Reikia ne institucijų, o tikrų namų
Beveik prieš trejus metus savarankiško gyvenimo namus „Būkime drauge“ įkūrusi Snieguolė Butrimavičienė pasakojo, kad su proto negalią turinčiais žmonėmis ji ilgus metus dirbo Vilijampolės socialinės globos namuose. Anot jos, tam tikro amžiaus sulaukę globotiniai būdavo perkeliami į psichoneurologinius namus. Moteris tam nepritarė.
„Labai neteisinga, kad jie turėjo kažkur iškeliauti, nors galėtų savarankiškai gyventi“, – pasakojo pašnekovė.
Tai ir buvo priežastis, paskatinusi Snieguolę įkurti namus, kuriuose oriai galėtų gyventi proto negalią turintys asmenys. Anot jos, pirmuosiuose tokiuose namuose apsigyveno vaikinų grupelė, o neilgai trukus duris atvėrė ir kiti. Ramiame kvartale Kauno pakraštyje šiandien jaukiai įsikūrė 4 merginos bei Snieguolė su ne ką mažiau šiems namams atsidavusiu vyru Sauliumi.
Institucinis antspaudas lieka visam gyvenimui.
Anot pašnekovės, ne institucijų, bet tikrų namų, kuriuose būtų ugdomas savarankiškumas, o gyventojai galėtų užsiimti saviraiška, sulauktų kokybiškos socialinės ir psichologinės pagalbos – poreikis milžiniškas.
„Institucinis antspaudas lieka visam gyvenimui. Visų pirma tai pasireiškia egocentrizmu, savanaudiškumu, maisto kaupimu, nemokėjimu elgtis su pinigais. Apsigyvenus šiuose namuose merginos labai pasikeitė, tapo daug savarankiškesnės. Šiandien jos daug ką gali pasidaryti pačios – ir viešuoju transportu naudojasi, ir maistą gaminasi. Labai išaugo atsakomybė, atsirado savikontrolė, supratimas, kaip elgtis galima, o kaip ne. O tai, kad gali dirbti – pats didžiausias privalumas“, – pasakojo Snieguolė ir paaiškino, kad jos tikslas – padėti pasiruošti visiškai savarankiškam gyvenimui.
Jaučiasi laiminga turėdama namus ir mėgstamą darbą
Grįžkime prie šio pasakojimo herojės Žanos. Mergina pasakojo, kad artimų giminaičių neturi: „Tikri tėvai mane paliko. Patekau į kūdikių namus Kaune, o vėliau gyvenau vaikų namuose, pas globėjus. Prieš atsikraustydama čia gyvenau Kauno „Kartų namuose“. Ten man labai padėjo auginant sūnų.“
Žana – mama, tačiau jos sūnus šiuo metu gyvena su globėja, nes jai pačiai pasirūpinti berniuku buvo per daug sunku. Ji labai stengėsi. Stengiasi ir dabar – nuolat bendrauja telefonu ir nekantriai laukia kiekvieno gyvo susitikimo.
„Labai myliu jį ir gyvenime linkiu tik geriausio“, – kalbėjo Žana ir pridūrė, kad jos berniukas nepaprastai smalsus ir judrus – visai kaip ir mama.
Pašnekovė atskleidė, kad labai svarbią vietą jos gyvenime užima profesinė veikla. Vienoje kavinėje kelias valandas kasdien Žana dirba virėjos padėjėja-indų plovėja. Anot jos, darbas nėra lengvas, tačiau labiausiai ji džiaugiasi tuo, kad jaučiasi mylima ir įvertinta. Jauna moteris išsiskiria kruopštumu, o jos rankomis kryželiu siuvinėti paveikslėliai tiesiog neprilygstami. Beje, siuvinėjimas yra ir Snieguolės hobis, jiedvi tikrai turi apie ką pasikalbėti.
Savarankiško gyvenimo namuose pašnekovė gyvena jau kelerius metus ir sako, kad smagiausia tai, jog visada yra ką veikti. Kai nedirba, visos 4 merginos prižiūri sodą ir čia pat esantį daržą, atlieka namų ruošos darbus, o užvis labiausiai mėgsta keliauti po Lietuvą ir užsienio šalis. Mums besikalbant Žana atskleidė, kad didžiausia jos svajonė – aplankyti tolimąją Ameriką. Kodėl, paklausite? Pašnekovė paaiškino, kad jai labai patinka miestų peizaže išnyrantys dangoraižiai.
Daugiau „Žingsniai“ istorijų rasite – čia
„Žingsniai“ – Europos socialinio fondo agentūros (ESF) projektų sėkmės istorijų̨ konkursas. Rubrikoje pateikiame 10 ekspertų komisijos atrinktų istorijų apie tai, kaip projektai pakeitė konkrečių žmonių gyvenimus. Liepos antroje pusėje, paskelbę visas 10 istorijų, pakviesime portale 15min balsuoti ir išrinkti 3 savo mėgstamiausias.
Žana dalyvavo ESF finansuojamame projekte „Tvaraus perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų sistemos sąlygų sukūrimas". Projektą įgyvendino Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
