„Man ryšys su gamta nuo pat pradžių atnešė suvokimą, kad kiekviena gyva būtybė turi savo vertę. Vėliau tai peraugo į susidomėjimą gamtosauga, todėl pasirinkau ekologijos studijas. Tai yra labai įdomus, bet tuo pačiu ir depresyvus mokslas – jis atskleidžia, kokioje prastoje situacijoje esame. Rūšys masiškai nyksta, situacija gamtoje blogėja, ir iki šiol jokios pastangos tai stabdyti negelbsti. Ir taip – visame pasaulyje.
Studijuodama suvokiau, kad turime ieškoti pusiausvyros tarp gamtos ir žmogaus interesų. Gamtosauga negali vykti atskirai – ji turi žengti kartu su mūsų visuomenės gyvenimo būdu, naujomis kryptimis ekonomikoje. Todėl, baigusi bakalaurą, pradėjau tarpdisciplinines gamtos ir socialinių mokslų studijas.
Labai domiuosi gamtos atkūrimu. Dabar gamtosauga yra susifokusavusi ties gamtos išsaugojimu, pavyzdžiui, steigiant saugomas teritorijas. Tai yra tikrai labai svarbu – negalime sau leisti daugiau niokoti gamtos. Tačiau tiesa yra ir ta, kad gamtos lieka vis mažiau. Todėl svarbu ne tik saugoti, bet ir atkurti tai, kas sunaikinta – upes, pievas, pelkes. Tikiu, kad žmonija pajėgi taisyti savo per laiką padarytas klaidas“, – sako K.Gurjazkaitė.
– Karolina, kalbate apie klaidas, dėl kurių neliko pievų, apie tai, kad reikia atkurti upes. Kokios tos klaidos?
– Esminis dalykas – neapdairus ūkinių veiklų vystymas. Lietuvoje, žinoma, turime ir sovietmečio paliktas žaizdas, kai buvo labai intensyvinamas žemės ūkis ir gausiai melioruojama, neatsižvelgiant į gamtines sąlygas. Didžiuliai plotai pelkių ir pievų buvo nusausinami, suariami, tose vietose buvo masiškai tręšiama, tokiu būdu didinant gamybą.
Kalbant apie upes, joms žala taip pat buvo padaryta sovietmečiu – tuomet pastatytos užtvankos melioracijai, energetikai ar netgi šiaip, be jokios paskirties. Užtvankos sužlugdė upių ekosistemas, žuvų migraciją. Tačiau tuo metu apie tai niekas oficialiai negalvojo, o vietos bendruomenių rūpestis aplinka nebuvo girdimas.
Sovietmetis baigėsi, tačiau dažnai pastebiu, kaip vis dar einame keliu, kur ekonomika vystoma gamtos arba žmogaus gerovės sąskaita. Neatsižvelgiame į šiuos poreikius. Lietuvoje, laimei, upės nebetvenkiamos, nors tuo pačiu ir neatkuriamos. Tačiau pievos ir toliau ariamos, daugiausia tam, kad galima būtų auginti grūdus, kuriuos lengviau realizuoti rinkoje kaip žaliavą.
Apskritai šių laikų visuomenę palaiko tai, kad gaminame masiškai ir pigiai. Pigi ir masinė produkcija turi savo kainą – už ją neretai sumoka arba gamta, arba neadekvačius atlyginimus gaunantys darbininkai, ypač besivystančiose šalyse. Kavos puodelis, maistas, drabužiai, energija – gaminame daug ir pigiai, bet retai jaučiame, kokios to pasekmės.
– Dabar dažnai minime biologinę įvairovę. Kaip paprastai galima būtų paaiškinti, kas tai yra ir kodėl ji svarbi?
– Biologinė įvairovė yra visų organizmų, skirtingų rūšių, tų rūšių genų visuma ir įvairovė. Ji yra pagrindas formuotis ekosistemoms. Kuo didesnė biologinė įvairovė, tuo ekosistema yra stipresnė, atsparesnė išoriniams veiksniams, bei tuo daugiau ji teikia taip vadinamų ekosisteminių paslaugų – naudos žmogui, kurios dažnai nepastebime ir net nesuprantame.
Kodėl ši įvairovė svarbi? Galvodama apie biologinę įvairovę aš įsivaizduoju ją kaip žmogaus kūną, kuriame kiekvienas komponentas turi savo vietą, funkciją. Juk mes iš savo kūno nesiryžtume be rimtos priežasties pašalinti atskirų jo dalių – ar tai būtų pirštas, ar inkstas.
Nors, ko gero, be jų išgyventume, bet sukliudytume sau likti funkcionaliais ir atspariais aplinkos poveikiui, gyventi įprastą gyvenimo trukmę. Panašiai yra ir su biologine įvairove, ir ekosistemomis. Jei ekosistemoje mažėja komponentų, ji tampa mažiau funkcionali, mažiau atspari aplinkos pokyčiams ir bet kokia nauja liga, invazinė rūšis ar besikeičiantis klimatas gali ją lengvai sunaikinti.
– Žmonių suvokimas ir supratimas apie biologinę įvairovę kinta?
– Žmogus, kuris gyvena arčiau gamtos, kuris yra arčiau gamtinių procesų ją suvokia kiek kitaip. Pavyzdžiui tas, kuris turi daržą, veikiausiai geriau supranta dirvožemio svarbą. Dirvožemis, beje, taip pat yra kaip gyvas organizmas – jis pats yra biologinė įvairovė.
Arba jei žmogus augina žydinčius augalus, vaismedžius, jis dažnai geriau jaus, kam gamtoje reikalingos bitės. Dar vienas pavyzdys – žvejai mėgėjai, kurie labai greitai pajunta, kad vienos ar kitos rūšies žuvies kimba daugiau ar visai nekimba. Tačiau miesto žmonės, net besidomintys ekologija, retai turi tokį pat tiesioginį ryšį su gamta. Taip pat ir jaunesni žmonės, kurie nuo mažens yra įpratę prie labiau sunaikintos aplinkos ir per savo gyvenimą nėra liudiję biologinės įvairovės nykimo. Labai sveikinu kiekvieno siekį atkurti savo sąmoningumą šioje srityje, bet šiandien dažnam mūsų tai nebėra savaime suprantama.
– Kartais dėl ekologijos, biologinės įvairovės, gamtos kyla didelės diskusijos. Tarkime, kai Vilniaus miesto savivaldybė pranešė, jog nešienaus pievų, viešoje erdvėje nuomonių būta pačių įvairiausių. Net ir tokių, kad viena ranka saugoma biologinė įvairovė, o kita miesto plotai atiduodami nekilnojamojo turto vystytojams, kurie kerta brandžius medžius. Miestai ir gamta – turbūt dar viena svarbi tema? Kiek gamtos yra miestuose, kiek jos reikia?
– Man Vilnius patinka. Esu gyvenusi užsienyje ir sunkiai įsivaizduoju save gyvenančią, pavyzdžiui, Londone ar Paryžiuje. Vaikystėje mano seneliai gyveno Vienoje, tad juos lankydavau. Vasarą būti Vienoje, pačiame mieste, yra nelengva vien dėl karščio. Dėl žalumos trūkumo kai kuriais aspektais stipriai nukenčia gyvenimo kokybė ir komfortas. Džiaugiuosi, kad europiniame kontekste Vilnius yra žalesnis. Bet vis tiek norėčiau, kad Vilniuje būtų dar daugiau žalumos, mažiau triukšmo ir karščio.
Manau, kad Vilniaus iniciatyva dėl pievų nešienavimo yra puiki. Tačiau taip, deja, mūsų pasaulyje yra daug green-washing – kai mes dėl gamtos padarome kažką gero, bet mažo, o čia pat – ir didelę žalą. Investuojame į iškastinį kurą, bet pasodiname kelis medelius, esą taip kompensuodami klimatui padarytą žalą.
Šiuo atveju vien pievų išsaugoti nepakanka. Mieste želdynų plotas mažėja, traukiasi ir biologinės įvairovės apsauga nevyksta išvien su miesto vystymu ar pastatų renovacija. Tačiau kaip bebūtų, labai teigiamai vertinu savivaldybės iniciatyvą nešienauti pievų.
Kaip bebūtų, labai teigiamai vertinu savivaldybės iniciatyvą nešienauti pievų.
– Kuo naudingas pievų nešienavimas? Būtent dėl to labai išsiskyrė vilniečių nuomonės. Skeptikai kalbėjo apie tai, kad reikia saugoti ne tik pievas, bet ir žmones, nes tokiuose plotuose didesnė tikimybė įsisiurbti erkei.
– Tai naudinga biologinei įvairovei, nes sukuriama buveinė augalams, vabzdžiams ir jais besimaitinantiems gyvūnams, paukščiams tarpti. Pievų nešienavimas prisideda ir prie miesto mikroklimato, tad didina jo prisitaikymą prie klimato kaitos. Asmeniškai taip pat esu pajutusi, kad nešienaujant pievų, oras tapo gaivesnis.
Kalbant apie erkes, jų daugėja dėl klimato kaitos, bet tikrai nesu erkių populiacijos ekspertė. Galiu kalbėti tik apie balansą. Jei tai vieta, kur laiką leidžia vilniečiai, jei tai kiemai, kur žaidžia vaikai – gal ir nereikia dviejų metrų žolės. Bet jei tai upių šlaitai, patvorės? Vilniaus pakrantės, mano nuomone, tikrai turi išskirtinės estetikos.
Kitas pavyzdys — pati gyvenu prie ligoninės. Ten negalima vedžioti šunų, nevyksta piknikai. Tad kodėl tokioje vietoje kiekvieną savaitę šienaujami didžiuliai plotai? Keliamas triukšmas, naudojamas kuras. Manau, kad toks šienavimas perteklinis, o didžiulis ligoninės kiemas galėtų būti ir užuovėja gamtai.
– Jūsų domėjimosi sritis yra upės ir užtvankos. Pastarosios neseniai atsidūrė visuomenės dėmesio centre, kai Panevėžyje įvyko užtvankos avarija. Tąsyk teigėte, kad tokių avarijų, jei nebus imtasi užtvankų demontavimo, neišvengsime ir ateityje.
– Panevėžys temą iškėlė į aktualijas, tačiau tokių avarijų, kokia buvo Panevėžyje, buvo ne viena – didesnė avarija įvyko Belmonte, Vilniuje, prieš tai kitose mažesnėse užtvankose. Šiemet Lietuvoje įvyko bent trys kitų užtvankų avarijos. Jos vyksta kasmet, laimei, žmonės nenukenčia, tačiau jos visuomet padaro žalą infrastruktūrai, žemės ūkio laukams ir panašiai.
Tačiau užtvankų problema svarbi ne tik dėl galimų avarijų. Du trečdaliai Lietuvos upių nėra geros ekologinės būklės, ne tik dėl užtvankų, bet ir dėl taršos, ypač iš žemės ūkio. O gera ekologinė situacija upėse turi būti – tuo esame įsipareigoję Europos Sąjungai. Juk ir patiems turbūt mieliau būtų maudytis, poilsiauti, žvejoti prie švaraus vandens telkinio. Šiemet daug kalbėta apie Kauno marias, bet retai apie priežastis, kodėl jos tokios užterštos ir nepatrauklios poilsiautojams.
– Ar tiesa, kad jūs pati savo iniciatyva esate išardžiusi vieną užtvanką?
– Taip, Lietuvoje nebuvo demontuotų užtvankų pavyzdžių. Ieškojau užtvankos, kuri būtų apleista, avarinės būklės, bet tuo pat metu gamtiškai vertingoje teritorijoje. Reikėjo pasistengti ieškant finansavimo. Tuo metu dirbau nevyriausybinėje organizacijoje, Lietuvos gamtos fonde.
Šalinome slenkstį ant Bražuolės upės – tai buvo labai senas, apleistas statinys, o tiksliau – tik jo likučiai. Statinys stovėjo žuvų migracijos kelyje, NATURA 2000 teritorijoje. Siekdami pagerinti upės buveinę ir žuvų migracijos sąlygas, užtvanką pašalinome.
– Kaip užtvanka veikia upę?
– Tiesą sakant taip, kaip trombas veikia kraujagyslę. Upe natūraliai teka gyvybė. Pavyzdžiui, galime kalbėti apie lašišines žuvis, kurios plaukia iš jūros į nerštavietę upėje. Mes, pastatę užtvanką, tarsi užtrombuojame jų migracijos kelią. Žuvys nebegali praplaukti ir pasiekti savo tikslo. Ir tai galioja ne vien žuvims, tačiau ir visai vandens augmenijai bei gyvūnijai – ar tai būtų vandens augalai, ar bestuburiai, ar net žinduoliai. Jie negali perlipti barjero, o jeigu yra veikianti hidroelektrinė – gali netgi susižaloti turbinose.
Upių gyventojams reikia vientisos ir sraunios upės, o susidūrę su kliūtimi, jie netenka savo buveinės aukštupyje, tvenkinio vietoje ekosistema kardinaliai pasikeičia į stovinčio vandens ekosistemą. Ir jeigu tai neršianti žuvis, ji, aišku, netenka galimybių reprodukuotis. Apskritai, dėl užtvankų turime mažėjančią biologinę įvairovę. Per paskutinius 50 metų migruojančių žuvų populiacijų sumažėjo 94 proc., daugiausia dėl to, kad svarbiausios upės buvo užtvenktos.
Lietuvoje ir kitur daug upių yra tiesiog įžuvinamos. Nenoriu kritikuoti šio proceso, nes kai kurios žuvys natūraliai tiesiog nebeegzistuotų, bet vietoje to, kad mes atkurtume ekosistemą, dirbtinai įleidžiame žuvis. Ar tai nėra paradoksalu?
Per paskutinius 50 metų migruojančių žuvų populiacijų sumažėjo 94 proc.
Manau, kad, kalbant apie užtvankas, reikia ieškoti balanso tarp žmogaus ir gamtosauginių poreikių. Pasenusias, nebeveikiančias ar menkavertes hidroelektrinių užtvankas derėtų pašalinti, ir tada atsistatys buveinės bei upių vientisumas. Tai būtų sisteminis problemos sprendimas, ne vien simptomų šalinimas. Itin svarbiose ir veikiančiose užtvankose tinka statyti žuvų pralaidas, bet bendruoju atveju, ekologiniu požiūriu tai nėra labai geras sprendimas – tik dalis žuvų ja naudosis ir vientisumas nebus atstatomas.
Tačiau kol kas užtvankų šalinimas Lietuvoje juda lėtai. Neretai jis pareikalaus aštresnių sprendimų, kurie gali nepatikti vietos gyventojams, pripratusiems prie užtvankų. Ir šių sprendimų niekas nesiryžta priimti. Kartais atrodo, jog politikai galvoja ketverių metų ciklais – iki rinkimų. Jei nori būti išrinktas – nepriimi nepopuliarių sprendimų.
– Biologinės įvairovės atkūrimas net ir nėra ketverių metų procesas, o ilgesnis?
– Pašalinus užtvankas gamta dažnai atsistato labai greitai, ypač jei žuvys telkiasi žemiau užtvankos. Tai rodo ir Salantų užtvankos pašalinimas – po kelių mėnesių nuo jos pašalinimo aukštupyje neršė upinės nėgės.
Tačiau taip, jei kalbame bendrai apie gamtos atsikūrimą, bendruoju atveju tai užtrunka. Be to, dažniausiai atsistatymas nepasiekia pradinės būklės, pavyzdžiui, iškirtus sengirę, nauja susiformuos tik po daugelio šimtų metų. Todėl svarbu išsaugoti kiekvieną gamtos lopinėlį, kurį turime – atstatyti tai, kas prarasta, yra gana sudėtinga.
