Namai – labai daug reiškia kiekvienam iš mūsų. Jie ypač svarbūs Rūtai. Iš gausios šeimos kilusi moteris gerai žino, ką reiškia vargas. Marijampolės rajone esančiame kaime ji augo devynių vaikų šeimoje ir buvo jauniausia. Tačiau net ir pagrandukei teko dirbti kaimo vaikams įprastus darbus. „Gyvenome taip, kaip ir visi kaime“, – pasakoja pašnekovė. Ji neslėpė, jog visi sunkumai nebūtų baisūs, jei ne žalingi tėvų įpročiai: jie abu mėgo išgerti. O kur alkoholis, labai dažnai būna ir smurtas. Jo pasitaikydavo ir Rūtos šeimoje. Anksti ji tapo ir našlaite – tėvai mirė Rūtai dar nesulaukus 18-os. Galbūt dėl to, jog ilgėjosi tikros šeimos, ji gana anksti pati tapo mama – pirmoji dukra gimė, kai Rūtai buvo 20 metų. Vėliau į šeimą atėjo dar du sūnūs. Jauniausio sūnaus ji susilaukė kartu su antruoju gyvenimo vyru.
Šiuo metu Rūta ir jos keturi vaikai gyvena vieni. Moteris neslepia apmaudo, jog nė viena partnerystė nesusiklostė. Gyvenimo vyrus ji paliko, nes šie piktnaudžiavo alkoholiu.
„Nors augau šeimoje, kurioje visi rūkė ir gėrė, aš pati nevartoju alkoholio, nerūkau. Labai anksti supratau, kad darysiu viską, jog mano vaikai nematytų to, ką aš mačiau. Jie to ir nemato“, – priežastį, kodėl išsiskyrė jos ir vaikų tėvų keliai, nurodė jauna moteris.
Labai anksti supratau, kad darysiu viską, jog mano vaikai nematytų to, ką aš mačiau.
Į socialinį būstą atsikraustė dėl vaikų
Rūta pasakojo, kad į Kauną atvyko kartu su pirmųjų vaikų tėvu. Kurį laiką jie kartu ir gyveno. Vėliau ji su vaikais, kuriems tuomet buvo 3-eji, 2-eji ir vieneri, ėmė gyventi atskirai – nuomojosi dviejų kambarių butą. Kreiptis dėl socialinio būsto prireikė, kai vaikams ūgtelėjus susidūrė su problema dėl darželių ir mokyklos. Pasak Rūtos, buto, kurį nuomojosi, savininkai nenorėjo, kad ji ir vaikai būtų ten registruoti.
„O be mano ir vaikų registracijos negalėjome stoti į eilę gauti darželio. Todėl nutariau, kad reikia prašyti socialinio būsto“, – sako keturių vaikų mama. Pirmasis socialinis būstas, kurį skyrė savivaldybė, buvo liūdnai pagarsėjęs namas Kaune, Partizanų gatvėje.
„Ten buvo kažkoks košmaras… Aš net vaikų neišleisdavau į bendrą koridorių“, – apie gyvenimą pirmajame socialiniame būste prisimena Rūta, neslėpusi, kad neilgai trukus ėmė minti savivaldybės kabinetus ir prašyti jai ir vaikams skirti kitą butą ramesnėje kaimynystėje. Išsikraustyti pavyko tik po metų. Naujasis socialinis būstas, palyginus su pirmuoju, buvo nuostabus: šviesus, erdvus, tad vietos jame turi visi keturi augantys vaikai ir jų mama, šiuo metu dirbanti iš namų.
„Visi patenkinti. Jūs pagalvokite: prieš tai mes gyvenome 11 kv. metrų bute. O dabar turime apie 60 kvadratų. Tai palyginti nėra ką“, – džiaugiasi moteris.
Gerų žodžių Rūta negailėjo ne tik pačiam butui, bet ir kaimynams. „Aplink gyvena vieni senjorai. Tai jokio šurmulio, triukšmo“, – džiaugiasi jau metus naujame socialiniame būste gyvenanti pašnekovė.
Kaip kaimynai reagavo į gausią šeimą? Rūta tikina, jog iš kaimynų nėra sulaukusi blogo žodžio.
„Jie sakė, kad iš pradžių žiūrėjo atsargiai – galvojo, kad eis čia šniūrais (kiti žmonės – red. past.), gers ir panašiai. O kadangi aš pati nevartoju alkoholio, niekas pas mane nevaikšto, tai tikrai niekas nesiskundžia“, – sako Rūta.
Nuo pandemijos pradėjo dirbti iš namų
Socialiniame būste gyvenanti kaunietė yra baigusi profesinę mokyklą ir įgijusi konditerės specialybę. Tačiau pagal specialybę nedirba. „Prieš karantiną dirbau valytoja, bet vėliau teko išeiti iš darbo dėl to, kad galėčiau būti su vaikais namuose. Kaip ir visi, jie mokėsi nuotoliniu būdu. Vienų nepaliksi“, – pasakoja dukrą ir tris sūnus auginanti mama. Šiuo metu vaikai, kaip ir kiti, grįžo į įprastą mokymosi ritmą – eina į mokyklą. Tačiau Rūta liko namuose: prieš kurį laiką susirado darbą iš namų tinklinio marketingo srityje.
Svajonė – nuosavas būstas ir darni šeima
Iš gausios šeimos kilusi Rūta sako palaikanti ryšius su visais broliais ir sesėmis. Su tais, kurie gyvena Kaune, susitinka, su įsikūrusiais užsienyje bendrauja internetu.
„Gyvai dažniausiai susitinkame su viena sese ir dviem broliais. Su kitais dažniausiai per tėvų mirties metines, lapkričio 1-ąją“, – pasakoja anksti našlaite likusi moteris.
Nors jos pačios šeimoje jau yra keturi vaikai, 33-ejų moteris neslepia: būtų nieko prieš pagimdyti dar vieną kūdikį. Tačiau tam būtina sąlyga – darni šeima. Ji ir nuosavas būstas – didžiausios Rūtos svajonės.
