– Papasakok situaciją oro uoste, kuomet tau teko gelbėti žmogaus gyvybę? Kokios emocijos kilo? Ar nesuabejojai skubėdamas padėti? O galbūt tai nebuvo pirmoji tokia situacija, kuomet žmogaus gyvybė buvo tavo rankose?
– Vienas svarbiausių aspektų suteikiant pirmąją pagalbą – nepasiduoti kylančioms emocijoms. Jas suvaldžius, pradėjau galvoje kartoti veiksmų planą, kurio privalau laikytis, nes kiekviena minutė yra labai brangi. Tuo metu stovėjau patikroje, tikrinau žmonių bagažą, kuomet kolegė paprašė pagalbos. Sužinojus, kas nutiko, abejonių nekilo – žmogui hiperglikemija, žinau, kaip padėti, turiu veikti.
Nukentėjusiajam buvo labai bloga bei silpna, temo akyse, nepavyko rišliai kalbėti. Pirmiausia nuraminau žmogų, sakiau, jog viskas yra gerai ir aš jam padėsiu, tuomet išklausiau esamą situaciją, paklausiau ar galiu jam padėti (be sutikimo pagalbos suteikti negalima). Pamatavau cukraus lygį kraujyje, radau žmogaus turėtus vaistus, kolegė atnešė medicinines pirštines, nustačiau reikiamą vaistų dozę ir juos suleidau.
Teliko stebėti asmens būklę, jį raminti bei bendrauti, informavau, jog greitoji pagalba jau pakeliui. Per tą laiką žmogui pasidarė geriau, atsistatė odos spalva, kvėpavimas, buvo galima rišliai susikalbėti. Atvykus medikams perdaviau visą turimą informaciją, dar kartą pamatavau cukraus lygį kraujyje ir įsitikinęs, kad viskas gerai, grįžau prie įprastų darbų.
Tai nebuvo pirmasis kartas, kuomet turėjau reaguoti greitai ir suteikti pirmąją pagalbą. Kai Lietuvoje buvo atidaryti ukrainiečių registracijos centrai, teko gelbėti mažametį berniuką. Jo oda buvo išbalusi, vaikas vėmė ir gulėjo ant grindų, šalia stovėję tėvai nežinojo, ką daryti, tad atsiklausęs jų ar leidžia suteikti vaikui pirmąją pagalbą ir gavęs leidimą, pradėjau veikti: nunešiau ir paguldžiau į vėsesnę vietą, šiek tiek pakėliau kojas, vėliau pagirdžiau saldžia arbata.
Ilgai netrukau, vaikas atsigavo, pradėjo kalbėti, atsistojo, apkabino. Kaip ir suaugusį asmenį, vaiką taip pat raminau, nepalikau nei sekundei, kalbinau, klausiau, kaip jaučiasi, stebėjau jo būklę. Šalia manęs vaikas buvo ramus, džiaugiuosi, kad neišsigando manęs, ypač dėvint ryškią raudoną liemenę. Tokio amžiaus vaikai, kaip šis, dažnai bijo svetimų žmonių ir slepiasi už tėvų, verkia. Svarbiausia, jog viskas baigėsi laimingai.
Kol dar mokiausi mokykloje pirmoji pagalba taip pat man nebuvo svetima – teko padėti alpstantiems, kritusiems, kraujuojantiems moksleiviams. Svarbiausia tinkamai reaguoti ir nepanikuoti, o kartais norint padėti – užtenka būti šalia, raminti ir pabūti su žmogumi.
Taigi, situacijų buvę daug, tačiau džiaugiuosi tuo, kad visos jos baigėsi laimingai ir be komplikacijų.
– Kokia buvo aplinkinių reakcija, kuomet žmogui suteikei pirmąją pagalbą? Ar buvo pasisiūliusių padėti?
– Kad ir kaip gaila, tačiau nei vienas iš aplinkinių nepriėjo, nepasiūlė pagalbos. Turbūt abejojo savo jėgomis, galbūt nenorėjo trukdyti. Tačiau žmonės turėtų žinoti, kad paprastas klausimas „ar viskas gerai? Ar reikia pagalbos?“ reiškia labai daug ir tai jau yra pirmoji pagalba. Greitosios iškvietimas taip pat yra pagalba. Nebijokite prieiti, būkime pilietiški, būtent tuomet gyvensime saugesnėje visuomenėje.
– Kokie jausmai užvaldo, kuomet viskas pavyksta pagal planą ir tavo turimos žinios suveikia praktikoje?
– Euforija. Džiaugsmas, kad pavyko. Be galo smagu matyti, kaip žmogus atsigauna, normalizuojasi jo būklė. Savimi didžiuojiesi, jog buvai, pamatei, padėjai ir dėl pačio nukentėjusiojo smagu, kad atsigavo, nes neaišku, kuo būtų baigęsi, jei niekas nebūtų priėjęs padėti. Net suteikus visą reikiamą pirmąją pagalbą dar dešimt kartų norisi paklaust ar tikrai viskas gerai? Ar gerai jautiesi? Tada supranti, kaip gerai yra mokėti ir žinoti, ką darai.
– Po to, kai išgelbėjai žmogaus gyvybę, socialinėse medijose sulaukei dėmesio. Jį sureikšmini ar tai matai kaip savo darbo ir savanorystės pareigą?
– Visada smagu, kai geri darbai yra pastebimi ir įvertinami, tačiau tikrai nelaukiau ir nesitikėjau jokio atlygio už tai, ką padariau, užtenka ir nuoširdžios padėkos. Manau, kad dirbdamas aviacinio saugumo specialistu, kuomet kiekvieną dieną mano akyse pasirodo šimtai žmonių, turiu gebėti valdyti situaciją ir mokėti iškilusias bėdas spręsti, mokėti suteikti pirmąją pagalbą. Darbe labai svarbu budrumas, šaltas protas, kritinis mąstymas – visa tai labai praverčia gelbstint žmonių gyvybes.
– Kas tave motyvavo prisijungti prie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorių veiklos? Kiek laiko savanoriauji?
– Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoriu tapti nusprendžiau norėdamas prisijungti prie prasmingos visuomeninės veiklos ir vedinas noru padėti žmonėms. Savanoriauju jau seniai: viskas prasidėjo mokykloje, vėliau veikla persikėlė į Lietuvos moksleivių sąjungą – savanoriaudamas Šiaulių padalinyje praleidau 5 metus.
Būdamas abiturientu bei norėdamas tęsti savanorystės kelionę, prisijungiau prie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorių gretų ir čia jau skaičiuoju antrus metus. Nors dar prieš prisijungiant prie organizacijos žinojau apie Lietuvos Raudonąjį Kryžių, abejojau ar tikrai atrasiu sau tinkamą savanoriavimo sritį. Smalsumo vedamas ir bendraminčio padedamas prisijungiau ir greitai atsakiau į keltą klausimą – savo pašaukimą šioje organizacijoje tikrai atradau.
– Pats vedi pirmosios pagalbos praktinius užsiėmimus bendruomenėms, kodėl būtent šią sritį pasirinkai savanorystei? Ko mokydamas kitus išmokai pats?
– Visuomet domėjausi medicina, pagalba žmonėms ir galbūt skamba neskoningai, tačiau mane domino traumos, žaizdos, pavojai, adrenalino antplūdis iškilus ekstremaliai situacijai. Trokštu padėti, gelbėti žmones bet kokioje situacijoje, o jei galiu ir kitus išmokyti suteikti pagalbą – tai tik dar labiau mane stumia į priekį. Žinojau, kad tokios žinios pravers, o noras padėti kitiems bei didinti žmonių pilietiškumą privedė prie sprendimo mokyti kitus pirmosios pagalbos įgūdžių.
Mokydamas kitus sužinojau, jog vieno teisingo metodo informacijos pateikimui nėra, kiekvienas ją priima skirtingai, o tokiame svarbiame procese, kaip pirmosios pagalbos suteikimas, šis žmogiškasis faktorius tampa itin svarbus, reikia į jį įsigilinti ir perprasti kiekvieną mokymų dalyvį. Tiesa, užsiėmimų metu iškyla problema – žmonės supranta, kad bijo kraujo, traumų ar sužeisti nukentėjusį dar labiau. Todėl stengiuosi nuraminti ir padrąsinti žmogų nebijoti. Arba bijoti, tačiau vis tiek suteikti pirmąją pagalbą.
– Kokia tavo nuomonė apie LRK organizuojamus pirmosios pagalbos mokymus? Ar pritari minčiai, jog kiekvienas žmogus privalo mokėti ją suteikti? Kaip vertini pačių LRK vedamų mokymų kokybę?
– Aš manau, kad Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizuojami mokymai yra puiki iniciatyva, siekiant didinti žmonių budrumą ir sąmoningumą pagalbos vieni kitiems atžvilgiu. Pirmosios pagalbos mokymai yra tikslingi, naudingi, labai informatyvūs ir įdomus, kokybiški. Instruktoriai nepalieka klausimų, yra sukuriama draugiška aplinka, siekiama užtikrinti, jog kiekvienas neaiškumas būtų išsiaiškintas. Dalyviams visada yra leidžiama patiems bandyti atlikti pirmosios pagalbos veiksmus, išbandyti savo jėgas, įgytas žinias.
Nepritariu minčiai, jog kiekvienas privalo mokėti suteikti pirmąją pagalbą. Man nepatinka žodis „privalo“, tačiau kuo daugiau žmonių gebės suteikti pirmąją pagalbą, tuo mažiau jų pabijos prieiti, išdrįs suteikti pirmąją pagalbą ir esant poreikiui – gelbėti gyvybę. Kiekvienas pilietiškas ir socialiai atsakingas žmogus turi rasti laiko ir įgyti reikiamas kompetencijas, nes nežinia, kada gali jų prireikti praktikoje.
– Norint vesti LRK bendruomenių pirmosios pagalbos užsiėmimus, tenka praeiti kelis pasiruošimo etapus. Kaip sekėsi tau? Ar įvykdžius visus reikiamus normatyvus, jautiesi 100% pasiruošęs gelbėti gyvybes?
– Sekėsi puikiai, labai greit įsisavinau informaciją, kadangi žinių turėjau iš anksčiau. Labai padėjo griežtas, bet paslaugus ir žingeidus instruktorius, kuris atsakė į visus iškilusius klausimus, išmokė ir parodė, kaip tinkamai ne tik suteikti pagalbą, tačiau ir mokyti klausytojus. Praėjęs etapus jaučiausi pasiruošęs mokyti ir veikti kritinių atvejų metu. Kaip matome dabar – taip ir padariau, esu gyvas to pavyzdys.
– Dažnai žmonės net ir turėdami praktinių žinių bijo suteikti pirmąją pagalbą, kas tau padeda nusiraminti ir suimti save į rankas, kuomet svarbi kiekviena akimirka?
– Būtent ta mintis, jog kiekviena minutė svarbi ir padeda. Tuo metu niekas kitas nepadės nukentėjusiam, tik aš, nes galbūt niekas kitas nelaimės net nemato, nepastebėjo. Nėra laiko, kada žvalgytis ir ieškoti, kas vietoj manęs bėgs padėti. Pamačius, bet nepriėjus dar labiau pakenksiu žmogui ir nebepamatysiu, kaip jis atsikelia, tai neduos ramybės ilgai. Žmonės bijo suteikti pirmąją pagalbą, bet aš bijau, o gal labiau nenoriu pamatyti, kaip žmogui darosi blogiau.
– Kaip Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorystės patirtis paveikė tavo požiūrį į gyvenimą?
– Padėjo toliau ugdyti kritinį mąstymą, šaltą protą, supratau, koks trapus, bet tuo pačiu stiprus ir galingas gali būti žmogus, kuris ir būdamas vienas gali labai daug. Matydamas daug skirtingų savanorystės krypčių, galimybių Lietuvos Raudonajame Kryžiuje, kiekvienoje iš jų, prie kurios teko prisiliesti, įgavau daug naudingų žinių, tapau šaunių komandų dalimi.
– Padrąsink tuos, kurie nedrįsta prisijungti prie Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorių gretų. Kokių patarimų jiems turėtum?
– Tvirtu žingsniu pirmyn! Kiekvienas atrasite tai, kas teikia džiaugsmą ir atliepia keliamus lūkesčius. Laukia daug prasmingos veiklos, renginių, kelionių, streso bei ramybės – visus šiuos elementus jungia savanorystė Lietuvos Raudonajame Kryžiuje. Gal tik tiek ir trūksta iki pilnos laimės? Dabar aš laimingas, nes esu Lietuvos Raudonojo Kryžiaus dalimi.
Kiekvienas gali išmokti suteikti pirmąją pagalbą. Vos kelių tinkamai ir laiku atliktų veiksmų pagalba galima išgelbėti gyvybę. Lietuvos Raudonasis Kryžius kviečia kiekvieną pilietišką, savo bei aplinkinių sveikata besirūpinantį žmogų registruotis mokymams Vilniuje, Kaune bei Klaipėdoje. Taip pat kviečiame ir įmones pasirūpinti savo kolektyvu bei registruotis mokymams, kuriuos vedame visoje Lietuvoje, jums patogiu laiku.
Susidomėjus Lietuvos Raudonojo Kryžiaus teikiamais pirmosios pagalbos mokymų pasiūlymais, apsilankykite
https://redcross.lt/mokymai/. Čia rasite ir mokymų datas fiziniams asmenims, dažniausiai užduodamus klausimus, reikiamus kontaktus bei dar daug kitos informacijos.
