Prieš susipažindama su kalnais, Rūta buvo miesto vaikas. Kavinės, parduotuvės, siauros ir plačios miestų gatvės, galerijos ir kitos miesto erdvės buvo merginos kasdienybė. O gamtą, sako ji, buvo pamiršusi.
– Rūta, galbūt pradėkim nuo to, kaip jūs atsidūrėte Šveicarijoje ir ką šioje šalyje veikiate?
– Visai neplanuotai ir iš pradžių net nenorėjau gyventi Šveicarijoje. Man ji atrodė maža ir nepatraukli.
Dabar dirbu didelėje technologijų bendrovėje, esu pardavimų vadovė ir dar toje pačioje bendrovėje esu karjeros mokytoja, taikanti neurologija paremtą mokymo metodą.
Prieš metus taip pat pradėjau projektą „Be Outside Coaching“, kuris jungia veiklas gamtoje – vaikščiojimą bei kopimą kalnuose ir miško terapiją – su asmeniniu žmogaus pažinimu ir tobulėjimu.
Ne atstumas lemia artimą ryšį su šeima bei kitais žmonėmis.
– Bet kodėl ši šalis, koks buvo kelias iki jos?
– Kelias buvo gana ilgas ir neplanuotas. Visų pirma, darbavausi Ispanijoje, užsidirbau šiek tiek pinigų magistro studijoms ir tada važiavau studijuoti į Prancūziją, kuri tuo metu buvo mano svajonių šalis..
Įstojau į Sorbonos universitetą. Baigusi magistro studijas Paryžiuje praktiką atlikau vienoje amerikiečių technologijų kompanijoje.
Padirbę šioje kompanijoje daugelis svajoja įsidarbinti bendrovėje, kuri yra rinkos lyderė. Kai mano praktika baigėsi, ši įmonė svarstė dėl ilgalaikio darbo pasiūlymo. Per tą laiką aš nusprendžiau pabandyti rasti darbą pas rinkos lyderius, tačiau galimybės buvo tik Šveicarijoje, Ženevoje. Labai nustebau, kai darbą ten gavau.
Paradoksalu, nes tuo metu aš buvau „miesto mergina“ ir man labiau rūpėdavo savaitgaliais vaikščioti po parduotuves, galbūt nueiti į muziejų ar miesto kavinę. Labai norėjau likti gyventi Paryžiuje, net rezgiau planus, kaip gyvensiu Paryžiuje, o dirbsiu Ženevoje. Kol galiausiai nusprendžiau vis dėlto gyventi Šveicarijoje.
– O ką jūs veikėte prieš tai, Lietuvoje?
– Studijavau kultūrą ir vadybą. Po bakalauro studijų iš karto išvykau į užsienį.
– Be ilgų dvejonių?
– Kadangi tuo metu turėjau nepakeičiamą draugę ir abiem, pilnoms energijos ir idėjų, atrodė, kad pasaulis mums yra „po kojomis“, tai sprendimas buvo labai lengvas. Baigėme bakalauro studijas, susiradome, kur atlikti praktiką Ispanijoje, ir išrūkom. Labai norėjome išmokti ispanų kalbą ir šiaip nors trumpam išvykti iš Lietuvos.
– Ko teko atsisakyti išvažiuojant iš Lietuvos?
– Laiko su šeima, Lietuvos gamtos grožio ir lietuviško maisto. Tačiau vėliau supratau, kad ne atstumas lemia artimą ryšį su šeima bei kitais žmonėmis.
Pastaraisiais metais labai dažnai grįžtu į Lietuvą ir mėgaujuosi buvimu savo gimtojoje šalyje, tad nesijaučiu atsisakiusi kažko labai svarbaus.
– Kaip apskritai jūsų gyvenime atsirado kalnai?
– Kai jau gyvenau Šveicarijoje, gūžčiodavau pečiais, kai kas nors eidavo į kalnus. Ką jie ten veikia?
Be to, aš jaučiausi fiziškai silpna kopimui į kalnus. Kartą lankėsi draugė iš Lietuvos, kuri labai norėjo eiti į žygį kalnuose. Sutikau tik dėl jos.
Į tą žygį išėjome su mano draugais, turinčiais patirties. Jis buvo su nuotykiais, nes ėjome anksti pavasarį. Dėl nenumatytų priežasčių turėjome nužygiuoti daug daugiau, nei planavome.
Aš pati šio žygio metu supratau, kad galiu daug daugiau, nei iki šiol maniau. Po to žygio vaikščioti į kalnus ėmiau nuolat.
– Kiekvienas, pabuvęs kalnuose, juos atranda arba ne. O kuo jie patraukė jus?
– Savo grožiu ir parodymu, kad gyvenime yra daug daugiau, nei mes manome. Reikia tik duoti sau galimybę pamatyti grožį.
Kalnai man priminė, ką reiškia būti harmonijoje su savimi ir gamta. Tai – neapsakomas jausmas.
Būdama kalnuose aš pasijutau lyg būčiau terapijos kabinete: čia pradėjau suprasti savo emocijas, auginti pasitikėjimą savimi, pajutau, kad nenoriu niekam nieko įrodinėti, kad esu gera tokia, kokia esu.
Kalnai man priminė, ką reiškia būti harmonijoje su savimi ir gamta. Tai – neapsakomas jausmas.
– Dabar mokote žmones lipti į kalnus, pažinti save.
– Kiekvieną kartą, eidama į kalnus, rasdavau neišsemiamą kiekį įkvėpimo, atrodydavo, lyg būčiau atsinaujinusi, išsimaudžiusi gyvybės vandenyje. Jaučiau, kaip augu įvairiais būdais, ir užsidegusi apie tai kalbėdavau savo draugams. Ir darbe, ir šeimoje daug kas pradėjo keistis į gerąją pusę, ir kai kurie žmonės tiesiog pradėjo manęs nebeatpažinti.
Keli iš jų ėmė mane skatinti dalintis šiuo įkvėpimu. Tačiau aš nenorėjau kalbėjimų apie viską ir apie nieką, nenorėjau mokyti kitų, kaip ir ką reikia daryti.
Man buvo svarbu, kad kiekvienas žmogus pats suvoktų savo potencialą, ko jis nori, ir to siektų išlaikydamas savo autentiškumą. Tad nusprendžiau tapti profesionalia gyvenimo būdo trenere – koučere ir šią veiklą susieti su vaikščiojimu po kalnus bei miško maudynėmis – terapija.
Sujungiau savo dvi didžiausias aistras: veiklas gamtoje, kopimą į kalnus ir asmeninį žmogaus tobulėjimą.
Kai žmogus atsiduria gamtoje, žygiuoja per kalną ar užsiima miško maudynėmis, jis suvokia, kad gali daug daugiau, nei manė, nei kažkas jam sakė.
Gamta žmogui parodo jo paties autentišką vidinį grožį ir potencialą. Tada žmogui nušvinta akys, jis lyg nubunda iš ilgo miego.
Vedu savęs pažinimo pamokas pavieniams žmonėms bei mokymus verslo įmonėms ir nebūtinai kalnuose, tačiau matau, kad daugiausia susivokimo ir susipažinimo su savimi įvyksta, kai žmogus būna gamtoje.
Žmonės yra iš įvairių šalių, didesnė dalis visgi yra lietuvių. Labai smagu matyti, kad vis daugiau tėvynainių domisi kalnais ir nori save išbandyti.
– Ar kiekvienam tinka kalnai?
– Į šitą klausimą kiekvienas žmogus turi atsakyti pats sau. Bet prieš atsakant rekomenduoju pabandyti.
Kalnai yra kažkas neišsemiamo, tai yra netgi ne vaizdas, bet jausmas.
– Ar jūs lipate į viršūnes, ar tiesiog keliaujate po kalnus?
– Kopiu į viršūnes, vaikštau po kalnus. Esu keliavusi ir kopusi į kalnus Kirgizijoje, Pakistane, Nepale, Bolivijoje, Argentinoje, Čilėje ir kitose šalyse.
Kopiu ir su alpinistine įranga, ir į nesudėtingas viršūnes. Kopimas su alpinistine įranga reikalauja disciplinos ir stipraus fizinio pasiruošimo. Tokie kopimai mus nuveda į gilius potyrius ir iššūkius. Kartais, kai esi viršuje ir vaikštai ant uolų, kurios vidurvasarį padengtos sniegu, žiūri į nesibaigiančius horizontus, atrodo, kad atsidūrei kitoje planetoje.
Taip atsidaro durys į asmeninį susivokimą bei pamatymą, kokia neišsemiamai graži yra Žemė, kurioje mes gyvename. Aplanko neapsakomas dėkingumo jausmas.
Nesudėtingos viršūnės yra labai tinkamos pašnekesiams su draugais, dalinimuisi patirtimis ir tuo, ką turime kalnų kuprinėje: sūrio, duonos gabalėliu ar karameliniu saldainiu.
Kalnai yra kažkas neišsemiamo, tai yra netgi ne vaizdas, bet jausmas.
Aš esu įsitikinusi, kad mes esame gamtos kūriniai, kiekvienas žmogus yra gamtos miniatiūra. Tad buvimas gamtoje yra grįžimas namo, priartėjimas prie savęs ir savo vidinių, neišsemiamų išteklių.
– Ir jie neatsibosta? Pavyzdžiui, taip, kaip gali atsibosti darbas biure? Jie nevirsta monotonija?
– Atrodo, kad būdami biure ar patalpose naudojame visai kitus smegenų vingius, nei būdami gamtoje. Gamtoje aktyvuojasi kūrybiniai, biure – daugiau automatiniai…
Gamta nekritikuoja, neteisia, neperša savo nuomones, nesako, ką ir kaip daryti. Gamta duoda galimybę žmogui būti savimi ir susivokimą, kad jis turi neišsemiamą potencialą.
– O kaip jūs pati pažinote save?
– Tai buvo labai ilgas procesas. Keletą metų ieškojau būdų, įrankių, specialistų, metodų, būdų ir patarimų, bet jaučiausi esanti maišalynėje.
Kai išėjau į pirmą žygį supratau, kad viskas labai paprasta ir kad aš geriausiai jaučiuosi gamtoje, kur turiu galimybę save pažinti. Taip pat prisidėjo mano profesionalūs, neurologija paremti koučingo kursai.
Savęs pažinimo pagrindas yra žinojimas: gyvenimo tikslo, vertybių. Kai aš supratau savo gyvenimo tikslą, man net oda pasišiaušė. Po to daugelis dalykų susidėliojo į reikiamas vietas.
Žmogaus smegenys yra kaip sugertukas: jos geria viską, kas mums sakoma nuo mažų dienų.
– Ir ko reikia, kad žmogus susipažintų pats su savimi?
– Visų pirma reikia noro – drąsos pasižiūrėti sau į akis. O paskui po truputėlį pradėti žiūrėti dar giliau. Buvimas gamtoje padeda tai padaryti.
– Kaip atrasti vietą ir būseną, kada, pasak jūsų, jaustumeis labiausiai savimi?
– Visų pirma, turi pradėti mylėti save ir išmokti klausyti savęs. Įsimylėti save tokį, koks esi, yra startinis taškas. Kai myli, tada nori ir pažinti. Ir tada bus lengva mylėti ir kitus žmones, ir šią planetą – Žemę. Kai myli save, tampi kūrėju. Viskas pradeda keistis.
– Ar žmonės turi daug vidinių barjerų?
– Nesuskaičiuojamą daugybę... Ir dažnai net patys apie tai nežino.
– Iš kur jie, kodėl? Juk gimstame visi tokie patys – nuogi.
– Žmogaus smegenys yra kaip sugertukas: jos geria viską, kas mums sakoma nuo mažų dienų, ką girdime, ką matome, ką veikiame, su kuo bendraujame. Pamažu šis sugertukas kuria junginius mūsų smegenyse, ir tai tampa mūsų realybe.
Dėl šios priežasties mes nematome pasaulio tokio, koks jis yra, bet matome jį tokį, kokie esame mes patys. Yra įmanoma šiuos junginius pakeisti naujais, bet reikia didelio noro ir norėjimo nubusti.
– Šveicarijoje esate jau devynerius metus. Ar buvo įsimintinų atsitikimų, nuotykių, patirčių?
– Ne kalno aukštis, ne šlaito statumas, ne žygio ilgis ir įveiktų metrų skaičius lemia patirties įsimintinumą.
Bet tie momentai, kai jautiesi gyvas, asmeniniai išgyvenimai, tokie kaip baimių įveikimas, padarymas dalykų, apie kuriuos svajojai, o galbūt net neįsivaizdavai, kad tau tai kada nors pavyks. Bet imi ir padarai: žingsnis po žingsnio. Čia ir įvyksta stebuklai.
Vienas įsimintiniausių nuotykių man buvo prieš dvejus metus, kai pagaliau įgijau drąsos ir nusprendžiau eiti į kalnus viena. Pabodo laukti, kada kas galės, ras laiko. Įsigijau palapinę ir kitą reikiamą įrangą, susidėjau kuprinę ir išėjau trim dienoms į pietinę Šveicarijos dalį.
Pirma naktis buvo gana nejauki, tačiau gamtos grožis: saulėtekis, laukiniai ežerai, aplink lakstantys švilpikai labai greitai leido pamiršti baimę. Taip pat supratau, kad vis dėlto galiu susigaudyti, kur esu, ir skaityti žemėlapius.
Kita neįkainojama patirtis buvo savarankiškas žygis į Nepalą, kai susikroviau kuprinę ir išvykau į Himalajus. Viena, dviem savaitėms.
Labai norėjau ramybės ir laiko sau, tad žygiavau be gido ir nešikų.
Kiekviena – net mažytė – patirtis yra pradžia kitoms naujoms patirtims.
