Stereotipai, lyčių vaidmenys, tapatybės paieškos – tokius svarbius klausimus galima ir būtina svarstyti pasitelkiant dažniausiai „nerimtu“ laikomą komedijos žanrą, įsitikinusi ši kūrėja, Lietuvoje viešėjusi Italų kultūros instituto kvietimu.
„Meilužis iš pietų“ („Latin lover“), pastatytas pagal G. Calendos sukurtą scenarijų, pristatytas Šiuolaikiniame italų kino festivalyje, tačiau jį dar bus galima išvysti ir gruodžio 3-iąją kino teatre „Pasaka“ prasidėsiančiame Tarptautiniame moterų kino festivalyje „Šeršėliafam“.
Scenaristė pasakoja, kad „Meilužis iš pietų“ – tai filmas apie Italijos kino istoriją, moterų išsilaisvinimą ir savęs ieškojimą: „Mano filme pagrindinės veikėjos yra moterys: realybėje jos slėpdavosi užkulisiuose, būdavo nustelbtos vyrų... Manau, kad ne tik vakar, bet ir šiandien, mes vis dar esame paribyje.“
– Ar Italijoje vis dar sunku tapti pripažinta scenariste?
– Reikia pasakyti, kad kino pasaulis, ir apskritai pramogų verslas, visada buvo ir vis dar yra vyriška sritis, tad Italija – ne išimtis. Vyrai visuomet užėmė vadovaujančias pareigas, o moterys tebuvo žmonomis, meilužėmis, draugėmis ar dukterimis, geriausiu atveju – aktorėmis. Žinoma, laikai keičiasi ir Italijoje dabar yra moterų prodiuserių, režisierių, scenarisčių, tačiau iškyla ir padaro karjerą tik keletas iš jų.
Pagalvokime ir apie pasaulinę kino rinką: „Oskarą“ už režisūrą yra laimėjusi tik viena moteris – Kathryn Bigelow, todėl, jei norime, kad ši situacija keistųsi, reikėtų, kad moterys taptų ne tik aktorėmis, režisierėmis, scenaristėmis ar prodiuserėmis, bet ir užimtų vadovaujančias pareigas kino pasaulyje. Galime pateikti ir konkrečių pavyzdžių, kai aktoriaus ir aktorės atlyginimai smarkiai skiriasi, pavyzdžiui, prisiminkime, kiek kovojo Julia Roberts dėl tokio paties atlygio už moterišką vaidmenį.
– Ar teko patirti panašių asmeninių kovų?
– Aš nesusidūriau su tokiomis problemomis, nes gimiau šeimoje, kuri susijusi su kino industrija („Meilužio iš pietų“ režisierė Cristina Comencini yra Giulios mama – aut.). Tačiau italų kino rinka vis traukiasi ir, manau, tiek vyrams, tiek moteris darosi vis sunkiau „prasimušti“.
– Kaip kilo idėja sukurti tokio netikėto filmo scenarijų – tokio, kuriame pinasi svarstymai apie lyčių stereotipus, italų kino istorijos citatos ir visai tai persmelkta humoro?
– Paprastai būna taip: režisierius skambina savo scenaristui ir sako, kokia tema norėtų sukurti filmą. Pagrindinė mūsų filmo idėja buvo papasakoti itališko kino istoriją – 7-ojo, 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių. Norėjome parodyti, kokie žmonės – vyrai – dominavo tame pasaulyje, tačiau į tą laikotarpį žvelgiame iš moterų perspektyvos. Mes žinome, kad moterys likdavo užkulisiuose, todėl moteris, tikrąja to žodžio prasme, įmetėme į patį centrą.
– Kodėl pasirinkote komedijos žanrą?
Komedija turi tam tikrą ginklą – mes galime kalbėti apie skaudžias temas lengvai, bet kartu ir giliai.
– Moterys ilgai buvo matomos kaip vaikų augintojos, vyrų palydovės ar globėjos, bet žinote, reikia pagalvoti, kokios mes – moterys – esame vienos, be vyrų? Jie net neįsivaizduoja, kiek moterys juokiasi! Komedija turi tam tikrą ginklą – mes galime kalbėti apie skaudžias temas lengvai, bet kartu ir giliai. Kuriant dramą reikėtų tiesiogiai susidurti su problemomis ir nepatogiomis temomis, ekrane būtų daromas tam tikras pjūvis, o komedija leidžia be kartėlio žvelgti į sunkumus.
– Moterų nepriklausomybė ir lygios teisės labai aktuali tema, tačiau jūsų filme herojėms vis tiek tenka atsigręžti į praeitį ir vyrišką figūrą joje, kad suvoktų, kas jos yra. Gal vis dėlto nesame tokios nepriklausomos, kaip galvojome?
– Žinote, dabar ir vyksta moterų kova. Mes norime būti laisvos, o filme kaip tik ir kalbama apie šį nepriklausomybės siekimą. Visos filmo herojės viduje yra savo tėvo, vyro ar meilužio kalinės, tad ir jų sprendimai priklauso nuo jau mirusio vyro. Manau, kad mes kiekviena išgyvename panašių emocijų savo šeimoje, santykiuose su draugais, jaučiame priklausomybę net tapdamos motinomis. Dabar visuomenėje vyksta antropologinis lūžis.
– Tai išsilaisvinimas nuo vyrų įtakos?
– Šiame filme moterys galiausiai atitrūksta nuo vyriškos figūros, jos sugeba išsilaisvinti iš vyriškojo prado. Filme ir pasakoju, kaip moterys atranda save, „paleidžia“ tą vyrą ir palieka jį praeityje. Ir jau nėra tiesiog buvusios žmonos, draugės ar dukterys – jos turi savąjį aš, ir tas moterų „aš“ nebepriklauso nuo vyro. Taip, jos jį myli, vertina, bet nori tapti laisvomis.
– Ar tokioje kovoje už savo laisvę mes neprarandame moteriškumo?
Anksčiau moterys buvo užtikrintos dėl savo ateities, pareigų ir statuso, tačiau dabar, kovodamos už laisvę, prarandame šį saugumo jausmą ir, kas žino, ką gausime mainais?
– Labai sunku atsakyti, nes būtent dabar vyksta didieji pokyčiai. Anksčiau moterys buvo užtikrintos dėl savo ateities, pareigų ir statuso, tačiau dabar, kovodamos už laisvę, prarandame šį saugumo jausmą ir, kas žino, ką gausime mainais? „Meilužyje iš pietų“ taip pat kalbu apie šią problemą: pradedu nuo mūsų kaip moterų praeities ir šaknų, analizuoju dabartinę moterų padėtį, tačiau ateitis vis dar miglota. Tai moterų istorija.
– O kaip tuomet keičiasi vyrų gyvenimo ritmas?
– Atsigręšiu į save: mano vyras yra nuostabus tėtis vaikams. Ir dabar, kol viešiu Lietuvoje, jis rūpinasi vaikais. Jei neturėčiau šio žmogaus, nesugebėčiau visko suderinti. Iš tiesų, esu čia viena darbo reikalais, pasakoju savo istoriją, bet to negalėčiau padaryti be vyro ir vaikų tėvo. Kita vertus, ir vyrai atranda kažką naujo šioje situacijoje: jiems tenka patirti moterišką šeimos grožį. Tai naujas kelias ir vyrams, bet jie juk dėl to nepraranda vyriškumo. Galiu garantuoti, kad ir mes neprarasime savo moteriškumo.
– Ar iš tiesų mūsų dienomis tebeegzistuoja „pietietiško meilužio“ tipažas?
– Į šį klausimą atsakau filme, negaliu atskleisti visų kortų dabar, antraip sugadinčiau visą malonumą. Iš tiesų, pietietiškasis meilužis egzistuoja, tačiau jis nėra toks, kokį matome filmuose.
