Geriausias metų pasiūlymas! Prenumerata vos nuo 0,49 Eur/mėn.
Išbandyti

Santuoka braška: kaip suprasti – tai tik krizė ar jau pabaiga?

Kiekvieni santykiai – savaime aišku atskira istorija, individualios patirtys ir savitas scenarijus. Vis tik, su skyrybas žmonėms išgyventi padedančia psichoterapeute, ŠASC „Bendrakeleiviai“ Išėjimo iš skyrybų krizės grupės vadove Daiva Jasiulaitiene kalbamės apie tai – kada prasideda skyrybos? Kaip suvokti – dar gelbėti santykius ar jau geriau sukti skitingais keliais? Nors įvardinti sėkmingo santuokos receptą, savaime aišku, neįmanoma, vis tik pašnekovė atkreipia dėmesį, ko tikrai nereikėtų tikėtis iš savo partnerio, norint ilgai ir laimingai su juo ar ja gyventi.
Daiva Jasiulaitienė
Daiva Jasiulaitienė / 15min montažas

– Ar dirbdama su žmonėmis, mėginančiais įveikti santykių krizes, išgyvenančiais skyrybas, pastebėjote, kad ištuokų priežastys skiriasi? Juk keičiasi žmonių gyvenimo ritmas, moterų vaidmuo visuomenėje, bendrai šeimos modeliai.

– Kalbant apie priežastis, galime sakyti, kad jos yra panašios, pasikeitė būdai, kuriais mes sprendžiame problemas. Šiandien sprendimas skirtis priimamas lengviau. Kai gyvenimas kartu tampa nepakenčiamas, žmonės dažniau apsisprendžia nekentėti.

J. Ogurkis nuotr./Daiva Jasiulaitienė
J. Ogurkis nuotr./Daiva Jasiulaitienė

– Anksčiau lyg santuoka buvo suvokiama „iki galo, kad ir kaip bebūtų nepakeliama“, dabar – „nepatinka – negyvenu“. Kur vis tik tas aukso vidurys, kaip suprasti, kada jau gal kentėti ir nereikia, o kada vis tik reiktų pasistengti?

Gal pradėčiau atsakyti į šiuos klausimus nuo to, kodėl anksčiau skirdavosi žmonės lyg ir mažiau. Šiandien moterys yra savarankiškesnės, anksčiau vyras ir žmona buvo labiau vienas nuo kito priklausomi, ne vienu aspektu – ir dėl turtinių dalykų, ir dėl nuostatų santuokos atžvilgiu. Juk skyrybos apskritai buvo dalykas labai nepriimtinas. O dabar žmonės labiau įsiklauso į savo poreikius, ieško savęs, nori gerai gyventi, jie yra laisvesni, o tai persikelia ir į santykius, sprendimus, susijusius su jais.

Kita vertus, čia kyla vertybinis klausimas. Santuoka laikoma ilgalaike vertybe ir įsipareigojimu, o ilgą laiką gyvenant kartu, keičiantis patiems ir gyvenimo situacijoms, neįmanoma nepatirti nepatogumų ar sunkumų. O čia jau galime pereiti prie krizių aspekto. Apskritai noras visą laiką, kiekvieną akimirką jaustis laimingam yra visiška iliuzija. Kartais žmonės bijo skausmo, bijo jį patirti, išgyventi krizes – ar tai būtų asmeninė, ar poros krizė – ir pažinti geriau tiek save, tiek sutuoktinį, tiek patį gyvenimą. Jei du žmonės turi panašų norą – krizę įveikti ir deda pastangas, ši patirtis gali atverti visiškai naują santykių kokybę.

Jeigu gyvename pozityvo iliuzijoje, ištikus pirmai krizei, imama bėgti nuo jos ir kartais sprendimai išsituokti tikrai priimami per anksti.

Noras gyventi be rūpesčių, nukreipimas savęs vien į malonumus turi įtakos bendram mūsų suvokimui, apie ką yra gyvenimas, apie ką yra santuoka. Sunkumai, apribojimai yra neišvengiama gyvenimo dalis, ką reikia tiesiog priimti. Jeigu gyvename pozityvo iliuzijoje, ištikus pirmai krizei, imama bėgti nuo jos ir kartais sprendimai išsituokti tikrai priimami per anksti.

– Kokie ženklai rodo, kad vis tik tai galbūt ne krizė, kurią galima įveikti, o jau reikėtų galvoti, kaip taikiai pasukti skirtingais keliais?

Kiekvienos poros situacija yra individuali. Situacijose, kuriose yra akivaizdi destrukcija vienas kito atžvilgiu, skyrybos yra išeitis. O kartais toksiškumas santykiuose gali būti net neįsisąmonintas. Tuomet svarbu tą pamatyti ir spręsti. Dažnai kažkuris vienas imasi iniciatyvos, kai pajaučia, kad netenkinančioje situacijoje per ilgai užstrigo. Todėl labai svarbu, kaip abu tai mato. Nes tokia situacija, kai vienas nori išsaugoti santykius, o kitas – jau ne, pasitaiko neretai. Tas, kuris nori dar gelbėti santykius, atsimuša į sieną ir nori ar ne, bet turi priimti tą realybę tokią, kokia ji yra. Net jeigu sprendimą priima kažkuris iš sutuoktinių, nereiškia, kad jam lengviau. Skyrybos yra netektis ir bet kokiu atveju stipriai paliečia abu.

– Bet vis tik, dažniau turime atvejų, kai vienas nusprendžia išlipti iš „automobilio“, o ne abu sutaria tiesiog daugiau nevažiuoti. Tiesa?

Taip, sutikčiau su šita metafora, bet to priežastys vis tik būna giliau. Ar tai būtų neištikimybė, ar noras atsitraukti, dažniausiai tai kyla iš vieno žmogaus, tačiau priežastys, kodėl iki to prieita, neretai yra kitos ir jų reikėtų ieškoti anksčiau. Labai svarbu, kiek pora iki šiol drįso kalbėti apie tai, kaip jie jaučiasi, kas jiems sunku, ko jie norėtų, nes kartais vienam iš sutuoktinių žinia apie skyrybas drioksteli kaip iš giedro dangaus. O tai reiškia, kad kurį laiką buvo norėta nematyti sunkumų, jie buvo stumiami į šoną, užsimerkta prieš juos.

123RF.com nuotr./Santykiai
123RF.com nuotr./Santykiai

– Kaip jūs manote, kas nulemia vis tik nesėkmingą baigtį – netinkamai, per greitai pasirinktas partneris, kurio požiūris ilgainiui, žiūrėk, pasirodo ne toks ir artimas? Tingėjimas dirbti santykiuose?

Ir taip, ir taip. Įsivaizduokite, pragyventi poroje ir nepatirti sunkumų – tiesiog taip nevyksta. Netekčių – tiek materialių, tiek žmogiškų – patiria kiekvienas žmogus, kiekviena šeima. Tai, kiek kiekvienas iš sutuoktinių turi resursų eiti per tuos iššūkius, jau labai asmeniška ir priklauso nuo daugybės veiksnių. Kai žmonės įsimyli, jie tiki, kad santuokinis gyvenimas bus tik gražus arba tikrai geresnis nei buvo, kad jie vienas kitame pakeis nepatinkančias savybes.

Ir tai miela, bet taip nebūna. Aišku, besituokiantys, vienas kitu besidžiaugiantys žmonės santykių pradžioje net neįsivaizduoja, su kuo jiems teks susidurti. Čia labai svarbi asmeninė žmogaus branda (saugumas, savivertė, savigarba, savęs pažinimas ir priėmimas, vertybės), jo sąmoningumo lygis, atvirumas neapibrėžtumui. Tai resursai, kurie dažnai priklauso nuo šeimos, kurioje jie užaugo, bet ne tik, o kita vertus – visko neišmoksi, pora kartu turi ir mokytis įveikti tuos iššūkius.

Dar ką svarbu žinoti – klaida yra galvoti, kad kitas žmogus, jo buvimas šalia padarys mane laimingu. O jeigu kitas pats savyje tos laimės neturi ir tikisi to paties. Tai ves į nusivylimą. Todėl svarbu suvokti, kad mūsų laimingumas priklauso nuo mūsų pačių ir jį suradę savyje, mes galime tuo dalintis, su sutuoktiniu ir ne tik. Tai tampa nuolatinis kūrybinis dviejų žmonių paieškos procesas. Tą laimę jie kuria drauge ir ji prasideda nuo paties asmens, ne nuo kito. O ir gyventi kartu tuomet įdomu.

Dar ką svarbu žinoti – klaida yra galvoti, kad kitas žmogus, jo buvimas šalia padarys mane laimingu.

Skyrybos paprastai yra ilgas procesas ir iki to keliaujama įvairiais keliais. Vis tik dažniausiai žmonės susitinka kurti gyvenimo būdami panašios brandos, o vėliau mes nestovime vietoje ir keičiamės, ir nutinka taip, kad kartais tie pokyčiai vyksta ne vienodai. Nenorėčiau net skirstyti – labiau skyrybas inicijuoja moterys ar vyrai, manau, kad labiau kalbame apie žmogaus asmeninę brandą. Deja, vieno žmogaus augimas kartais įvyksta skausmingai kitam.

– Žmonės paprastai bijo eiti pas psichoterapeutus, nes mano – jei jau mes dviese neišsprendžiame, kaip trečias gali padėti? Bijo atsiverti svetimam. Paimprovizuokime, koks pirmas psichoterapeuto klausimas žmogui ar porai, išgyvenančiai skyrybų/santykių krizę?

Pokalbis prasideda nuo to – kokie sunkumai jus čia atvedė, kaip jūs jaučiatės? Labai svarbu žinoti, kaip jaučiasi vienas, kaip jaučiasi kitas. Jie atėjo su kažkokiu sunkumu, bet labai svarbu išgirsti, kaip kiekvienas iš jų asmeniškai tą sunkumą išgyvena.

Kiekviena situacija yra skirtinga. Kartais, jei taip nutariama, kalbamasi ir atskirai, bet tada turime dar vieną klausimą – ko jie bijo vienas kito akivaizdoje. Turime nepamiršti, kad psichoterapeuto kabinete atvirumas yra labai svarbu.

Beje, skyrybas išgyvenantys žmonės yra laukiami „Bendrakeleivių“ organizuojamoje, kovo 24 d. prasidedančioje, „Išėjimo iš skyrybų krizės“ savipagalbos grupėje, kurią vesiu aš ir mano kolegos.

– Vis tik, kaip jums atrodo, jei reikėtų pabandyti trumpai atsakyti į klausimą – kas tas laimingos santuokos receptas, kurio taip daugelis ieško?

Pirmiausia, tai realybės suvokimas – realių lūkesčių turėjimas. Jei mes įsivaizduojame, kad kitas žmogus mus padarys laimingą – tai didelė grėsmė. Jeigu aš turiu lūkestį, kad partneris man bus ir saugumo uostas, ir mano geriausias draugas, ir karščiausia meilužė/is, ir visų galų meistras, ar dar kas kitas – turime suvokti, tai yra nerealu. Tikėtis, kad kažkas kitas visa kita man duos – jau užkoduota nesėkmei. Reikia ne mėginti nusavinti vienas kitą, o pažinti ir priimti tiek save, tiek kitą, leisti keistis – ir sau, ir kitam. Bandyti sveikai laviruoti tarp prisirišimo ir laisvės.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Trijų s galia – ne tik naujam „aš“, bet ir sveikoms akims!
Reklama
Televiziniai „Oskarai“ – išdalinti, o šiuos „Emmy“ laimėtojus galite pamatyti per TELIA PLAY
Progimnazijos direktorė D. Mažvylienė: darbas su ypatingais vaikais yra atradimai mums visiems
Reklama
Kodėl namui šildyti renkasi šilumos siurblį oras–vanduo: specialisto atsakymas