Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Romualda Stragienė: atėjo autentiškos lyderystės laikai

Vienas esminių Romualdos Stragienės (48) reikalavimų iš gyvenimo – jis turi būti įdomus. Inovacijų agentūros vadovė neslepia, kad smalsumas yra pagrindinis jos variklis tiek profesiniame, tiek asmeniniame kelyje. Gyvenime moteris niekada nebuvo linkusi projektuoti, kas bus po penkių ar dešimt metų, verčiau rinkdavosi išspausti maksimumą iš dabarties, kuri už tai paserviruodavo puikių galimybių. Viena iš jų ir atvedė R. Stragienę ten, kur ji yra šiandien – kai kas rytą atsikeli ir žinai, kad laukia įdomūs dalykai ir iššūkiai.
Romualda Stragienė
Romualda Stragienė / Roberto Riabovo / BNS nuotr.

Moto: kaip šauksi, taip ir atsilieps.

– Šiandien dirbate labai dinamiškame sektoriuje – tarp verslų, inovacijų, technologijų. Ar taip įsivaizdavote savo ateities gyvenimą prieš kokius 20 metų?

– Iš tikrųjų (nusijuokia) mane šiek tiek gąsdina tokio pobūdžio klausimai – ką veiksi po penkių ar dešimt metų. Aš stengiuosi neprojektuoti, neprogramuoti savęs, taigi turbūt ir tuomet tiesiog nepiešiau sau vizijų.

Aš labiau esu toks žmogus, kuris pasiduoda tėkmei, likimui ir stengiasi pasiimti kiek įmanoma iš to, kas yra čia ir dabar. O tai, jei sugebi pasinaudoti, atveria pačių įvairiausių galimybių. Visi mano karjeros posūkiai, galima sakyti, labiau rado mane nei aš juos, bet, aišku, tai rezultatas kitų darbų, pastangų.

Roberto Riabovo / BNS nuotr./Romualda Stragienė
Roberto Riabovo / BNS nuotr./Romualda Stragienė

– Kokius mokslus baigėte, ar jie susiję su dabartiniais profesiniais keliais?

– Man buvo labai sunku išsirinkti, ką studijuoti, nes man viskas sekėsi gerai. Manau, kad tai yra spąstai žmonėms, kurie yra pakankamai geri visuose dalykuose. Prisimenu, susidomėjau ekonomika, o mintis į ją stoti kilo veikiausiai dėl to, kad tėtis verslavo ir man tai buvo įdomu.

Bet daug žmonių mane nuo to atkalbinėjo, argumentuodami, kad nužudysiu savo literatūrinį talentą. Vis dėlto, kadangi mano metais vyresnė sesuo įstojo į žurnalistiką, turbūt maišto vedama įrašiau ekonomiką. Prisimenu, ji tada buvo populiari, įstojau ir labai džiaugiausi. Ir savo vaikams dabar sakau, kad reikia rinktis kuo geresnes studijas, nes jose sutinki daug gabių, motyvuotų ir įdomių žmonių, o tai terpė, skatinanti tavo paties augimą.

– Jūsų motyvacija mokytis, siekti, judėti pirmyn. Iš kur ji – tėvų įskiepis ar vidinis varikliukas?

– Mūsų šeimoje mokslas visada buvo vertybė. Mokslai universitete buvo mano mamos neišsipildžiusi svajonė, todėl ji kartu su tėčiu, darė viską, kad mes gautume gerą išsilavinimą. Jai buvo tikrai svarbiau, kad mes padarytume pamokas nei sutvarkytume kambarį. Taigi tėvų palaikymą mokytis labai jautėme, manau, tai labai svarbu. Šeimoje esame keturi vaikai, visi su aukštuoju, taigi akivaizdu, kad tėvams tai buvo vertybė.

Mūsų šeimoje mokslas visada buvo vertybė

– Ar lengvai ryžtatės pokyčiams, avantiūroms keisti gyvenimo tėkmę?

– Nedažnai, bet žinau, kad tą reikia daryti. Paskutinis mano labai rimtas pokytis buvo atėjimas iš privataus sektoriaus į viešąjį – ten, kur dabar esu. Bet aš manau, kad tokie žingsniai reikalingi, norint augti kaip profesionalui, kaip žmogui. Esu mačiusi ne vieną žmogų, kuriam yra komfortas ilgai būti toje pat vietoje ir jaustis gerai. Dėl jų džiaugiuosi, bent man visada norisi iššūkių, naujų patirčių. Esu smalsus žmogus, man daug kas yra labai įdomu. Ši savybė mane ir asmeniniame gyvenime, ir darbe veda į priekį.

– Ar galima priprasti prie pokyčių?

– Manau, kad ne. Galima įprasti su jais susigyventi, suprasti, kad jie vis tiek vyks, kartais net juos valdyti. Mažiau streso lieka tada, kai imi suprasti, kad tai neišvengiama. Bet, aišku, kaip mėgstu sakyti (juokiasi) – man labiausiai patinka pokyčiai, kuriuos darau aš pati. Nes dažniausiai tie, kurie ateina iš išorės, paprastai nėra malonūs.

– Vieni sako, kad reikia laiko mokytis būti vadovu. Kiti mano, kad norint tapti juo geru, reikia arba gerai pasikankinti, arba tai duota genetiškai. Kaip jūs galvojate?

– Neslėpsiu ir nesakysiu, kad vadovavimas visą laiką yra lengvas ir malonus dalykas. Bet aš turiu tokį požiūrį, kad malonūs gali būti tik hobiai. Tau už tai nemoka pinigų, tu to nedarai ištisai nuo ryto iki vakaro, skiri laiko tik tada, kai norisi – todėl ir malonu. O darbas juk vis tiek yra atsakomybė, iššūkiai, problemos ir jų sprendimas.

Dar į ką atkreipčiau dėmesį, kad aš iki vadovės pozicijos brendau ilgai, pirmą kartą tapau direktore būdama 40-ies. Dėl to labai džiaugiuosi, nes būnant tokio amžiaus jau esi išsigryninęs nemažai dalykų. Likę mažiau jaunatviško maksimalizmo, atsiranda prioritetų suvokimas. Galvoju, jei būčiau tapusi vadove dvidešimties, būčiau ir pati žlugusi, ir dar ką nors sudeginusi (juokiasi). Taigi, atsakant į klausimą, galvoju, kad užsiauginau „raumenis“, atsparumą, įvertinau patirtis ir tuomet atėjau čia. Mano galva, tinkamu laiku.

Roberto Riabovo / BNS nuotr./Romualda Stragienė
Roberto Riabovo / BNS nuotr./Romualda Stragienė

– Esate jautri asmeniniams visiems komentarams, kritikai ar vis tik pakankamai atspari, kad prasibrautų tik svarbiausi dalykai?

– Esu ir jautri, ir atspari. Galbūt į vidų įsileidžiu daugiau nei kartais atrodo aplinkiniams, bet tikrai nesu abejinga. Manau, kad jautrumas mums padeda išgirsti, įvertini, įsiklausyti. Jautrumas, galima sakyti, palaiko mano budrumą, nes noriu išlikti empatiška, reaguoti į aplinkos ir žmonių pokyčius. Bet, aišku, atsparumas irgi labai svarbus. Aš sau esu įsivardinusi, kad vadovas negali ilgai užsibūti savigraužoje. Jei jautriai sureagavai, save pagraužei dėl gal ne itin gero rezultato ar kokios kitos nesėkmės, bet tada iškvėpi, susikaupi ir eini toliau.

– Visi žino, kad praktiškai taip reikėtų daryti. O kaip iš tiesų? Ar pavyksta?

– Aš manau, kad šiam reikalui labai svarbu kiekvienam žmogui atrasti būdų, kurie išvalo jo mintis, atitraukia nuo tos problemos – vieni bėgioja, kiti kreipiasi į mentorius, treti pasirenka dar kitokius būdus. Labai svarbu atsitraukti nuo to nemalonaus dalyko, o iškvėpus, perkrovus galvą ir grįžus, viskas atrodys jau kitaip.

– Ilgainiui, kaip sakote, kiekvienas randame sunkių situacijų įveikos būdus. Kokie yra jūsų?

– Man labai svarbu išeiti iš situacijų ir fiziškai, ir protiškai. Kartais užtenka grįžti namo, pabūti savo kokone ir išsimiegoti, tuomet pabudus pamatai, kokia vėl graži diena išaušo. Beje, viena iš paprastų ir visiems žinomų taisyklių, kuria vadovaujuosi – rytas protingesnis už vakarą. Susinervinusi stengiuosi niekam nieko nerašyti, nepulti į karštas situacijas.

Turime suprasti, jog kartais smegenims reikia persikrauti, pamatyti situaciją kitu kampu.

O jei padėtis gerokai rimtesnė, klausimas neduoda ramybės smarkiau, tuomet dar labiau atsitraukti – į gamtą, į kaimą, į žygį. Gal kartais net reikia pasiimti laisvų dienų. Turime suprasti, jog kartais smegenims reikia persikrauti, pamatyti situaciją kitu kampu.

– Niekas nėra apsaugotas nuo neigiamo grįžtamojo ryšio, ypač vadovaujant dideliam kolektyvui. Kaip pavyksta išlaikyti savastį, nepasimesti tame? Per daug juose neužsibūti?

– Taip, tikrai būna. Kartais, jei tokį pamatau, dar pagalvoju – tai aš vis dar nepakankamai gera? Ta emocija užplūsta, bet greitai sau primenu paprastą tiesą, kad visiems geras nebūsi. Pirmiausia dėl to, kad kiekvienas iš mūsų turi visiškai skirtingus lūkesčius. Kartą esu gavusi komentarą, kad nesu panaši į lyderę. Tuomet, aišku, svarsčiau apie jį, bet vėliau permąsčiau, kaip keitėsi mano pačios įsivaizdavimas – kas yra lyderis? Man šiandien jis tikrai nebūtinai tas žmogus, kuris yra ypač ryškus, charizmatiškas ar garsiai kalbantis.

Man tiesiog labai svarbu sudaryti terpę pasireikšti kitiems, man tai daryti labai patinka.

Vėliau jau suvokiau, kad lyderių esama labai skirtingų, esu net dėsčiusi paskaitas apie tai – autentišką lyderystę. Yra ir labai ramių, kiek atsitraukusių žmonių, kurie pasiekia puikių rezultatų, nes labai įkvepia savo komandas, motyvuoja savo darbuotojus. Kalbu apie tą pasidalintą lyderystę, kai neini į pirmą planą, užleisi jį savo komandai, bet vis tiek esi jos svarbi grandis. Man tiesiog labai svarbu sudaryti terpę pasireikšti kitiems, man tai daryti labai patinka.

– Supratau, kad nelengva keliais sakiniais įvardinti gyvenimo filosofiją. Bet jei paprašyčiau pabrėžti kelias jums svarbiausias gyvenimo vertybes?

– Apibendrintai turbūt sakyčiau, kad man turi būti įdomu gyventi – ką beveikčiau. Kiekvieną pirmadienį keliuosi ir noriu eiti į darbą, nes žinau, kad bus įdomu. Prisimenu, kai čia atėjau, tiksliai žinojau ko – pločio ir prasmės.

O dar ką įvardinčiau, kad man labai patinka gyvenime saikas, paprastumas ir net mažumas. Vadinkime skandinaviška kultūra, kurioje mažai pompastikos, kur koncentruojamasi labiau į esmę. Šį principą stengiuosi taikyti visur – darbe, namuose, aprangoje, bendravime. Taip pat labai vertinu pasitikėjimą ir atvirumą, o nemėgstu manipuliacijų, intrigų, bet jos prie manęs retai ir limpa.

– Jei galėtumėte šiandien pasikviesti kavos vieną iš Lietuvos įmonių vadovų, kuris tai būtų?

– Pirma mintis, šovusi į galvą, net nežinau kodėl – „Norfos“ vadovas Dainius Dundulis. Man patinka, kad jis laikosi savo linijos, turi savo filosofiją, rezultatai geri. Tikrai būtų įdomu tiesiog prie kavos pasikalbėti.

– Jei galėtumėte penkiolikai minučių atsidurti bet kurioje pasaulio vietoje. Kur tai būtų ir ką per jas nuveiktumėt?

– Tiesiu taikymu į Pietų Ameriką, kur šį pusmetį studijuoja mano dukra Marija, noriu susitikti, apsikabinti ir kartu išgerti kvapnios kavos saulėtoje terasoje. O tada galiu grįžti į rudeninį Vilnių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau