Artėjant Kovo 11 d. kalbiname vienos didžiausių Lietuvos savanoriškų jaunimo bendruomenių „Jaunieji maltiečiai“ vadovę Neringą Sukauskaitę, kuri dalinasi mintimis apie savanorystės ir pilietiškumo sąsajas.
– Neringa, papasakok apie Jaunuosius maltiečius: kas jie tokie bei kokiomis veiklomis užsiimate?
– Jaunieji maltiečiai – Maltos ordino pagalbos tarnybos, kitaip žinomos kaip Maltiečiai, dalis, burianti savanoriaujantį jaunimą Lietuvoje. Bendruomenės tikslas – jauno žmogaus ugdymas per socialinę savanorystę. Jaunimo veikla nukreipta į penkias sritis: socialinė veikla, dvasinis ugdymas, mokymai, bendruomenės stiprinimas ir pirmoji pagalba. Kiekvienos srities turinys ženkliai prisideda prie jauno žmogaus asmenybės formavimo įgūdžio būti pilietišku.
– Kaip tu pati atradai savanorystę ir kodėl, tavo nuomone, svarbu jaunam žmogui savanoriauti?
– Mano savanorystės kelionė prasidėjo dar 2007-aisiais. Mano aplinkoje buvo draugų, kurie savanoriavo – po truputį man irgi norėjosi tai išmėginti. Būsiu atvira – einant į pirmąsias patirtis negalvojau apie savanorystės svarbą ar kuo ji gali būti naudinga jaunam žmogui. Savanoriavau tiesiog iš pojūčio, kad noriu tai daryti, o pats supratimas, koks reiškinys yra savanorystė, atėjo gerokai vėliau.
Būnant aplinkoje, kurioje tavo draugai savanoriauja, tai atrodė kaip natūralus reiškinys, bet bendraujant su kitais bendraamžiais skirtingomis aplinkybėmis tekdavo pastebėti, kaip skirtingai mes suvokiame tam tikrus dalykus. Būtent dėl tokių akimirkų ir minčių, aš supratau, kad kažkas manyje keičiasi. Teko pajusti, kaip stipriai išsiskiria požiūriai ir tam tikros nuostatos. Ir žinot ką? Man tai patiko. Man patiko tas pokytis, kuris vyko su manimi. Veiklos su kuriomis teko susidurti savanoriaujant ne visada buvo malonios ir lengvos, o ypač su vyresniais žmonėmis.
Tuo savanorystė mane ir žavėjo – ji nebuvo paprasta. Jei reikėtų surasti žodį ją apibūdinti, sakyčiau, jog ji buvo paprasčiausiai „tikra“ – su savo nepatogumais ir iššūkiais. Taip, tikrai buvo ir neapsakomai sudėtingų momentų, tačiau šiai dienai suprantu, kaip stipriai tai prisidėjo prie mano asmenybės formavimosi. Visos patirtys ir visi įveikti iššūkiai suteikė man daug stiprybės, drąsos ir leido man suprasti, kiek prasmingo savo aktyviu įsitraukimu galime duoti visuomenei.
Šiek tiek vėliau supratau, kad man rūpi tai kas vyksta aplinkui, o savanorystė padėjo tą rūpestį išreikšti.
Šiek tiek vėliau supratau, kad man rūpi tai kas vyksta aplinkui, o savanorystė padėjo tą rūpestį išreikšti. Šiai dienai galiu pasakyti, kad iš savanorystės labai daug išmokau, tad ir jaunam žmogui, norėtųsi perduoti šią patirtį ir žinias, bent pasiūlyti tai išbandyti. Savanorystė – plati galimybė mokytis ir puikus įrankis padėti sau suprasti, koks aš, kokiu, galbūt, norėčiau būti ir kaip galiu prisidėti prie kitų gerovės.
– Savanorystė ir pilietiškumas – kas tarp jų bendro?
– Pilietiškumas man visuomet asocijavosi su atsakomybe, o savanorystė su galimybe įprasminti save. Kartais galime susidaryti klaidingą nuomonę, kad savanorystė mūsų neįpareigoja. Iš vienos pusės taip – savanoris gali pasakyti „ne“ ir bet kada pasitraukti iš veiklos, tačiau čia labai svarbu suprasti, kad savanorystė nėra „laisvamanystė“. Netikslinga galvoti, kad savanorystėje nereikia įsipareigojimo. Jeigu jaunuolis pasirenka savanoriauti, iš esmės, jis tam tikrą susitarimą (pavyzdžiui, su organizacija). Galima sakyti, kad savanorystė tampa erdve atsakomybės jausmui ugdyti, o šis jausmas labai reikalingas sąmoningam piliečiui. Būti pilietišku – reiškia būti aktyviam ir įsitraukusiam į visuomenines veiklas, turėti galimybę kurti, spręsti ir vykdyti reikšmingus pokyčius savo aplinkoje dėl visuomenės gerovės.
Vos prieš mėnesį vykdėme projektą-iniciatyvą „Jungiant kartas“, kurio metu jaunuoliai savanoriai bendravo su vyresnio amžiaus žmonėmis telefonu. Siekėme prisidėti prie giliai įsišaknijusios problemos – nuolat augančio vienišumo, tarp garbaus amžiaus žmonių, sprendimo. Nustebino tai, kad jaunų žmonių įsitraukimas buvo labai didelis, netgi turėjome stabdyti norinčių srautą, nes supratome, kad dėl to galime prarasti kokybę. Toks jaunuolių apsisprendimas dalyvauti šioje iniciatyvoje – puikus pilietiškumo pavyzdys.
Socialiai atsakingo žmogaus sąmonėje, manau, natūraliai turėtų kilti pojūtis– „man rūpi“.
Apskritai kalbant apie pilietiškumą, nesinori jo sieti tik patriotizmu (kas dažnai pasitaiko). Po pilietiškumo sąvoka palenda kur kas daugiau. Socialiai atsakingo žmogaus sąmonėje, manau, natūraliai turėtų kilti pojūtis– „man rūpi“. Rūpi, kas vyksta bendruomenėje kurioje esu, rūpi jos gerovė, bei kyla noras būti sprendėju ir aktyviu dalyviu. Apibendrintai pasakius – savanorystę ir pilietiškumą sieja tai, kad jie vienas iš kito išplaukia arba kitaip tariant savanorystė – pilietiškumo forma.
– Ar Jaunieji maltiečiai vykdo pilietines iniciatyvas?
– Sakyčiau daugumą Jaunųjų maltiečių veiklų būtų galima laikyti pilietiškomis, tik šį kart minint Nepriklausomybės atkūrimo dieną kilo idėja iniciatyvai „Savanorystė = Pilietiškumas = Lietuva“, kuria siekiame plėsti požiūrį, kad savanorystė – pilietiškumo išraiška, o savanoriai, tai – socialiai atsakingi piliečiai, kuriems rūpi aplinka kurioje gyvena. Savanorystė ugdo atsakingus piliečius, o jie kuria brandžią šalį.
Visi palaikantys idėją yra kviečiami pasipuošti savo Facebook profilio nuotraukas specialiu akcijai sukurtu rėmeliu, o gyvenantys Vilniuje ar galintys atvykti į Maltiečių būstinę (Gedimino pr. 56B (2 aukštas)) raginami užsukti ir pasiimti po akcijai skirtą lipduką. Kovo 11 d. nusifotografavus su lipduku dalinkimės idėja apie savanorystę ir nepamirškime įkėlus nuotraukas į socialinę mediją pažymėti #JauniejiMaltieciai, @jauniejimaltieciai, #JMKovo11.
