Autorės vardą lietuviai pirmą kartą išgirdo daugiau nei prieš penkerius metus, kai knygų lentynose pasirodė didžiulio pupuliarumo sulaukusi knyga „Tyla. Introvertų galia pasaulyje, kuris nesiliauja kalbėjęs“. Šį kūrinį graibstyte graibstė ne tik save introvertais laikantys žmonės, bet ir ekstravertai – knygoje atlikti tyrimai paskatino ją perskaityti tiek vieną, tiek kitą pusę.
Todėl nenuostabu, kodėl į Vilniaus knygų mugėje vykusį naujausios Susan Cain knygos pristatymą susirinko didžiulė minia, kuriai teko grūstis net prie durų. „Ką apie save sužinosime šįkart?“ – turbūt savęs klausė ne vienas ištikimiausias autorės gerbėjas.
Lygina su Sigmundo Freudo kūryba
Atsakymus susirinkusiai publikai pateikė Audioteka.lt įkūrėjas ir pristatymo moderatorius Aurimas Mikalauskas bei gydytojas psichiatras-psichoterapeutas, profesorius Eugenijus Laurinaitis. Ne vieną knygą psichologinėmis temomis parašęs profesorius pristatymą pradėjo apžvelgęs kruopštų S.Cain darbą – jį palygino ir su Sigmundo Freudo knyga „Sapnų interpretacija“.
„Kuo priminė? Dėl to, kad savo laiku S.Freudas padarė tai, ką privalo padaryti tikras mokslininkas – prieš rašydamas knygą jis apžvelgė anksčiau svarstytas idėjas apie sapnus. Jis sąžiningai perskaitė visus sapnininkus. Kadangi pirmuose knygos puslapiuose jaučiama referavimo stoka, mokslininkai vartydami knygą galvojo, Dievuliau, kokių nesąmonių prirašyta. Jie neperskaitė iki tos vietos, kur prasideda S.Freudo idėjos apie sapnavimą, sapnus ir jų reikšmę. Tai buvo knygos nelaimė. Tik vėliau kiti suprato, kad jis ne apie tai įžangoje rašo.
Tuo metu S.Cain knyga nėra lengva, bet nepaprastai sąžiningai parašyta. Vos ne kiekviename puslapyje rastume po išnašą, nurodant šaltinius, datas, koncepcijas. Ši knyga atkakliems žmonėms, kurie tikrai pasižiūrės, kas išnašoje parašyta. Ji aprašinėja daugybę tyrimų, kuriems atlikti prireikė ir po keturiasdešimt metų. Ji kelia klausimus, kaip žmonės jaučia laimę, kada suvokia, kai ta laimė atsiranda. Jos pagrindinė idėja – kad jausmai, blogos emocijos yra tai, kas mus turtina“, – analizuodamas knygą teigia E.Laurinaitis.
Vieni jaučia daugiau, o kiti – mažiau
Profesoriaus manymu, nors kiekvienas išgyvename liūdesį, praradimą, skausmą, yra žmonių, kurie šiuos jausmus išjaučia stipriau. „Empatija yra sugebėjimas jausti, ką jaučia kitas. Jeigu jis liūdnas, taip pat pajuntu liūdesį, jei linksmas, esu laimingesnis, jei įsiutęs, aš pajaučiu įsiūtį. Kuo svarbi empatija? Ji užtikrina mūsų sugebėjimą sugyventi su kitais. Ji duoda giluminį supratimą apie tai, kas tame žmoguje vyksta, ką aš darau ir ko nedarau. Bet kuriuo atveju tai labai svarbi informacija apie mus supančius žmones“, – tikina E.Laurinaitis.
Kai kurie iš šių žmonių pasineria ir į depresiją arba melancholiją. Būtent melancholija, kurios atsiradimą knygoje įkvėpė Leonardo Coheno kūriniai, ir aprašoma autorės.
„Autorė buvo jį įsimylėjusi. Ji suprato, kad tos dainos ne tik liūdnos, tragiškos, bet taip pat ir nepaprastai gražios, žavinčios. Tai buvo vienas iš postūmių pradėti rašyti apie melancholiją“, – pastebi jis.
Vis dėlto E.Laurinaitis iš anksto įspėja, kad abi būsenas būtina išskirti, nes depresija laikoma susirgimu, kurį gali diagnozuoti tik psichiatras, o melancholija yra dialektinis ryšys tarp liūdesio, energijos, motyvacijos ir noro kažką daryti.
„Melancholija nagrinėjama nuo antikos laikų. Tai jausmas, kuris suvokiamas ir turi dvi puses. Kaip tuo galima naudotis? Būdami melancholiškos būsenos tampame atsparesni susirgimams. Tie, kurie išgyvena melancholiją, dažnai yra sveikesni, gyvena ilgiau. Toks keistas teiginys, nes iškart galvojame, kad turėtų būti atvirkščiai, bet ne, tyrimai rodo, kad palengvėja. Melancholija taip pat ugdo kūrybiškumą. Tas jausmas siekia būti išreikštas, norisi, kad kiti jį irgi pajustų“, – tikina jis.
E.Laurinaitis pastebi, kad autorė atsargiai užsimena apie kūrybiškumą – sako, kad nereikia daryti išankstinių išvadų ir galvoti, kad nukirtus visiems kojas tapsime poetais.
Kaip išmokti priimti mirtį?
Kitu svarbiu knygos momentu tampa mirtis, kuri, kaip rašo S.Cain, kiekvienam žmogui sukels neišvengiamą skausmą. Todėl daugumai iki šiol kyla klausimas – kaip išmokti priimti mirtį kaip natūralų dalyką? E.Laurinaitis sako, kad iš pradžių turime suprasti, kad mokėjimas priimti mirtį prasideda nuo kelių sluoksnių.
„Yra labai paprastas teiginys, kad viskas, kas gimsta, turi numirti. Antras teiginys, kad mirtis yra žmogaus likimas. Gyvūnai apie mirtį negalvoja ir tikriausiai nežino. Jie dažnai pajunta, kai ji artėja. Pavyzdžiui, drambliai išeina iš bandos, palieka saviškius. O žmogus yra tas, kuris pagal savo sąmoningumo subrendimą žino, kad numirs. Jis pradeda suvokti, kas yra gyvenimas ir mirtis.
Iki tol mirtis yra tai, kas numirė, jokio supratimo, abstraktaus fakto, kad tai mūsų visų likimas. Tada prasideda visokiausi išsidirbinėjimai – žmonės pradeda slėptis nuo šito žinojimo. Pavyzdžiui, autorė aprašė įdomią organizaciją, sektą, kuri neigia mirtį. Jie sako, kad tai melas, visi susirinkę stengiasi, kad jos nebūtų. O šiaip tai rodo, kaip sunku su mirtimi susitaikyti“, – pabrėžia jis.
Būtent psichologinė mirties prasmė, anot profesoriaus, parodo asmeninį žmogaus santykį su mirtimi. Knygoje autorė atskleidžia dviejų tipų žmonių reakcijas į mirtį – kaip į šį faktą reaguoja sveikas žmogus ir kaip reaguoja tas, kuris guli ligos patale.
„Kai žmonės sveiki, energingi ir jų klausia, kokios mintys kyla apie mirtį, jie pateikia asociacijas, kurios susijusios su neigimu, liūdesiu, baisumu, nerimu. O kai klausia ligonių, sergančių ilgą laiką, jiems mirtis yra prasminga, jie tame mato santykio užbaigimo reikšmę.
Jei mes žinome arba įsivaizduojame, po kiek laiko išeisime, atsiranda visai kitas vertinimas to, kas mus supa, kokius santykius palaikome. Poreikis apie tai kalbėti pasidaro visai kitoks. Manau, jog mirtis yra numatyta, jai galima pasiruošti. S.Cain požiūris į mirtį ir į mus yra nepaprastai sveikas. Šios knygos esmė ir yra apie mokėjimą išnaudoti skausmą“, – įsitikinęs profesorius, jis priduria, kad Ukrainoje kovojantys lietuviai mano dar kitaip – jei jie galvos apie mirtį, jie negalės atlikti užduoties.
Išmoksite išeiti iš liūdnų jausmų
Iškilus psichologinėms problemoms dažnai ieškome pagalbos pas specialistus, tačiau, anot E.Laurinaičio, kelis gerus receptus galima rasti ir autorės knygoje: „Ji turi patarimų, ką galima padaryti kasdienybėje be gydytojų, psichoterapeutų įsikišimo. Tokiu būdu išmoksime keisti gyvenimą taip, kad būtų lengviau išeiti iš liūdnų, ilgesingų jausmų.“
Profesorius pastebi, kad S.Cain didelį dėmesį skiria ir menui – būtent ši kultūros dalis, kaip teigia autorė, daro stiprų poveikį žmonėms.
„Ji parodo, kad mes iš tų jausmų galime išbristi ne tik kurdami meną, bet ir lankydamiesi koncertuose, teatruose, parodose. Šių vietų lankymas gydo, duoda palengvėjimą nuo sunkių minčių. Mūsų reikalas pamatyti kažką daugiau“, – analizuodamas autorę mano E.Laurinaitis.
Užbaigdamas pristatymą profesorius pabrėžė, kad knyga skleidžia nepaprastai vertingą idėją, padedančią neatsisakyti savo nelaimių, o iš jų mokytis.
