Tautodailininkės, dar žinomos kaip Giedražolė, kūriniuose persipina gili lietuviškos savasties išraiška, sakralumas ir nacionalinė pajauta, kuri, matyt, jos genuose iš promočiutės, kaip palikimas, atėjęs.
Gintvilė sutinka, kad tiek ir jai pačiai, ir jos kūrybą analizuojantiems sunku padėti ją į kažkokią aiškesnę lentyną, mat, kurianti ji ne dėl kitų, o dėl ryšio su baltiškąja kultūra ir vidinio, poetiško pajautimo:
„Vienas iš mano įkvėpimo šaltinių – geležinių kryžių saulės. Jos labai gražios, bet savo kūriniais jų nekopijuoju, tiesiog žiūriu, ką iš žolynų sukurti galima.“
Etnografija, folkloras, tautodailė ir visa senoji kultūra Gintvilei artima nuo jaunystės, kaip sako pati, persižiūrėjo, persigėrė tuo ir kurti pradėjo. Žolinės jos kūrinių interpretacijos gimsta iš netikėčiausių žaliavų: melsvųjų melvenių, iššukuotų švendrų ir t.t.
Žaliavas senąją kultūrą liudijantiems kūriniams menininkė renkanti pati vasaromis.
Darbas sunkus, fizinis, o dar per vasaros karščius...
Darbą apsunkina ir tai, kad keičiasi ir augalų augimvietės: kelerius metus iš eilės tie patys augalai augo, o paskui pieva pasikeitė arba jos neliko, ir jau ieškok naujos, būna, ir žmogus, įsiveržęs dirvą suarė...
O kur dar vasaros sausros arba laikas, kai lyja be paliovos, ir svarstai, kas dabar su žolynų atsargomis bus? Niuansų daug, bet į priekį kūrėją iš Kauno veda kūrybinė veikla: edukacijos, renginiai ir asmeninė kūryba.
„Su „žolinukais“ dirbu jau 27 metus. Šią technologiją sugalvojau pati. Kiek save atsimenu, man rūpėjo verbos. Visada, kai galėdavau, važiuodavau su traukiniu į Vilnių, prie Aušros Vartų, per Verbų sekmadienį.
Gintautas Gavenavičius irgi veždavo savo darbus į Verbų sekmadienį, o aš alpdavau nuo jo kūrinių grožio. Tais laikais mažai galima buvo rasti tokių kūrinių“, – kūrybinės veiklos ištakas prisiminė pašnekovė.
Studijas dailės institute į darbą Rumšiškėse, Lietuvos liaudies buities muziejuje, vienu metu iškeitusi Gindvilė sako būtent tose erdvėse užčiuopusi, kas jai gyvenime iš tiesų brangu ir gražu.
„Visi senieji ornamentai, piešiniai... Visa tai labai žavėjo ir manyje kažkas atliepė. Gal atradau kelią, kaip būti su žolėmis visą laiką“, – tikino Gindvilė.
Pašnekovė sako, kad jos kūryba artimesnė moterims, daugelis jos edukacijas ir kūrinius atranda per kalendorines ar asmenines šventes, būna, darbai savo šeimininkių ir palaukia, kol šios reikiamą sumą pasitaupo.
Paklausta, kokia jos darbų simbolika tiktų velykinei tematikai, pašnekovė mini valties, mėnulio, gyvybės medžio ir kryžiaus simbolius.
Velykos, anot jos, yra prisikėlimo šventė. Tai ir galima matyti ant kryžiaus su savita žolynų simbolika, kur susijungia ir senosios prasmės, ir dabartinės krikščionybės.
Savo kūryboje ji pati sako naudojanti ir elementus, kurie, anot jos, svarbūs kiekvieno mūsų kasdienybėje (ne veltui protėvių naudoti nuo seniausių laikų).
Jokių floristinių priemonių savo kūryboje nenaudojanti Gindvilė sako, taip jos darbai esantys arčiau gamtos.