vyro idėja. Kadangi ji mirė labai netikėtai, o apie ligą su niekuo nekalbėdavo, daugeliui artimų draugų jos mirtis buvo tikras šokas. Jie planavo dar kitą savaitę su ja susitikti, pasakyti jai daugybę dalykų, ir štai jos nėra.
Nesinorėjo, kad žmonės manytų, jog buvo jai nesvarbūs. Mama nenorėjo niekam užrauti savo naštos, o gal ir neturėjo ko krauti, nes tikėjo, kad viskas bus gerai. Ji visada tikėjosi pasveikti, tikėjo medicinos pažanga, kuri padeda išsikapstyti iš sudėtingų situacijų, svarbu degti aistra gyvenimui.
– Kokie dabar jūsų šeimos planai?
– Šiuo metu svarstome apie savanorių komandos subūrimą ir mokymą. Dėliojame galimybes, susisiekėme su pačiu tinklu, kalbamės, kokias perspektyvas matytų jie patys.
Pradinis „Renkis sėkmei“ planas, kuris buvo pristatytas tinklui, turėjo paslaugas, parengtas pagal pasaulinio tinklo gaires, tačiau įtraukė vieną naują, būtent Lietuvai aktualią paslaugą – moterų apgyvendinimą. Pasaulinio tinklo atstovai laukė pamatyti, kaip seksis šią paslaugą įgyvendinti, ir jeigu ji pasirodytų sėkminga, planavo ją įtraukti į standartinį pasaulinio tinklo teikiamų paslaugų moterims paketą.
Taigi mama ne tik turėjo tikslą įsteigti „Renkis sėkmei“ Lietuvoje, bet ir drąsių planų šią veiklą plėtoti.
