Urtės savanorystės kelionė tęsiasi ir iki šiol. Šiuo metu ji yra savanorė programoje „Stipri šeima“. Šios programos tikslas yra kurti savanorio ir negalią turinčiojo arba šeimos, kurioje yra negalią turintis asmuo, draugystę. Programoje siekiama įvairių veiklų pagalba padėti atliepti svarbiausius negalią turinčiojo ir jo šeimos poreikius.
Savanorė Urtė kartą per savaitę lanko senjorę Janę, turinčią regos negalią – moteris yra visiškai akla.
„Iki šiol mano kontaktas su neregiais būdavo nebent atsitiktinis. Pirmą kartą artimai pažįstu aklą žmogų, su kuriuo mezgu ryšį ir susitinku reguliariai“, – pasakoja savanorė Urtė.
Priimant sprendimą savanoriauti, ilgai dvejoti neteko
Urtė pasakoja, kad pirmą kartą su savanoryste susidūrė dar mokykloje – savanorystės valandos jos mokykloje buvo privalomos.
„Nuo to tikrai netapau labai susivokusia paaugle, bet, manau, tai vis tiek padarė įtaką man, kaip žmogui“, – pasakoja savanorė.
Ji sako, kad savanorystė jai jau suaugusiai prasidėjo LRK – prieš beveik metus prasidėjus karui Ukrainoje. Urtė ilgai nelaukusi užsiregistravo savanorystei į LRK pajėgas teikiant pagalbą į Lietuvą atvykusiems žmonėms iš Ukrainos, o po kelių mėnesių sulaukė skambučio ir pasiūlymo prisijungti prie programos „Stipri šeima“, kurį noriai priėmė.
Ukrainiečių registracijos centre savanoriavusi Jurga antrina, kad noras savanoriauti atsirado prasidėjus karui Ukrainoje.
„Reagavau į realijas ir nedvejodama užpildžiau savanorio registracijos formą, – sako Jurga, kuri priduria, kad savaiminis supratimas, jog reikia padėti ištiktiems krizės žmonėms, ją lydi visą gyvenimą. – Geriausias to pavyzdys buvo ir yra mano mama. Pati labai tikiu, kad net mažiausi dalykai, tokie, kaip šypsena, gestas, žodžiai – gali turėti didelę įtaką kitiems, todėl ir nusprendžiau išbandyti savanorystę.
Pirmoji savanorystė buvo Vaikų svajonių projekte, komunikacijos komandoje, padedant žmonėms, norintiems padaryti gerus darbus pildant vaikų svajones. O vėliau jau sekė savanorystė LRK ukrainiečių registracijos centre.“
Savanoriauti motyvuoja asmeninis tobulėjimas
Aklą senjorę lankanti Urtė sako, kad savanoriaudama ir pati praplečia savo akiratį.
„Mano lankoma senjorė Janė yra labai elegantiška, bendraujanti, plačių interesų moteris. Mūsų ryšys paprastas ir neformalus.
Meluočiau sakydama, kad tarp mūsų nesijaučia amžiaus skirtumo, jis tikrai jaučiasi, bet tik iš gerosios pusės – mes galime aptarti temas ir išgirsti ne tik viena kitos kaip skirtingų asmenybių nuomones, bet pamatyti ir kartų požiūrio skirtumus“, – pasakoja savanorė Urtė.
Mano lankoma senjorė Janė yra labai elegantiška, bendraujanti, plačių interesų moteris.
Ji sako, kad su Jane nuolatos palaiko kontaktą ir susitinka pagal galimybes – dabar dažniausiai senjorę aplanko bent kartą per savaitę.
„Šaltuoju sezonu daugiausia būname namie, o veikla labai priklauso nuo poreikio. Kartais Janė būna suplanavusi man kokių darbų, kuriuos pačiai atlikti per sunku. Taip pat yra nuolatiniai su negalia susiję poreikiai, pavyzdžiui – skaitymas.
Čia yra daug pagalbos formų – skaitau norimą „paprastą“, regintiesiems skirtą tekstą, taip pat padedu parsisiųsti garso knygas. Kažkada bandėm rasti interneto svetainių, kuriomis lengviau naudotis neregiams, nes neregiai naviguoja naudodamiesi jiems viską skaitančia programine įranga, bet beveik visi lietuviški portalai yra labai prastai tam pritaikyti.
Šalia visos šios pagalbos labai didelę laiko dalį užima ir tiesiog bendravimas“, – sako Urtė.
Kartais Janė būna suplanavusi man kokių darbų, kuriuos pačiai atlikti per sunku.
Savanorė Urtė pasakoja, kad ją savanoriauti motyvuoja nuolat plečiamas akiratis.
„Pasikeičia suvokimas apie kasdieniškus dalykus ir apie sudėtingesnius visuomeninius klausimus. Taip pat pradėjus savanoriauti ir lankyti Janę, atkreipiau dėmesį į situacijas, temas, renginius, kurie anksčiau turbūt būtų neužkliuvę arba į tuos pačius dalykus dabar pažiūriu iš kitokio, platesnio kampo.
Pavyzdžiui, ryšio užmezgimas su nerege Jane rudenį paskatino mane apsilankyti renginyje „Garso fonas“, kurį organizuoja juslinio patyrimo centras „Dialogas tamsoje“. Jų pačių šūkis yra „Geriau vieną kartą pajusti“, tai dabar visus kviečiu sudalyvauti kokiame jų renginyje, kai tik bus proga“, – atradimais dalinasi Urtė.
Savanorė Jurga sako, kad labiausiai džiaugiasi tuo, kaip savanorystė Ukrainos registracijos centre jai padėjo suprasti, kiek nedaug tereikia, kad padėtum kitiems.
„Supratau, kiek gerų žmonių yra aplink mus ir kiek iš tiesų daug visi kartu galime nuveikti skirdami net nedidelę dalelę savo laiko“, – tikina Jurga.
