Po dviejų dešimtmečių tiesiai iš Londono centro šeima persikraustė į Kelmės rajone esantį vienkiemį, o dabar pas juos atvyksta svečiai ne tik iš Lietuvos, tačiau ir iš kitų pasaulio šalių. Net iš tolimos Amerikos. Kartu su jais į Gedvilų namus atkeliauja ir neįtikėtinos istorijos.
Megapolio triukšmą į visišką ramybę iškeitusi pora savo sprendimo nė karto nesigailėjo.
Sandra ir Agnius į Londoną išvyko 2000 metais, o atgal sugrįžo prieš ketverius metus, per pandemiją. Išvyko dviese, sugrįžo jau keturiese – su tuo metu devynmete dukterimi Liepa bei prieš tris mėnesius gimusiu sūnumi Timočiu. Prieš sugrįžimą į Lietuvą nutarė: po pusmečio trise susės pokalbiui ir jei bent vienas iš šeimos narių jausis nelaimingas – sugrįš atgal į Londoną. Tačiau tokio šeimos susirinkimo nė neprireikė.
Artimiausia didesnė gyvenvietė Vaiguva nuo Gedvilų sodybos nutolusi maždaug du kilometrus, o greta, už kelių šimtų metrų, gyvena Sandros tėvai. Žemaitija Sandrai yra artima ir tuo, kad šiame regione – nemažai jos giminių.
– Kad sugrįžtumėte į Lietuvą – reikėjo iš jos išvažiuoti. Tad ir domina, kodėl pasirinkote emigraciją?
– Studijavau burnos higieną, o tuo metu burnos higienos specialistų Lietuvoje dar nebuvo, mes buvome tik antroji laida. Norėjau dirbi pagal specialybę, todėl jau studijuodama žinojau – važiuosiu į užsienį. Studijų metais intensyviau mokiausi anglų kalbos. Kai baigiau – kartu su vyru ir išvažiavome. Beje, Agnius prieš tai jau buvo metams išvykęs, taip pat ten buvo daug mano draugų.
Mūsų buvo gana didelis būrys, apie trisdešimt lietuvių. Tai buvo 2000-ieji metai, kai Lietuvoje didelė bedarbystė, atlyginimai – maži. Tais metais emigracija buvo didžiulė. Visi buvome ekonominiai migrantai.
– Įsitvirtinote Londone greitai?
– Taip. Darbus gavome lengvai, tačiau pradžia buvo tikrai sunki. Iš pradžių Agnius dirbo statybose, aš valiau namus, dirbau odontologo padėjėja. Šiame darbe geriau pramokau anglų kalbą, profesinius terminus. Dar vėliau pardavinėjau nekilnojamąjį turtą Dubajuje. Dirbau visur, kur tik kas pakviesdavo, su kuo susipažindavau. Sukomės, kaip galėjome. Nebuvo lengva, bet nebuvo ir labai sunku, nes juk buvome labai jauni.
Kai jauni, viskas atrodo labai fainai: šalia nėra tėvų, patys pradedame uždirbti.
Visi atvykę nelegaliai, naudojomės padirbtais dokumentais, viename nuomojamame name gyvenome po šešis–septynis žmones. Kai jauni, viskas atrodo labai fainai: šalia nėra tėvų, patys pradedame uždirbti. Bet kai pagalvoju dabar, kraupu, kaip mes ten gyvenome.
– Net ir būnant nelegalu darbą susirasti nebuvo sunku?
– Viskas vyko labai paprastai. Visi žinojo, kad mes negalime dirbti ir „užmerktomis akimis“ mus darbino.
