Jai tai rūpi ir kaip pilietiškam žmogui, ir kaip švietimo atstovei – ji yra mokyklos „Pažinimo medis“ Kauno filialo vadovė ir šaulė.
Dveji metai Lietuvos šaulių sąjungoje Onutei leido ne tik išlaikyti rimtį net ir šių dienų kontekste, bet ir šviesti visuomenę apie pasirengimą neramumams, kaip ir kokiais būdais galime mokytis apsaugoti save, savo šeimas ir ginti Valstybę. „Didžiuojuosi savo sesėmis ir broliais šauliais, kurie yra vieningi, supratingi ir drąsūs. Jie jau ne kartą savo pavyzdžiu parodė lyderystę ir sutelktumą ištikus nenumatytoms situacijoms“, – sako O.Verygaitė.
Anot jos, tokių įvykių kontekste daugybė iš anksto suplanuotų kasdienių darbų nebetenka svarbos ir prasmės. Viena vertus, įprastas gyvenimas neturi sustoti, bet, kita vertus, tai išties gera proga perdėlioti savo prioritetus ir įsivertinti, dėl ko kasdienybėje verta nervintis, o kas yra tik nereikšminga smulkmena.
Štai prieš keletą dienų įvykęs mokyklos „Pažinimo medis“ Kauno filialo pristatymas tėvams nuo to ir prasidėjo: kalbėjomės apie karą, NATO laikyseną šių įvykių akivaizdoje, vertybes, gyvenimo prasmę bei tikslus, ir tai, kad šiandien mūsų visų pati svarbiausia misija – auginti žmogų. Auginti žmogų su tvirtu vertybiniu stuburu nuo pat mažų dienų. Su vaikais nuo pat mažumės turime kalbėti apie tai, kas vyksta, jiems suprantama kalba aiškinti, kas yra teisinga ir kas ne. Vertybinis ugdymas yra neatsiejama šiandieninės mokyklos dalis“, – įsitikinusi O.Verygaitė.
Ekstremaliose situacijose žmonės skirtingai reaguoja ir elgiasi – vieni panikuoja ir bėga, kiti kaip tik susikoncentruoja ir sprendžia situaciją racionaliai. Anot Onutės, mes, suaugusieji, turime vaikams rodyti pavyzdį ir ramiai paaiškinti, ką darysime, jei nutiks vienas ar kitas įvykis. Vaikai yra labai pilietiški, smalsūs, aktyvūs, jiems tikrai rūpi – štai ir Lietuvos šaulių sąjungos gretas pildo vis daugiau jaunų, sąmoningų, pilietiškų žmonių.
„Ilgą laiką pati ieškojau savanoriškos veiklos. Visada buvau aktyvi, pilna naujų veiklų, noro veikti, patirti. Tam tikru momentu atėjo suvokimas, jog noriu veikti ne tik sau, norisi prasmingos veiklos, kuri rezonuotų su viduje gyvenančiomis vertybėmis. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas iš mūsų turėtume dalį savo laiko skirti tarnavimui kitiems žmonėms, valstybei. Lietuvos šaulių sąjunga – tai ne tik valstybės gynimas ginklu, visų pirma tai yra apie pagarbą žmogui, valstybei, šalia esančiajam.
Šaulystė leidžia savyje atrasti ir pasitikrinti daug svarbių dalykų. Dalyvavimas pratybose, kritinių situacijų imitavimas leidžia save pamatyti tarsi veidrodyje, analizuoti savo elgesį, reakcijas, pamatyti, koks išties esu žmogus. Aš esu vadovas, tad man, kaip lyderiui, yra svarbu mokėtis tvarkytis su įtampa, iššūkiais, prisiimti atsakomybę už save ir savo komandą, man tai itin vertinga mokykla“, – pasakoja O.Verygaitė.
Mes, suaugusieji, turime vaikams rodyti pavyzdį ir ramiai paaiškinti, ką darysime, jei nutiks vienas ar kitas įvykis.
Svarbu kalbėti apie tai, kas vyksta šiandien
Onutė neabejoja: šiandienos įvykiai Ukrainoje privalo būti integruoti į ugdymo procesą – vietoje įprastos pamokos svarbiau diskutuoti su vaikais apie tai, kas vyksta su kare kovojančiaisiais ar savo namus palikusiomis šeimomis.
„Jei šiandienos tvarkaraštyje yra numatyta istorijos pamoka ir suplanuota diskutuoti apie Kiniją iš vadovėlio, parašyto prieš 30 metų, tai būtų neatleistina. Šiandien su vaikais reikia kalbėti apie tai, kokią poziciją Kinija užima vertindama karą Ukrainoje, koks jos santykis su okupante Rusija, ar ji smerkia Rusiją, o gal palaiko jos pusę? Kodėl?
Žinoma, visa tai priklauso nuo mokytojo, ar jis turi laisvės kalbėti apie tai, kas yra svarbu. Pritaikyti kontekstą, drąsiai analizuoti įvykius, nutolti nuo standartinės pamokos. Štai kodėl aš noriu kurti mokyklą, kurioje dirba savimi pasitikintys, kūrybiški, laisvi pedagogai. Ir čia svarbiausia užduotis, atitenkanti mokyklos vadovui – pedagogams visų pirma turi būti sudarytos sąlygos tokiais būti“, – įsitikinusi O.Verygaitė.
Vadovauti mokyklos filialui Onutė atėjo turėdama didelių ambicijų. Ji pripažįsta, kad mokykla jai yra ypatingai artima. Pasak jos, ši mokykla eina labai teisinga kryptimi: augina vaikus, kurie nebėra tokie, kokia buvo mūsų karta, kuri turėjo savyje daug baimių, susikaustymo, nenoro atrasti ir judėti į priekį: „Anksčiau dirbdama su studentais supratau, kad, jei nori užauginti kūrybišką ir laimingą žmogų, reikia pradėti nuo pat ankstyvojo amžiaus, vaikystės, diegiant reikiamus modelius. Privačių mokyklų yra daug, tačiau reta turi tokią koncepciją ir tikslą. Kasdien jaučiu prasmę darydama tai, ką darau“.
Drąsą iškelti vertybes paveldėjo iš mamos
Švietime O.Verygaitė, galima sakyti, yra nuo pat vaikystės. Onutės mama buvo fizikos mokytoja, tad ji augo mokyklos aplinkoje. Būdama vaikas nuolat sukiodavosi tarp mokytojų ir mokinių, dalyvaudavo renginiuose, pati buvo labai aktyvi ir iniciatyvi, visada būdavo veiksmo smaigalyje.
Mama jai visada buvo pats didžiausias autoritetas – nuolat stebėjo, kaip ji dirba su mokiniais, kaip bendrauja, kaip juos skatina, motyvuoja. Mama, jos akimis, buvo vertybėmis ir žmogiškumu besivadovaujantis pedagogas, išdrįstantis kitaip mąstyti, neprisidėti prie minios, jei tai prieštarauja jos įsitikinimams. Tad, matyt, ta drąsa ne visada plaukti pasroviui paveldėta iš jos.
„Būdama mokytojos vaikas tarsi jaučiau pareigą tęsti šią liniją – tapti mokytoja“, – prisimena ji. Štai kodėl Šiaulių universitete ji ėmė studijuoti pradinio ugdymo pedagogiką. Visgi pabaigusi studijas suprato, kad mokytojos darbas – ne jai.
Visiškų atsitiktinumų dėka gyvenimas atvedė į Šiaulių valstybinę kolegiją, kurioje dirbdama Karjeros centro vadove ji atrado tikrąjį pašaukimą ugdyti, konsultuoti, dirbti su žmonių grupėmis, vesti juos augimo ir savęs atradimo bei įsigalinimo keliu. Vėliau savo profesinį kelią Onutė pasirinko tęsti privačiame sektoriuje, personalo atrankų srityje, kurioje dirbo kandidatų pritraukimo vadove, vykdė veiklas, skirtas ugdyti savo kelią norinčius atrasti žmones.
Būdama mokytojos vaikas tarsi jaučiau pareigą tęsti šią liniją – tapti mokytoja.
„Tai esminis momentas mano, kaip vadovės, kelyje – leisti žmonėms patirti, kas yra normalus vadovas ir normali, auginanti aplinka. Tame atradau save ir pamilau švietimą iš esmės. Kartodama žodį „normalus“ darau tą labai sąmoningai. Turbūt kiekvienas galėtume pasakyti, kas yra blogas vadovas, neabejoju, kad esame tą patyrę. Priešingas to variantas yra lygiavertis vadovas – priimantis, suprantantis, palaikantis, paskatinantis, leidžiantis skleistis.
Padedantis išgryninti tai, ką tu gebi geriausiai. Ir tai galioja bet kurioje srityje, ne tik švietime – tai yra bendražmogiškos savybės, būtinos kiekvienam vadovui. Atėjęs į organizaciją greitai gali įsisavinti žinias, įgyti reikiamus įgūdžius, bet, mano nuomone, jei nori būti tikras lyderis, pamatinės vertybės yra būtinos“ – sako O.Verygaitė.
Švietime tikrų lyderių yra per mažai
Mokyklos vadovė apgailestauja, kad švietime tikrų lyderių yra labai mažai. Švietime vis dar yra nepaprastai daug stagnacijos, stereotipų, baimių ir suvaržymų. Tad Onutės tikslas – juos laužyti ir keisti: „Savo akimis mačiau, kas vyksta, kai už švietimo įstaigos vairo stoja laisvas, drąsus, auginantis vadovas. Kuo žmogus yra laisvesnis, tuo jis yra įvairiapusiškesnis ir yra geresnis lyderis“.
Keletą metų Onutė yra vadovavusi vienam iš valstybinių darželių, tačiau šįkart ji sąmoningai rinkosi dirbti būtent privačiame sektoriuje. Jos manymu, valstybinis sektorius keičiasi, tačiau per lėtai. Net ir geriausias vadovas šioje sistemoje susiduria su sunkumais, norėdamas atnešti naujus vėjus, jei organizacija nenori ir nėra pasirengusi keistis. Tuomet belieka rasti bendraminčius, kurie nori keliauti kartu ir ugdymą supranta kitaip.
„Visų pirma, ugdymo įstaigos turi liautis tarpusavyje konkuruoti dėl rezultatų. Tuomet tai virsta žirgų lenktynėmis ir tampa nebesvarbus pats rezultatas. Kai varžomės dėl varnelės ir įvertinimo, pametame esmę, kas yra ugdymas. „Pažinimo medis“ nėra reitinguojamas, mes nesiekiame tapti aukščiausius rezultatus turinčia įstaiga, nes orientuojamės į patį procesą.
Antra, mokyklose yra labai daug nuostabių, kūrybingų pedagogų, tačiau juos slopina konservatyvūs, pasenusiais metodais besivadovaujantys vadovai. Šalia jų net ir geriausi mokytojai neturi sąlygų parodyti, ką gali ir geba“, - sako O.Verygaitė.
Ugniniai plaukai, motociklas ir nedingstanti šypsena
O.Verygaitė šypsosi prisimindama, jog yra buvę situacijų, kai vadovaujant valstybinio darželio kolektyvui ir į darbą atėjus avint aukštakulnius bei klasikinius drabužius yra sulaukusi darbuotojų pajuokavimų, jog ji pagaliau atėjo į darbą apsirengusi normaliai, kaip ir dera vadovui.
Man patinka griauti standartus. Kai tampame mažiau riboti, atsiveria nuostabūs ir dar nepatirti dalykai.
„Retai darbe vilkiu klasikinę aprangą, dažniausiai renkuosi laisvalaikio batelius, džinsus ir ką nors nestandartinio, o per valstybines šventes didžiuojuosi galėdama darbe vilkėti šaulio uniformą. Mano spintoje - daug įvairių skyrių, viename yra šauliška uniforma ir ekipuotė, kitame – žygiams skirta apranga ir inventorius, dabar atsirado ir naujas skyrius, kuriame savo vietą atrado motociklininko apranga. Bus smagu į darbą keliauti ir šia transporto priemone. Dažno akį patraukia mano ugniniai plaukai ir plati šypsena.
Man patinka griauti standartus. Kai tampame mažiau riboti, atsiveria nuostabūs ir dar nepatirti dalykai, tampame atviresni skirtybėms, taip turtėjame. Būdavo įdomu po kolegų pajuokavimų su jais diskutuoti apie tai, kaip mano asmenybė, mano išvaizda veikia jų suvokimą apie mane, kaip apie vadovą. Klausdavau, ar manimi mažiau pasitikite dėl to, kaip atrodau ar ką veikiu laisvalaikiu?
Ar tai, kaip atrodau, ar tai, ką veikiu, daro įtaką mano kaip vadovo gebėjimui atlikti savo darbo funkcijas? Labai norisi savo pavyzdžiu mokyti žmones daugiau šypsotis, su smalsumu ir dėkingumu priimti kito skirtybes, žmonės yra nuostabus resursas. Tai nėra noras kažką parodyti ar įrodyti. Tai – mano laisvė. Išsilaisvinusi nustojau būti kategoriška, tapau lankstesnė ir tolerantiškesnė aplinkai bei kitiems žmonėms. Ši laisvė išties suteikia gyvenimui daug daugiau pačių įvairiausių spalvų“.
