„Aš esu einantis“, – keletą kartų jis ištarė per interviu visai ne perkeltine, o tiesiogine prasme, nes mėgsta nueiti ar nubėgti ne vieną kilometrą. O ir kitais savo pomėgiais, pavyzdžiui, kalnų slidinėjimu, sudaužo mitą apie paliegusį melancholišką menininką, susikūprinusį prie fortepijono...
– Nuo gimimo esate tarsi pasmerktas gyventi legendų apsuptyje: juk iš jūsų buvo tikimasi prosenelio genų pasireiškimo ir, šiaip ar taip, kilnaus elgesio... Ta našta ne per sunki?
– Šeimos patirtį vertinu ne kaip šešėlį, o kaip šviesą, lydinčią mane nuo vaikystės.
– Bet galima įtarti, kad sužinoję, kas jūs, žmonės ima žvelgti kiek kitaip...
– Prieš maždaug dvidešimt metų Klivlande, vakarėlyje po vieno koncerto, į mane ilgai žiūrėjo ten gyvenanti lietuvė muzikologė; paskui priėjusi ji pasakė, kad niekada net svajoti negalėjo, jog kada nors gers vyną su Čiurlionio proanūkiu. Gal tik tada supratau, kad ne vienas žmogus į mane taip žvelgs, reikia su tuo susitaikyti. Taip, kartais man tiesiog sudėtinga patirti paprasto žmogaus situaciją... Nueini, pavyzdžiui, pas gydytoją, o jis tave atpažįsta ir ima kiek kitaip bendrauti. Kaip su „vardiniu“ žmogumi. Tada kyla tokia mintis: o kodėl gi mums visiems nesielgus su kitais kaip su ypatingais žmonėmis?
– Turbūt ir paauglystėje mokytojai jus vertino avansu, atleisdavo pokštus?
– Veikiausiai taip ir tai turbūt mane išgelbėjo. Jei mane būtų labai kritiškai vertinę, tikriausiai būčiau trenkęs durimis ir išėjęs iš mokyklos, juk buvau gana ūmaus būdo. Mano pažymių knygelės turėjo papildomų įklijuojamų puslapių pastaboms rašyti – už bėgimą iš pamokų, kalbėjimą, šaipymąsi. Turbūt praleisdavau daugiau kaip trečdalį pamokų – man jos buvo žiauriai nuobodžios, įdomiau buvo vaikščioti po Žaliakalnį Kaune ar žaisti futbolą. Gal todėl, kad buvau iš vadinamos „geros šeimos“, man tada ir padėjo – matyt, buvo tikimasi, kad kada nors susitupėsiu... Prieš keletą mėnesių čia, M. K. Čiurlionio namuose, vedžiau edukacinį renginį gimnazistams. Trys vaikinai paskutinėje eilėje man kalbant ar grojant taip dūko, kad pajutau sukilusį vidinį įtūžį: ką jie sau leidžia?! O paskui – pokšt – tarsi mintis įsižiebė: palauk, bet jei man dabar būtų penkiolika, tikrai būčiau vienas iš tų trijų! Gavau progą pasižiūrėti, koks pats kadaise buvau...
– Betgi kažkada susitupėjote?
– Atradau, kaip gyventi tokį gyvenimą, kokį noriu. Nuo vaikystės priešinamės tam, kas nepriimtina, nuobodu, atgrasu, ir pristingame būdų, kaip iš to ištrūkti. Niekas labai nepasikeitė: ir anksčiau mėgau elgtis kitaip nei visa žmonių masė, ir dabar. Vaikystėje nebuvau vienišius – dideliame name augome keturi pusbroliai, viskuo dalijomės kaip viena didelė šeima. Nejaučiau, kad, žuvus tėčiui, kai man buvo ketveri, su mama būtume buvę vien tik dviese. Nevengdavau ir nevengiu žmonių, tačiau visada žinodavau: situacijose, kur visi sutartinai žingsniuoja į vieną pusę, aš tiesiog eisiu į kitą.
– Visi jūsų pusbroliai daugiau ar mažiau taip pat susiję su menu. Giminės istorija veikia – nenuneigsime.
Po vieno itin nesėkmingo muzikinio konkurso staiga užsinorėjau groti – nutiko tai, kas turi nutikti kiekvienam, siekiančiam tapti muzikantu. Nieko kito nemačiau, tik muziką.
– Vienas – baigęs skulptūros studijas, gyvena Amerikoje, kitas – tapytojas, trečias – keramikas. O kas dar mus gali veikti, jei ne ta terpė, kurioje gyvenome ar gyvename? Taip, kartais vaikai protestuoja prieš jiems peršamą gyvenimo modelį. Bet manau, kad slaptasis santykių ingredientas yra meilė. Jeigu ji yra, ta terpė ja prisipildo. Ir aš, ir mano pusbroliai augo mylimi. Tai buvo svarbiausia. O ne tai, ar tėvai ir mokytojai ką nors darė teisingai, ar neteisingai. Iki kokių šešiolikos buvau prašalaitis muzikos pasaulyje, bet turbūt buvo tų, kurie manimi tikėjo. Prieš keletą metų, mirus seneliui, gavau jautrią tetos dovaną: pasirodo, ilgus metus mokykloje senelis įrašinėjo mano grojimą – prieš egzaminus namie atlikdavau savotišką koncertą. Paklausęs vaikystės įrašų, nustebau: nors tas grojimas nebuvo itin geros kokybės, jame išgirdau nuoširdžią šilumą. Kai buvau trylikos, mama ištekėjo antrą kartą, išsikraustėme kitur, pradėjau gyventi kitoje aplinkoje. Tada ir ėmiau protestuoti – ne todėl, kad man buvo blogiau, o dėl to, kad įprastas stabilus gyvenimas pasikeitė. Buvo ir muštynių, ir bėgimo iš mokyklos. Bet po vieno itin nesėkmingo muzikinio konkurso staiga užsinorėjau groti – nutiko tai, kas turi nutikti kiekvienam, siekiančiam tapti muzikantu. Nieko kito nemačiau, tik muziką.
– Tai tęsiasi iki šiol?
– Ne, jau negalėčiau groti po dešimt ir daugiau valandų per dieną. Ir jėgos ne tos pačios, ir poreikio nėra. Kažkuriuo gyvenimo laikotarpiu, maždaug iki trisdešimties, kiekvienas turime „suvalgyti“ kažkiek tos materijos, sudarančios mūsų veiklos pagrindą, kad ji galėtų tapti mūsų dalimi.
– Kaip muzikantas turite būti jautrus. Tas jautrumas pasireiškia ir gyvenime?
Kartais realiame gyvenime menininkai gali atrodyti absoliučiai nejautrūs vien todėl, kad yra išsiugdę savisaugos instinktus. Kurie to nesugeba – sudega.
– Taip, esu lengvai pažeidžiamas. Muzikantui reikia itin jautrios „membranos“ aplinkai, kita vertus, norint išgyventi šitame beprotiškame pasaulyje, reikia užsiauginti storą odą. Tad kartais realiame gyvenime menininkai gali atrodyti absoliučiai nejautrūs vien todėl, kad yra išsiugdę savisaugos instinktus. Kurie to nesugeba – sudega. Be to, jei galėčiau, norėčiau mažiau būti tarp žmonių. Man sunkiausia tai, kas kitiems galbūt smagu: tie visi bendravimai po koncertų, pasišypsojimai, komplimentų klausymas linkčiojant – tada pasijuntu esąs ne laiku ir ne vietoje. Su žmonėmis smagu kartu ką nors veikti: žaisti krepšinį ar slidinėti. Kalbėtis apie tai, kas vienodai įdomu abiem pusėms. Nesuprantu tų, kurie neatostogauja: man būtina retkarčiais atsitraukti. Žiemą viena savaitė – būtinai skirta slidinėti kalnuose, o vasarą svarbu pabūti gamtoje.
– Kadaise, vos susituokę, su žmona Sonata, irgi pianiste, išvykote į Ameriką. Dešimčiai metų. Kaip prisimenate tą laikotarpį?
– Kaip nepaprastai svarbią gyvenimišką patirtį. Amerika mus abu subrandino. Išvykome ieškodami galimybių studijuoti, įkvėpti kitokio oro. Prieš tai nuvažiavome į du tarptautinius konkursus, išgirdome, kaip žmonės skirtingai groja, kitaip mąsto, kaip viskas marga ir intriguoja. Studijavome, dirbome, daug ką supratome ir išmokome. Kai esi anonimas tame anonimiškame pasaulyje, supranti, kad tik pats gali kurti savo gyvenimą: niekam dėl tavęs neskaudės, niekas tau nepatarinės, niekam nebūsi labai reikšmingas. Lietuvoje net nėra sąlygų tai patirti – vos žengęs žingsnį būsi artimųjų ir draugų apipiltas patarimais, tave skatins arba atkalbinės, pirš savo nuomonę, kritikuos arba girs. O ten niekam tu nerūpi. Jei aš arba Sonata būtume nustoję groti, niekas to net nebūtų pastebėjęs... Patiems būtų paskaudėję, keli draugai po kiek laiko gal būtų prisiminę, kad šitie neblogai grojo, ir viskas. Taigi, jei ką nors ten veiki, ko nors sieki, akivaizdžiai suvoki, kad tai darai tik todėl, kad pats nori, o ne kad kam nors reikia. Amerikoje labai aiškiai supratau, kad nugyvensiu tokį gyvenimą, kokį pats susikursiu. Ir dabar taip gyvenu.
– Baigėte mokslus, stažavotės, Sonata loterijoje laimėjo žaliąją kortą, gavote puikius darbus universitete, galimybę koncertuoti, įgijote draugų, susitvarkėte buitį. Daugelis būtų nebegrįžę.
– Čia – prasmė. Ten – nauda. Vieną dieną supratome, kad tas pats darbas Lietuvoje įgauna kitą prasmę. Čia esi tarsi lašelis upėje, bet perduodi informaciją kitai kartai. Ten kažką mokai groti ir tau už tai moka. O ar iš to žmogaus kas nors išeis, koks tavo reikalas... Ten tau dėl to neskauda, o čia skauda dėl visko. Susitapatinimas su savo kraštu kuriančiam žmogui yra svarbus. Grįžę niekada nepasigailėjome. Kaip geroje pasakoje...
– Turbūt visą gyvenimą jums skaudėjo ir dar dėl vieno dalyko – jūsų tėtis, architektas ir alpinistas Konstantinas Zubovas, Tian Šanio kalnuose žuvo, kai buvote ketverių. Pernai įkopėte į Čiurlionio viršukalnę Pamyre tarsi nusilenkdamas dviem žmonėms – proseneliui ir tėvui. Tai kelionei ilgai brendote?
– Mano mama buvo išmintinga ir man, vaikui, tėvo mirties tarsi nepristatė. Tik daug vėliau sužinojau, kad jis buvo parvežtas iš kalnų ir Kaune pašarvotas. Visai neseniai sužinojau, kur. Ir tik todėl, kad ta salė tapo koncertų sale ir aš turėjau ten groti. Tada mama ir išsitarė, kodėl neis į koncertą. O aš vis vien turėjau groti... Kai buvau kokių tridešimties, analizuodamas savo gyvenimą supratau, kad tėvo nebuvimą tarsi kompensuodavau prisirišdamas prie vyresnių man brangių žmonių. Iš pradžių tai buvo senelis, tėčio tėvas. Studijuojant – muzikas Vytautas Gaidamavičius. Mokiausi iš jo, koks turi būti žmogus, nors jis manęs tarsi nieko nemokė, o aš neklausinėjau. Bet stebėjau, dėjausi į galvą ir kūriau savo vertybių sistemą. Amerikoje man pavyzdys buvo chemijos profesorius Jurgis Anysas, pianistas Andrius Kuprevičius. O pernai su turistų ir alpinistų grupe pasiryžau kopti į Čiurlionio viršūnę nežinodamas, ar pavyks, nes kartais ir senus kalnų liūtus ištinka kalnų liga. Mūsų žygio vadovas Algimantas Jucevičius dvylikos žmonių komandą suformavo taip, kad, jeigu ką, būtų ten mane užtempę... Bet man pasisekė ir to neprireikė. Pas Čiurlionį ėjau dvasiškai, maniau, tai bus dar vienas, kitoks prisilietimas prie jo asmenybės, bet keisti dalykai prasidėjo prieš pat viršūnę: staiga ėmiau jausti savo močiutę, Čiurlionio dukrą Danutę, savo tėvo mamą, o užlipęs supratau, kad tarsi atėjau pas tėvą. Tai buvo jaudinantis išgyvenimas, itin pajutau mūsų šeimos tragediją, susijusią su tėčio žūtimi. Kopti nebuvo lengva, bet negalvojau, kam man to reikia ar kas iš to bus, nes apskritai gyvenime apie tai negalvoju.
– Ir eidamas Šv. Jokūbo piligrimų keliu negalvojote?
– Ėjome todėl, kad abiem su Sonata reikėjo susistyguoti. Buvau ką tik nusifilmavęs juostoje apie Čiurlionį „Laiškai Sofijai“, reikėjo atgauti dvasios ramybę, nes ilgai jaučiau įtampą, filmui morališkai ruošiausi pusę metų – tai buvo tikrai sunkiau, nei numesti aštuoniolika kilogramų. Norėjau tol, kol vaidinsiu, į Čiurlionio istoriją žvelgti iš šalies. Man buvo svarbu nevaidinti savo šeimos istorijos, nesusitapatinti su Čiurlioniu, nes vaidyba ir grojimas turi kai ką bendra: kai tik pradedi save matyti kaip objektą, kai imi manyti, kad tau puikiai sekasi ir gerai atrodai, arba, atvirkščiai, pernelyg jaudiniesi, kaip pavyks, iškart pralaimi. Taigi, baigus filmuotis norėjosi atversti naują lapą, tarsi užgesinti šviesą ir užrakinti duris. Tai ir gavau – kelias suteikė dar vieną dozę ramybės ir nepaprastai daug džiaugsmo. Ten, mėnesį eidamas tuos aštuonis šimtus kilometrų, išmoksti džiaugtis pačiais paprasčiausiais dalykais. O didžiausią gyvenimišką pamoką gavau vienoje iš piligrimų nakvynės vietų, kai perskaičiau užrašą: „Turistas reikalauja, piligrimas dėkoja.“ Pagal tai gali vertinti visus sutiktus žmones. Stengiuosi, kad manyje būtų gyva piligrimo dvasia: dažniau pamatyti kitų gerus darbus, dažniau padėkoti. Net už tai, kad žmogus nepadarė ko nors blogo...
– Čiurlioniai ir Zubovai – kadaise itin skirtingos giminės socialiniu atžvilgiu. Įžiūrite ką nors bendra?
– Jos abi man labai svarbios ir įdomiai susipynusios: 1908-aisiais Čiurlionis su Sofija buvo Plungėje, visai netoli Zubovams priklausiusių žemių. Tada jie neturėjo jokių šansų susitikti: vieni buvo labai labai aukštai, kiti – labai labai žemai. Po trisdešimties metų Čiurlionio dukra ištekėjo už grafo Zubovo – to paties grafo, kuris tada gyveno Žemaitijoje, sūnaus. O per Antrąjį pasaulinį karą Zubovai prisiglaudė Čiurlionienės namuose, nes daugiau neturėjo kur, – tie patys senieji Zubovai, nuo kurių kadaise Čiurlionius skyrė didžiulė praraja. Ir tas šeimas, esu įsitikinęs, vienijo pagarba žmogui, žmogiškumas – tada turtai, socialinė padėtis buvo antraeiliai.
– Visą gyvenimą tarsi savotiškas ambasadorius nešate Čiurlionio kūrybą į pasaulį: esate įrašęs jo kūrinių, parengęs koncertų ir paskaitų ciklą. Nesijaučiate vienišas titanas? Na, tiesa, esate dviese: profesorius Vytautas Landsbergis irgi įnešė savo svarų indėlį.
– Titanas čia vienas – profesorius Vytautas Landsbergis. Daugiausia klausimų dėl Čiurlionio genialumo ir monumentalumo kyla patiems lietuviams – kur pasaulyje begročiau jo kūrinius, niekam nekyla abejonių, kad tai pasaulinio lygio menininkas, nebent paklausiama, kodėl taip ilgai jį slėpėme. Kartą Argentinoje, vienoje muzikų konferencijoje, su Sonata pristatėme Čiurlionio kūrybą: tekstus, tapybą, grojau jo kūrinių; klausytojai buvo pavargę, išsiblaškę, neįdėmiai klausėsi, salė tvanki, atrodė, kad iš nevilties tuoj numirsiu. Prisiekiau, kad daugiau – niekada... Ir staiga priėjo prie manęs viena moteriškė, pasisakė, kad atvyko iš Meksiko ir konferencija jai buvo visiškas fiasko. Iki šito koncerto. Prisipažino, kad nuo šios dienos visą gyvenimą ieškos, kur pamatyti ar išgirsti Čiurlionį. Ir, žinote, ta moteris atpirko viską. Vien dėl jos vertėjo stengtis. Tai buvo tarsi įrodymas, kad Čiurlionis kalba kiekvienam.
