– Sakote, kad aviacijoje neapgalvotai negalima žengti nė vieno žingsnio. Ar toks ir visas jūsų gyvenimas? Esate griežtai plano žmogus ar uždariusi biuro duris atleidžiate pavarą?
– Planas man yra svarbus dalykas ir asmeniniame gyvenime, jis suteikia aiškumo, stabilumo. Bet neslėpsiu, būna ir chaotiškų situacijų, juk gyvenime tiesiog neįmanoma visiškai visko suplanuoti. Kai viena ar kita situacija pasisuka nenumatyta linkme, tuomet jau turime iššūkį, kurį įveikti taip pat mokomės visą gyvenimą.
– Aviacijoje, o ypač vadovaujamoje pozicijoje, moteris – retas atvejis. Kaip jūs atsidūrėte sektoriuje, kuris stereotipiškai laikomas labai vyrišku? Kaip prasidėjo jūsų profesinis kelias?
– Tiesą sakant, mano profesinė karjera prasidėjo kiek netipiškai. Bičiulė studijų metais pasiūlė padirbėti tarptautinėje automobilių bendrovėje, bet man ten taip patiko, kad pasilikau kiek daugiau nei dviem dešimtmečiams. Tame darbe išmokau labai daug – augau ir kaip asmenybė, ir kaip vadovė, bet viskas turi savo pradžią ir pabaigą.
Vėliau dirbau logistikos srityje, taip ir su traukiniais, o tada jau atėjo laikas aviacijai. Iš pradžių pradėjau vadovauti pilotų rengimo centrui, o tada gavau pasiūlymą, kuris rodė pasitikėjimą, bet kartu žadėjo ir iššūkių, – tapti avialinijų vadove. Sutikau ir iki šiandien tuo labai džiaugiuosi, kasdien keliuosi ir noriu eiti į darbą – taip jau ketvirti metai. Aviacijoje tikrai labai daug romantikos.
Mano nuomone, labai svarbu gyvenime išlaikyti ir pozityvumą.
– Ką jūs įvardintumėte kaip didžiausias savo gyvenimo vertybes?
– Greičiausiai esminiai dalykai, kuriais aš stengiuosi vadovautis – pasitikėjimas ir sąžiningumas. Tai yra pamatai, kurie apskritai laiko žmonių santykius – tiek darbinius, tiek asmeninius.
Taip pat, tikrai stengiuosi visose situacijose, kiek įmanoma būti empatiška, suprasti žmogų, jo poelgius. Be to, mano nuomone, labai svarbu gyvenime išlaikyti ir pozityvumą.
– Ar vadovaujatės intuicija? Dažniau paveda ar pasiteisina?
– Labai smarkiai ja vadovaujuosi ir pasitikiu. Man kone 99 proc. pasiteisina pirma mintis, pirmas žodis, pirmas įspūdis. Aišku, yra atvejų, kai prašauni, bet žiūriu į juos kaip į labai geras pamokas.
– Didžiąją dalį savo profesinio kelio dirbate vadove. Kaip manote, kodėl? Veržlumas, genetika, tikslo siekimas?
– Aš nemanau, kad vadovavimas yra stebuklinga dovana, kuri skiriama tik kažkokiems išskirtiniams žmonėms. Manau, ši pozicija yra tiems, kurie tiesiog nori tobulėti, augti, yra smalsūs ir orientuoti į tikslą. Lyderiais tampa tie, kurie nori jais būti. Mano supratimu, geras vadovas yra tas, kuris moka vadovauti savo gyvenimui. Tai yra žmogus, kuris prisiima atsakomybę, pirmiausia už savo gyvenimą, o tada savaime ir už kitas sritis.
Jeigu žmogus sako, kad jam nelemta būti vadovu, greičiausiai tiesiog jam reikėtų padirbėti su asmeninėmis savybėmis.
– Daugelio šios kartos žmonių, o ypač vadovų, siekis – atrasti kokybiško laiko sau, šeimai. Ar jums pavyksta išlaikyti pusiausvyrą?
– Aš tiesiog žinau, kad tą pusiausvyrą išlaikyti yra būtina, jei nori išlikti produktyvus ir dirbti kokybiškai. Nesugebant tinkamai suderinti minėtų dalykų, galima tiesiog labai perdegti. Dar iš asmeninės patirties pridėčiau, kad labai svarbu leisti sau visiškai atsipalaiduoti, atitrūkti nuo darbo ir būtinai rasti laiko sportui. Visai neseniai net skaičiau įdomią mintį, kad 95 proc. aukščiausiojo lygio vadovų sportuoja 5–7 kartus per savaitę. Ką tai sako?
Tam, kad gebėtum priimti sprendimus, būti atsakingas už visą organizaciją, turi gebėti valdyti savo kūną.
– Kokį sportą atotrūkiui renkatės jūs?
– Aš negalėčiau įvardyti mėgstamiausios sporto šakos, nuo vaikystės man smalsu vis išbandyti ką nors naujo. Šiuo metu dominuoja kamuoliukų sportas – padelis, tenisas, golfas. Tai yra labai skirtingi sportai, sakyčiau, vieną renkuosi norėdama didesnio fizinio aktyvumo, kitą – atsipalaidavimo.
Dar viena mano aistra – jėgos sportas, šiuo metu aitvarai, anksčiau dominavo vandenlentės, bet dabar estafetę perdaviau dukrai. Sportuoti aš pasirengusi visada, net dabar, jei nusileistume iki mano automobilio, bagažinėje rastume ir golfo lazdų, ir rakečių.
Tiesa, turiu ir dar vieną atradimą – lygumos slides. Jomis, aišku, pasimėgauju tik žiemą, todėl prasidėjus sniego sezonui stengiuosi nepraleisti progų. Beje, Vilniuje tikrai yra nemažai trasų, kur galima paslidinėti.
– Nuo ko priklauso žmogaus laimė, Rūta?
– Nėra lengvas klausimas. Aišku, norisi sakyti šeima, ir tai nebūtų melas, bet vis tik sakyčiau, kad nuo dėmesio sau. Žmogus turi išmokti rūpintis savimi – savo dvasiniais ir fiziniais poreikiais, tik tada bus laiminga ir jo šeima. Daugelį metų tuo vadovaujuosi. Manau, kad tuomet, kai esi pats stiprus, tvirtas, nebelieka minčių, kad dėl ko nors aukojiesi.
Žmogus turi išmokti rūpintis savimi – savo dvasiniais ir fiziniais poreikiais, tik tada bus laiminga ir jo šeima.
– Kokių asmeninių savybių norėtumėte dar paauginti ar įpročių, įgūdžių įgyti?
– Tikrai norėčiau perimti tokią ryto discipliną, kurią yra susikūręs mano 14-metis sūnus. Atsikelia, nusiprausia po šaltu dušu, medituoja, skaito knygą ir tik tada įsitraukia į kasdienę rutiną. Manau, to iki šiol neperėmiau tik dėl miego trūkumo, bet anksčiau ar vėliau pasiryšiu tam (nusijuokia).
– Sunkiomis akimirkomis užsidarote pabūti viena ar remiatės į draugus, mamą, vaikus?
– Turiu kelias artimiausias drauges, su kuriomis pokalbiai man prilygsta terapijai. Išsikalbi, paleidi dalykus. Esu apdovanota draugėmis, kurios geba išklausyti, patarti ir būti šalia, kai labiausiai reikia.
– Jeigu gyvenimas leistų su bet kuo, bet kurioje pasaulio vietoje praleisti 15 minučių. Kaip jos atrodytų?
– Pati pirma mintis atėjo apie vaikus. Aš tiesiog visada su jais labai gerai praleidžiu laiką, esame ir draugai, ir šeima, ir bendrakeleiviai. Vietų, kur pabūti su jais dar norėčiau – daug, bet svarbu su jais. Ir kiekvienos 15 minučių su jais svarbios, vaikai tikrai yra mano tvirtovė.
