Į Airiją – paskui mylimąjį
Vertėja dirbanti Marija Dolgopolova (26 m.) – gryna savanoriavimo entuziastė. Ji sprendimus priima greitai, viską pasverdama, o jos energijos užtektų, regis, dar mažiausiai dviem gyvenimams.
Nuo kovo mėnesio mergina gyvena Airijoje kartu savo išrinktuoju Sauliumi. Prieš trejus metus jie susipažino Klaipėdoje. Tačiau pernai mylimųjų gyvenime įvyko virsmas – vaikinas išvyko į Airiją. Po kiek laiko pora pajuto, kad išsaugoti ryšį per atstumą darosi vis sudėtingiau.
„Mačiau, kad priėjome ribą – skirtis arba išsaugoti santykius. Tikrai žinau, jog pirmas variantas manęs netenkina, todėl pasirinkau skristi ir būti kartu su juo. Ką veiksiu, dar nežinau, bet labai ir nesijaudinu – tikrai nesėdėsiu be darbo ir nesileisiu būti išlaikytine.
Turėdama stabilias pajamas, nemesiu ir savanorystės. Žinau, kad yra Raudonasis kryžius, maltiečiai. Tikrai ne viduramžiai – užmegsiu naujų kontaktų, prisijugsiu prie naujų savanorių grupių. Mes vieni kitiems padedame, dalijamės informacija. Iš pradžių gal bus sudėtinga, bet viskas įmanoma“, – optimistiškai nusiteikusi pasakoja Marija, kai prieš jos kelionę į Airiją susitinkame pasikalbėti apie savanorystę.
Ankstukams primezgė dėžę batukų ir kepuriukų
Aš išties patenku tarsi į kitą išmatavimą, kur jaučiuosi visiškai kitaip – kiti žmonės, kitas požiūris, viskas nauja, įdomu.
„Pati auginu coliukę. Žinau, kad tik tokių gerų ir jautrių žmonių, kaip jūs, dėka mano dukra gavo tos šilumos, kuri jai tada buvo labiausiai reikalinga“, – tokius žodžius Marija išgirdo iš moters, kuri dirba Klaipėdos ankstukais besirūpinančioje organizacijoje. Būtent ji priėmė iš Marijos dovaną – numegztas kepures ir batukus mažyliams.
Tačiau klaipėdietė tos malonios padėkos nesureikšmina: „Vieniems tai atrodo žygdarbis, o man tai – paprasčiausia veikla. Tačiau, žinoma, tokie žodžiai paliečia ir suvirpina širdį“, – sako mergina.
Kaip sugalvojo padėti ankstukams? „Apie tai, jog Klaipėdos neišnešiotiems naujagimiams reikia batukų ir kepuryčių, nugirdau savanoriaudama 1000 km lentynėse – tiesiog viena moteris užsiminė. Tada neužfiksavau, bet po kurio laiko tvarkydama savo kambarius, radau dėžę įvairių siūlų likučių ir pagalvojau: „Nei šaliko nenusimegsiu iš tų kelių „matkelių“, nei paprasčiausio megztuko.“ Ir tik cvakt galvon – iškart prisiminiau tą pokalbį apie ankstukus ir pagalvojau: kodėl gi ne? Jei galiu paskirti tam laiko ir būti naudinga, tai kodėl turėčiau nedaryti, jei galiu padaryti?“ – pasakoja Marija.
Vis prisėsdama prie mezginių, po poros mėnesių mergina savo rankose jau laikė dėžę su 24 poromis batukų ir tiek pat kepuryčių.
Gal pati Marija iš ankstukų? „Ne, tačiau prieš kokius 3–4 metus, sužinojau, kad mano vyresnis brolis gimė neišnešiotas, neturėdamas nė 7 mėnesių. Megzdama batukus ir kepuriukus apie tai negalvojau, bet dabar, kai pasiteiravote, jau ir man eina šiurpas. Gal aš nesąmoningai kažkokią duoklę atidaviau? Nežinau“, – susimąsto Marija.
Savanorystė merginai – emocinis poilsis
– Kuo jus sužavėjo savanorystė? Turbūt ir draugai neretai to paklausia.
– Kai to klausia draugai, man daug paprasčiau – aš iš karto keičiu temą, nes nenoriu su jais pyktis (šypteli). Esu ne kartą patyrusi, kad įsivėlusi į savanoriavimo temą, paskui išgirstu komentarą: „Tai ar kvaila visai? Kodėl dirbi už dyką?“ Man klausimas „kodėl?“ kelia alergiją, nes potekstė dažnai būna viena – „kodėl už dyką?“ Tiems, kurie nesupranta, kodėl tai darau, nebesistengiu nieko aiškinti. Tiesiog atsiriboju, atsitveriu, nes žinau, kad nieko jiems neįrodysiu.
Tačiau suvokiu, kad jūs klausėte ne to (šypteli).
Man savanorystė – ne tik patirtis ir saviraiška, man ji yra emocinis poilsis. Taip, būna, pavargstu fiziškai, bet mano emocijos tuo metu atostogauja, semiasi patirties ir turtėja. Aš išties patenku tarsi į kitą išmatavimą, kur jaučiuosi visiškai kitaip – kiti žmonės, kitas požiūris, viskas nauja, įdomu.
Neseniai iš artimo žmogaus išgirdau: „Kodėl savanoriauji tokiuose komerciniuose renginiuose, kaip muzikos festivaliai, kur kažkas kraunasi pinigus į kišenę, o tu dirbi už dyką? Tada jau geriau rinktis kokias nors organizacijas – padėti vienišiems senoliams, nueiti pas onkologinius ligonius, savanoriauti Jaunimo linijoje.“
O aš žinau – su vėžiu sergančiais ir senoliais man būtų per sunku – neišverčiau, neatlaikyčiau užgriuvusių emocijų. Bent jau dabar. Todėl renkuosi veiklas, kur kitokia atmosfera.
Mano būsima anyta, kuri irgi klausė „kodėl?“, pamačiusi, kaip kalbu, mane pertraukė ir pasakė: „Nebepasakok, vaikeli, man viskas aišku, aš viską suprantu. Man užteko pamatyti, kaip dega tavo akys, kai tu apie tai kalbi“, – apie pasirinkimą savanoriauti pasakoja Marija.
Kai žodis „nežinau“ neegzistuoja
Savanoriauti ji pradėjo 2009 metais. „Švyturio menų doke“ buvo daugiavaikėms šeimoms rengiamas vakaras. Marijos draugė paprašė jos ateiti papilstyti kalėdinės arbatos.
„Taigi stovėjau prie katilų, siūliau ir pilsčiau arbatą. Po kiek laiko prie manęs priėjo tuometinė menų doko direktorė. „Ar nenorėtum savanoriauti čia?“ – paklausė ji. Pagalvojau: „Ką daugiau veikti, be studijų? Imu!“ Taip viskas ir prasidėjo. Renginių daugėjo, pasitikėjimo manimi – irgi. Kartą net patikėjo visą doką – jaučiausi karalienė!“ – pasakoja Marija.
Įdomi merginai patirtis buvo ir savanoriavimas 2011 metais Lietuvoje vykusiame „EuroBasket“ vyrų krepšinio čempionate.
„Šį įvykį laikau atraminiu savanoriavimo „karjeroje“, nes po jo pasipylė didesnio masto veikla, kaupėsi patirtis. Prisipažinsiu, kai draugė siūlė pildyti anketą dirbti savanore čempionate, kreivai žiūrėjau, bet paskui visgi sutikau.
Taigi mane atrinko dirbti savanore informacijos punkte viešbutyje, kuriame buvo apsistoję visi FIBA atstovai, žurnalistai. Žodis „nežinau“ čia neegzistavo. Turėjau būti diplomatiška ir sakyti: „Šiuo metu tokios informacijos neturime. Už pusvalandžio turėsime.“ Ir tada per tą laiką puoli visur skambinėti, klausinėti, teirautis, rašytis, tikrinti, perduoti... Turėjau viską sužinoti svečiams: kaip kursuoja transportas, kur galima skaniai pavalgyti ar rasti gerą naktinį klubą. Viską!“ – pamena tas dienas mergina.
Tada apie galimybę savanoriauti muzikos festivaliuose dar nežinojo. Tačiau pajutusi, ką reiškia nardyti gilesniuose vandenyse, ėmė ieškoti informacijos internete, grupių „Facebook‘e“, kad galėtų įsilieti į savanorių tinklą.
Savanoriavimo abėcėlė
Marija nupiešia detalų vaizdą, kaip atrodo savanorystė. Tarkime, yra renginys, į kurį kviečiami savanoriai. Tada pageidaujantys savanoriauti pildo anketą. Amžius – paprastai nuo 18-kos metų (jei renginio formatas leidžia ir 16-mečiams savanoriauti, reikalingas raštiškas tėvų sutikimas). Apie 3–4 mėnesius organizatoriai filtruoja ir, atsižvelgdami į savanorio patirtį, renkasi kandidatus. Tada atrinktieji pakviečiami į bendrą renginį – vyksta mokymai, paskui atliekami nesudėtingi testai bendram žinių patikrinimui. Anketoje būna grafa, kurioje prašoma nurodyti, kurioje srityje (pasirenkami trys prioritetai) asmuo norėtų dirbti.
Kai lieka maždaug savaitė iki renginio, visi atrinkti savanoriai suskirstomi į darbo grupes – elektroniniu paštu išsiunčiamas sąrašas, kur esi paskirtas dirbti. Beje, savanoris turi susimokėti užstatą – čia tam atvejui, jei kažką „prisidirbtų“, tarkim, savo elgesiu suterštų savanorio vardą, būtų neblaivus ir kt. Juk savanoris yra ne tik pagalbininkas, bet ir renginio ar net šalies veidas, todėl turi atrodyti tvarkingai ir elgtis nepriekaištingai.
„Pavyzdžiui, kaip atrodo pasirengimas Karklės festivaliui (jo, beje, 2016-aisiais nebuvo, dėl ko Marija labai sielojosi. – Aut.). Iki festivalio likus 2-3 dienoms, savanorius veža padėti organizatoriams, o dieną iki festivalio jau dirbame savo darbo grupėse. Trejus metus man tekdavo atlikėjai ir užkulisiai: pasitikti muzikantus oro uoste, išklausyti jų pageidavimų, pristatyti į viešbutį, paskui pasirūpinti jų kelione į festivalį ir pan.
Man tai buvo nauja patirtis. Tačiau ta pirmoji didžiulė savanorystė pravirkdė ne vieną. Nežinojome, kaip elgtis tam tikrose situacijose, kaip derėtis su atlikėjais, ką sakyti. O muzikantų vadybininkai visko tiek reikalauja... Buvome tarsi naujokai kariuomenėje. Verkiau iš streso ir aš“, – prisimena M.Dolgopolova.
Kraujo donorystę derina su… auskarų vėrimusi
Per aštuonerius savanoriavimo metus mergina spėjo įgyti gerą reputaciją ir, kaip dažnai sakoma, dabar jau ne ji dirba vardui, o vardas dirba jai. Marija juokauja, kad pildydama anketą galėtų įrašyti tik savo vardą ir pavardę – žino, kad jai paskambintų.
„Taip nutiko pernai su 1000 km lenktynėmis. Aš neieškojau ten darbo, net nepildžiau anketos, bet mane susirado ir man paskambino patys organizatoriai“, – sako Marija.
– Koks jausmas sulaukti skambučio, kad esi reikalinga?
– Na, vis tiek negali iš karto apsispręsti. Turi viską pasverti. Lenktynės vyko Palangoje, aš gyvenau Klaipėdoje, reikėtų pačiai važinėti... O dar buvo tokia situacija, kad slaugiau draugo močiutę – dabar jau amžiną atilsį jai, – tai kasdien vidurdienį turėjau būti slaugos namuose.
– Bet visgi ėmėtės to darbo?
– Pasakiau, kad galėsiu dirbti tik savaitgalį, pačių lenktynių metu. Tačiau taip aplinkybės susiklostė, kad dirbau dar ir po lenktynių visą savaitę. Nes likus pusvalandžiui iki lenktynių pradžios, man pranešė, kad draugo močiutė mirė... Dirbau lenktynėse, o per tą laiką buvo sutvarkyti visi reikalai ir pašarvota močiutė. Palaidojome ją, ir vėl aš grįžau į Palangą. Tas sunkus fizinis darbas – tampyti stelažus, visokius kitus sunkiu daiktus – man padėjo ištverti artimo žmogaus netektį.
– Klaipėdoje esate žinoma savanorė. Pati mielai važiuotumėte į festivalius, jei ne tas darbas?
– Na, kai dabar perskaitys, tai gal ir būsiu žinoma (šypteli). O dėl festivalių... Nuoširdžiai nesuprantu, ką ten galima veikti tris dienas, jei nesi savanoris ir apkrautas darbais. Tikrai. Maistas ir alkoholis brangus, pramogos irgi kainuoja nemažus pinigus. O dar aplinka... Dalis žmonių atrodo taip, lyg kažkuo svaigintųsi. Kokia prasmė?
Nepajutau, kaip akys aptemo. Mama tuoj atnešė širdies lašų, o aš išlemenau: „Maaam, nereikia, aš šiandien „biškį“ kraujo nupyliau...“
Beje, išpuolė man festivalyje laisvo laiko – pusantros valandos. Apėjau teritoriją ir pasidarė nuobodu, nežinojau, ką veikti, nors ir muzika man patika, ir esu bendraujanti. Nesu iš tų, kurie džiaugtųsi galimybe nemokamai „patūsinti“ ir pavalgyti. Aš matau prasmę tik kažką darydama. Gal tokia jau esu, kad negaliu sėdėti nieko neveikdama. Man net atstumai dažnai nesvarbūs. Štai teko Kaune dvi savaites gyventi, savanoriauti Europos U16 vaikinų krepšinio čempionate. O kodėl ne? Juk tai irgi patirtis!
– Tiek savęs atiduodate įvairioms veikloms ir, negana to, dar esate kraujo donorė.
– Kai sužinojo mama, vos manęs į sieną neįmūrijo (juokiasi). Bet aš ir vėl pasikartosiu: „O kodėl ne?“ Aš visada norėjau neatlygintinai duoti kraujo. Taigi dar net nebuvo įteikti mokyklos baigimo atestatai, pasiėmiau dvi drauges, kuri dabar viena chemikė, o kita farmacininkė, ir sakau: „Merginos, žinosite ką daryti, jei man bus bloga.“ Tą dieną man labai skaudėjo galvą, o išėjau po procedūros kupina energijos – lyg štai tuoj galėčiau skuosti į diskoteką! Net draugės kraipė galvas traukdamos per dantį: “Kažin, kokią adatą tau ten įbedė...“
Tačiau vėlai vakare, kai tvarkėme su mama mano išleistuvių suknelę, nepajutau, kaip ėmiau svirduliuoti. Ko norėti – tą dieną anksti kėliausi, prastai miegojau, galvą skaudėjo, paskui visą dieną ant kojų... Nepajutau, kaip akys aptemo. Mama tuoj atnešė širdies lašų, o aš išlemenau: „Maaam, nereikia, aš šiandien „biškį“ kraujo nupyliau...“
Nuo 2009 metų daviau kraujo gal 10 kartų. Nereguliariai. Nes ten reikia laikytis trijų pagrindinių taisyklių: bent dvi dienas iki procedūros nevartoti alkoholio, tą dieną būti nerūkius ir negėrus kavos. Tuos tris dalykus išties nesudėtinga suderinti, bet pasitaikydavo atvejų, kai paskambina, paprašo kraujo, o aš žinau, kad neatitinku tų sąlygų... Esu atvira, niekada nemeluoju.
Kartą manęs nepriėmė, nes... buvau įsivėrusi auskarą, o reikia, kad nuo tos procedūros būtų praėjęs pusmetis, – šypsosi Marija. – Donorystę su skylių badymu suderinu. Štai kartą pridaviau kraujo ir įsivėriau auskarą! Visi patenkinti ir laimingi. Beje, paskutinius kartus kraujo daviau labai reguliariai – kas du mėnesius. Buvau pavyzdinga.
Svarbiausia – būti ištvermingam neimti visko į dūšią
– Ar savanorystei reikia tam tikrų įgimtų savybių? O gal tos savybės nebūtinos, o jų įgyjama bedirbant?
– Manyčiau, jog svarbiausia yra patirtis, o geriausia, kad ji būtų iš visų sferų, daugialypė. Savanoriavimas man ir yra būdas kaupti tą gyvenimišką patirtį.
Pamenu, kaip pradžioje buvo sudėtinga. Stovi nieko nežinodamas, todėl tekdavo „vartytis“ iš kebliausių situacijų, greitai susiorientuoti, veikti ir pateikti taip, kad būtų profesionalu.
Štai teko spręsti viename renginyje situaciją su girtais ir agresyviais dalyviais. Tokiems neturiu absoliučiai jokios tolerancijos, mane erzina, galiu taip „užsikepti“, kad... (juokiasi). Taigi – du išgėrę vaikinai stovi vienas priešais kitą, ir jau matau, kad tuoj susiplieks. Ir kaip elgtis? Tarp jų įšoku ir sakau žaismingai: „Labas, berniukai. Kokios problemos?“
Labiausiai savanoriui reikia emocinio stabilumo, užsispyrimo, noro tobulėti ir imtis iniciatyvos.
Ir tada jie instinktyviai vienas nuo kito atitolsta, nes nenori nieko blogo man padaryti. Matau, kaip jų agresija pamažu atslūgsta. Tada išklausau vieno, paskui kito, tada reziumuoju: „O dabar bus taip. Matot tą augalotą ir kostiumuotą dėdę? Tai apsauginis. Nuplėšim jums apyrankes, išprašysim lauk ir čia daugiau nebeįeisit. Ir man visai neįdomu, kokie daiktai likę viduje, kokie draugai su jumis atvažiavo. Taigi – ką renkatės? Apsiraminat ar paliekat renginį?“ Ir beje, tai suveikia.
Prisipažįstu – tokių dalykų vengdavau, pasišalindavau iš karštų situacijų. Tačiau su patirtimi ateina pasitikėjimas: pamatai konfliktą, įkvepi oro ir darai, ką privalanti daryti. Juk esi dalinai atsakingas už tvarką, privalai sudrausminti žodžiu. Aišku, jei matytum, kad nepavyksta, kviestum apsaugą, skambintum policijai – veiksmai aiškūs. Bet pajuntu, kad savanorystė – kuo puikiausia praktika, tikras gyvenimo universitetas. Jis stiprina atsakomybę ir verčia daryti daugiausia, ką gali, išnaudoti visą energiją.
– Tai apibendrinkime: ko reikia savanorystei – turėti begemoto storio odą, o po ja – jautrumo, empatijos?
– Išties reikia būti ištvermingam ir neimti visko į dūšią. Klausyti organizatorių, tačiau ir nebijoti jiems paprieštarauti, jei matai, kad neįsigilinę į situaciją ir žino mažiau nei tu pats. Tačiau iš esmės labiausiai savanoriui reikia emocinio stabilumo, užsispyrimo, noro tobulėti ir imtis iniciatyvos. Ji išties labai labai laukiama. Geras savanoris – ne vykdytojas, o iniciatyvus pagalbininkas.
Jauni žmonės dažnai nežino, kur save realizuoti. Štai draugės paprašyta kalbėjau apie savanorystę moksleiviams vienoje Klaipėdos mokykloje. Tikrai nustebau, kad jie nežinojo, jog galima savanoriauti krepšinio čempionatuose, festivaliuose. O juk praplėstų akiratį, įgytų patirties, užmegztų draugysčių. Ko daugiau norėti jaunam žmogui?
Kažkodėl dauguma siaurai įsivaizduoja, kad savanoriai – tik kariuomenėje. Reikia savanorių ir gyvūnų prieglaudoms, ir onkologijos centrams, Jaunimo linijai – tik domėkitės ir veikite. Kai jausitės reikalingi, kitaip save vertinsite, kitaip jus vertins ir kiti.
– Kokia kita stotelė?
– Mano svajonė – savanoriauti Olimpiadoje. Iki šiol apgailestauju, kad į Londono olimpines žaidynes pavėlavau užpildyti anketą vos dviem savaitėm! Labai gailiuos, kad nerizikavau pasibaigus laikui nusiųsti anketos, nes vėliau sužinojau, kad ir pavėlavusieji būna atrenkami.
Dėl Rio – perėjau kelis atrankos etapus, bet į interviu eiti atsisakiau. Ėmiau svarstyti, jog ne mano galimybėms ta kelionė – būtent į Rio reikėjo vykti už savo pinigus, už gyvenamąją vietą mokėti pačiam; tik maistas buvo nemokamas (palyginimui – Londone ir Sočyje tik kelionė kainavo, o apgyvendinimas, maitinimas buvo suteiktas visiems savanoriams. – Aut.).
Nusprendžiau, kad palauksiu, kai bus kur nors arčiau, Europoje. Svarbu, žinau, kad tikrai savanoriausiu Olimpiadoje. Nesvarbu, kada, bet būsiu ten, – ryžtingai ir degančiomis akimis užtvirtina Marija.
