2022-uosius Seimas paskelbė savanorystės metais. O čia pirmoji pažintis su keturiomis „Caritas“ savanorėmis, kurios, įsisiūbavus migrantų krizei, pasisiūlė savanoriauti neįprastu būdu – migrantes ir jų vaikus mokyti megzti bei nerti, rašoma pranešime spaudai.
Kuo toliau, tuo daugiau žmonių ateina
Jau trečią mėnesį kiekvieną šeštadienį į Ruklos pabėgėlių priėmimo centrą išsiruošia savanorės kaunietės Živilė ir Monika. Prieš keletą savaičių prie jų prisijungė dvi Jonavos savanorės – Stanislava ir Justina.
Šeštadienio popietės valandas jos leidžia mokydamos megzti ir nerti moteris bei vaikus, gyvenančius Pabėgėlių priėmimo centre. Kartais prie šios moteriškos kompanijos prisijungia ir vienas kitas migrantų stovykloje gyvenantis vyras.
„Kuo toliau, tuo daugiau žmonių, kalbų ir linksmo triukšmo, tikras margaspalvis Damasko turgus. Mums visiems tai be galo patinka. Mezgame, neriame, plepame, juokiamės, jei nesiseka, geriame arbatą, lupame mandarinus“, – su šypsena pasakoja Živilė.
Ilgus metus Živilė, baigusi studijas dabartiniame Kauno technologijos universitete, dirbo vadybos ir marketingo srityje, turėjo gerai apmokamą darbą, tačiau neseniai ji kardinaliai pakeitė profesiją – tapo profesionalia slaugytoja. Moteris įsidarbino onkologijos skyriuje vienoje iš didžiųjų Kauno ligoninių, o kartu atsidėjo savanorystei.
„Prasmę matau abiejose savo veiklose, todėl, kai savanorių koordinatorė Vaida Matusevičiūtė pasiūlė važiuoti į Ruklą, kur Pabėgėlių priėmimo centre gyvenančias moteris reikėtų užimti – pamokyti megzti ir nerti – nė akimirkos nedvejojau. Užjaučiu pabėgėlius, manau, su jais ne visada tinkamai elgiamasi.
Todėl, jeigu turiu laisvo laiko, tikrai galiu jį išnaudoti prasmingai. Savanorystė man teikia malonumą, ypač, kai matau, kaip moterys stengiasi, mokosi, kaip žiba jų akys ir jos mūsų laukia šeštadieniais“, – kalba savanorė.
Šeštadienio popietėmis į savanorių vedamus užsiėmimus ateina ne tik nemažas būtys įvairaus amžiaus moterų, bet ir 7–8 metų mergaitės bei berniukas. Visi įsitraukia į mezgimą ar nėrimą, nors sekasi skirtingai. Živilė pastebėjo, kad centro gyventojos laukia šių susitikimų, o veikla jas džiugina.
„Migrantės atvykusios iš šiltų kraštų, todėl mezginiai, tokie kaip kepurės, šalikai, megztiniai, kojinės, galvos juostos, tikrai praverčia. Viena čečėnė norėjo megzti batukus savo ką tik gimusiam anūkui, teko pamokyti. Yra nusimezgusių megztinuką, kepurytę kūdikiui, plaušinių vaikams, servetėlių, populiariausios – galvos juostos.
Yra tikrai labai gabių moterų, mokančių meniškai nerti vąšeliu. Į pamokas atėjusios mažos mergaitės noriai suka siūlus. Paprastai visi net nejuntame, kaip prabėga laikas – 2–3 užsiėmimo valandos. Praeitą kartą kalbėjome, kad tuo metu mintyse būna vien tik mezgimas“, – pasakoja savanorė.
Iš Europos kultūros sostinės
Savanorei Monikai, VšĮ „Kaunas 2022“ tarptautinių ryšių koordinatorei, rodos, Kaunui tapus Europos kultūros sostine, darbų net laisvalaikiu turėtų netrūkti, tačiau šeštadienio popietes ji su savanorėmis leidžia Rukloje.
„Kai žiniasklaidoje atsirado vis daugiau ir daugiau informacijos apie migrantus, gausiai atkeliaujančius į Lietuvą, man pasidarė įdomu, kaip ir kuo jie gyvena mūsų šalyje. Norėjau realiai pamatyti, kaip jiems sekasi pas mus. Tuomet radau paraišką savanorystei, kurią užpildžius, su manimi susisiekė ir pasiūlė vykdyti veiklas migrantams Rukloje. Taip kartu su Živile savanoriaujame jau trečias mėnuo“, – sako Monika.
Savanorystė Rukloje jai nėra nauja patirtis – anksčiau, studijuodama universitete, mergina savanoriavo kino festivaliuose, kultūriniuose renginiuose, o bakalauro darbą parašė apie savanorių vadybos modelius kultūros organizacijose.
„Pirmą kartą važiavau nusiteikusi asistuoti ir daugiau pabendrauti su migrantėmis, tačiau pasirodė, kad jos atėjo ne bendrauti, o išmokti kažką naujo. Nors tikrai nesu mezgėja, mano žinių užteko parodyti joms pirmus žingsnius.
Nustebino tai, kad megzti jos visai nemokėjo, išskyrus vieną čečėnę, bet nemaža dalis moterų moka nerti vąšeliu. Padaro labai gražių darbelių – batelius, kempines praustis, kepurėles. Matyt, tai – kultūrinis skirtumas“, – kalba Monika.
Nustebino tai, kad megzti jos visai nemokėjo, išskyrus vieną čečėnę.
Nors tokia veikla labiau skirta moterims, tačiau neretai užsuka ir jų vaikai. Kai yra laiko bei vietos, priimami ir jie, tačiau savanorės pastebėjo, jog migrantėms malonu tas porą valandų pabūti tik moterų apsuptyje – be vyrų ir vaikų.
„Įdomu, kad kai pirmą kartą nuvykome, jos klausinėjo, ar atvažiuosime kitą savaitę, ar šitos veiklos bus reguliarios. Labai norėjo nuolatinių, tęstinių veiklų, nes vaikams jų yra, o suaugusiems – ne“, – pastebi Monika.
Moterys labai skirtingai įsisavina mezgimą. Vienai užtenka parodyti kelis kartus ir ji jau bando teisingai megzti, kitai tenka rodyti keletą kartų ir vis tiek neišeina.
„Labai džiugina, kad migrantės iš tiesų nori mokytis. Net ir tada, kai sunkiau sekasi, jos nepasiduoda, žiūri, bando, stengiasi. Taipogi, sakyčiau, kad šios moterys yra tikrai kantrios. Pirmus kartus vežėmės tai, ką tuo metu turėjome – plonus virbalus ir storus siūlus, dažnai suvytus iš kelių plonų siūlų.
Taip megzti sudėtinga būtų ir mokančioms, tačiau moterys nereiškė jokių pretenzijų, priėmė tai, ką turėjome, ir bandė. Be to, užsiėmimuose mūsų reikia palaukti – moterų paprastai būna keliolika, o mes tik dvi arba keturios. Tad jos kantriai laukia, kol skiriame laiko. Iš tiesų, laikas ten prabėga greitai ir labai aktyviai. Smagiausia, kad išvažiuoju pakylėta ir įkvėpta jų noro mokytis“, – šypsosi Monika.
Geri darbai užkrečiami
Neseniai prie kauniečių Živilės ir Monikos prisijungė dar dvi savanorės jonaviškės – Stanislava ir Justina. Daugiau rankų daugiau darbų nuveikia ir bendrais užsiėmimais praskaidrina migrančių kasdienybę.
Ilgametė Jonavos dekanato „Caritas“ koordinatorė, socialinė darbuotoja Stanislava sako, kad yra laiminga 20 metų skirdama savanorystei, todėl, kai jai pasiūlė vykti į Ruklos pabėgėlių priėmimo centrą, ji nė nemirktelėjo – iš karto išsiruošė, pati prisipirko vąšelių ir siūlų.
„Dievulis atlygina, o geri darbai dauginasi. Tiesiog esu laiminga, jog galiu savo laiku ir žiniomis prisidėti prie migrančių kasdienybės. Iš pradžių galvojau, kad dviejų valandų pabuvimas šiame centre bus nulinės vertės ir duos mažai naudos, bet vos ten atsidūrusi, pakeičiau savo išankstinę nuomonę ir supratau, jog noriu būti su tomis Lietuvoje atsidūrusiomis moteris, pažinti jas, kultūrą. Dabar matau švytinčius migrančių veidus, besijuokiančius vaikus“, – kalba Stanislava.
Anot jos, per porą valandų gal ir nematyti didelio bei apčiuopiamo darbo rezultato, užtiesalo, megztinio ar kojinių, tačiau pamažu, per keletą savaitgalių tikrai gims nauji mezginiai.
„Žinoma, iš pradžių sunkiausia užduotis buvo susikalbėti. Gelbėjo žodžiai „good“, „liuks“, „fine“ ir pirštų gestai. Angliškai laisvai kalbanti Monika mums pavertėjauja, o migrančių vaikai patys jau pramoko lietuviškai“, – smagiai pasakoja Stanislava.
Kadangi moters visa šeima, vyras, du sūnūs su marčiomis, savanoriauja, net 8-metis anūkas ateina į pagalbą, todėl ji tikisi, kad jų šeimynai pavyks dar labiau įsitraukti į savanoriavimą ir prisidėti prie migrantų užimtumo Rukloje, žinoma, jeigu tam bus galimybės.
„Geri darbai užkrečiami“, – šypsosi Stanislava.
Savanoriauja 10 vaikų mama
Savanoriauti Ruklos pabėgėlių priėmimo centre Stanislavai pasiūlė „Lietuvos Caritas“ generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė, o Stanislava į kompaniją pasiėmė kitą Jonavos savanorę Justiną.
Sunku patikėti, kad Justinai, 10 vaikų mamai, dar gali likti laisvo laiko savanoriavimui. Bet moteris tik nusijuokia ir numoja ranka, sakydama, jog kartais porą valandų ji gali „pavogti“ iš savo šeimos, kad būtų naudinga kitiems, nes buvo metas, kai jos pačios šeimai reikėjo pagalbos, o tada padėjo „Caritas“.
„Keturi vaikai jau suaugę, turiu šešis anūkus. Namuose liko šeši vaikai: po du darželinukus, pradinukus ir paauglius. Mažiausiam ketveri metai, vyriausiam šiemet sukaks 25-eri. Be abejo, kiekvieną šeštadienį tikrai negaliu važinėti į Ruklą, bet laikas nuo laiko tikrai prisijungsiu. Esu patenkinta, kad nors tokiu mažu prisidėjimu galiu atsilyginti už man padarytus gerus darbus“, – sako Justina.
Kiekvieną šeštadienį tikrai negaliu važinėti į Ruklą, bet laikas nuo laiko tikrai prisijungsiu.
Išsikapsčiusi iš savų bėdų, Justina jau pora metų yra savanorė, talkinanti įvairiose veiklose: drabužių rūšiavime, maisto dalinime, o dabar dar ir Rukloje.
Migrančių vaikai, tarsi nujausdami Justinos meilę vaikams, iškart prie jos prisistatė: kalbino, klausinėjo, siekė atkreipti moters dėmesį ir norėjo su ja fotografuotis. Živilė šypsosi, kad vėliausiai prie savanorių kompanijos prisijungusi Justina užkariavo visų migrančių vaikų meilę, nes visi sukasi tik apie ją.
„Daugybė vaikų vienoje vietoje manęs nestebina, esu pripratusi prie didžiulio triukšmo, todėl Pabėgėlių priėmimo centro šurmulys man atrodė įprastas reikalas, kai visi vaikai vienu metu nori kalbėti, juoktis, verkti ir kažko reikalauti. Juk viso pasaulio vaikai yra vienodi“, – sako Justina.
Savanorė pastebėjo, kad ne visoms centre gyvenančioms užsienietėms gerai sekasi mezgimas ir ne visos nori tuo užsiimti, todėl ji, jeigu būtų galimybės, galėtų migrantes pamokyti floristikos meno.
„Manau, kad daliai centro gyventojų tai būtų įdomu. Esu baigusi floristikos kursus, galėčiau pritaikyti savo žinias Rukloje. Susikalbėčiau angliškai, užtektų tiek, kiek moku. Neseniai lankiau kursus, nes ieškau darbo, kurį tikrai mano atveju sunku rasti, taip pat savo žinias gilinu su vaikais ruošdama pamokas ir žiūrėdama filmukus“, – kalba Justina.
