Idėja gimė spontaniškai
Vilnietė Vilma Kraelskaitė su savo partnerėmis susipažino tarptautiniuose dulų renginiuose, o pati idėja gimė ją nusižiūrėjus iš Vilniaus arkivyskupijos šeimos centro, kuris turi panašų projektą, kviesdamas finansiškai padėti moterims, kurioms liko keli mėnesiai iki gimdymo, arba turinčioms naujagimį.
Projekto esmė labai paprasta: šeimos iš Lietuvos suvedamos su konkrečiomis šeimomis iš Ukrainos, kurios patikrinta jos partnerių ukrainiečių. Tinka bet kokio dydžio finansinė parama, svarbu, kad ji būtų reguliari – truktų bent keletą mėnesių. Net jei galite prisidėti tik labai nedidele suma, projekte galima kooperuotis su kita šeima, kad parama būtų solidesnė.
Vilma pasidžiaugė, kad tokiu būdu tarp šeimų užsimezga tiesioginis ryšys, dažnai žmonės pradeda bendrauti artimiau, dalintis išgyvenimais ir istorijomis, jausti vieni kitų gyvenimo pulsą. Taigi ukrainiečių šeima gauna ne tik finansinį, bet ir emocinį palaikymą.
„Turime uždarą grupę, skirtą įsitraukusiems į projektą lietuviams. Žmonės dalinasi labai jautriomis žinutėmis, pasakoja, kad rytą pradeda su naujienomis iš savo globojamos šeimos vietovės. Deja, tos žinios dažnai nelinksmos. Netgi palyginus ramiame Dnipre per parą kartais skamba net keturiolika sirenų. Tai reiškia, kad normalus gyvenimo ritmas neįmanomas, todėl žmonės – ant nervinio išsekimo ribos. Tačiau yra ir gerųjų naujienų. Pavyzdžiui, kelios lietuvių šeimos turėjo kontaktą su šešių vaikų mama. Dabar ta mama jau Lietuvoje“, – pasakojo pašnekovė.
Pasak Vilmos, šią schemą labai lengva perimti suburiant naują žmonių ratą – tereikia susirasti partnerius Ukrainoje, kurie pasiryžę neišvažiuoti ir kontaktuoti su šeimomis, kurioms reikia pagalbos. Vos tik projektas atsirado, Vilma sulaukė didelio dėmesio ir šiuo metu užsiregistravusių lietuvių šeimų skaičius viršija turimų ukrainiečių šeimų skaičių, tačiau projektas gali plėstis, tad registracijos forma išlieka atvira.
Gyvena po 8–12 žmonių
Pasak Vilmos partnerės, psichologės ir dulos, Tėvystės centro Dnipre įkūrėjos Olgos Vereschak, iš Ukrainos išvyko jau apie 4 mln. žmonių, tačiau dar daugiau ukrainiečių paliko savo namus šalies viduje, kuriems naujus namus ieško savanoriai. Jos šeimos vasarnamyje šiuo metu gyvena 12 jai nepažįstamų žmonių, nors namas tokiam gyventojų skaičiui nepritaikytas.
„Kai kuriems žmonėms tiesiog baisu išvykti iš savo šalies, nes jie galbūt niekada nėra išvažiavę net iš savo miesto. Kiti nenori palikti savo artimųjų, aštuoniolikmečių sūnų, kurie iš šalies neišleidžiami“, – teigė moteris, be finansinių lėšų likusias pabėgėlių šeimas nukreipianti į projektą „Šeima–šeimai“. Ji užtikrino, kad, siekdama išvengti sukčiavimo atvejų, priima tik tas šeimas, kurias jai rekomenduoja ir už kurias laiduoja bičiuliai, kuriais ji pasitiki, o dėl savo profesinės veiklos ji pažįsta labai daug moterų visoje Ukrainoje.
Paprašius papasakoti bent keletą istorijų, iš Olgos lūpų žodžiai ima lietis kaip iš užtvindytos upės, o už jų – begalinis skausmas, kuriame išbūti kartu su Olga reikia pastangų, nes protas nenori tikėti tuo, ką ji pasakoja. „Taip, esu labai daug keliavusi, pažįstu Vakarų pasaulį ir žinau, kad jūs, vakariečiai, net tokio failo galvoje neturite, kad gali vykti tokie dalykai. Ir aš negaliu patikėti, kad tai 21-as amžius“, – antrino Olga.
Pasak jos, projekte dalyvavusios šeimos – dažniausiai moterys su vaikais, kurios arba praradusios namus, arba likusios savo namuose, bet be jokio pragyvenimo šaltinio. Štai jos kolegė iš rusų praktiškai sugriauto Černihovo pasakojo, kad ji su šeima ilgai slėpėsi rūsyje, bet kai buvo subombarduota šalia esanti jos vaikų mokykla, suprato, kad reikia bėgti. Kartu su dar viena šeima jiems pavyko ištrūkti į šalies gilumą. Mėnesį viename kambarėlyje jie gyveno aštuoniese.
Jos vyras, atvežęs šeimą į saugią vietą, kai rusai buvo išvyti, grįžo į Černihovą padėti atstatyti tai, ką dar įmanoma atstatyti. Jis turi elektromobilį, kuris šiuo metu, šalyje esant problemai su degalais, yra aukso vertės, todėl jis vežiojo savanorius, medikamentus, maistą. Deja, daugelis žmonių negali grįžti net į išlaisvintas teritorijas: jei namas ir nesugriautas, tik išdužę langų stiklai, gauti stiklus yra misija neįmanoma, kai visoje Ukrainoje yra daugybė tokių namų.
Moterys su vaikais – ant bado slenksčio
„Viena moteris pasakojo, kad rusai, įžengę į jų kaimą, sušaudydavo visus, kurių telefonuose rasdavo bent užuominą apie ukrainietišką simboliką, apie šalies nepriklausomybės, mūsų kariuomenės palaikymą. Tas žmogus jų akimis yra fašistas. Sveiku protu nesuvokiama – kodėl, gyvendami Ukrainoje, negalime turėti savo vėliavos?! Jie atiminėjo maistą net iš vaikų. Užeidavo į trobą ir susirinkdavo viską, ką rasdavo valgomo, nesvarbu, kad ten yra mažų vaikų ar senolių. Iš tankų šaudydavo tiesiog norėdami papramogauti.
Jai pavyko pabėgti į gretimą kaimą. Vandens pas juos nėra iki šiol, nors teritorija išlaisvinta nuo rusų. Ir ji man rašo: „Man taip nepatogu, aš niekada nesu prašiusi pagalbos“. Tačiau jai reikia kažkaip išgyventi bent iki tol, kol atsiras galimybė kreiptis paramos į valstybę. Paskutinė tokia galimybė buvo kovo 31 d., kai ten dar buvo rusai, tačiau tuo metu tai buvo neįmanoma.
Rusai, įžengę į kaimą, sušaudydavo visus, kurių telefonuose rasdavo bent užuominą apie ukrainietišką simboliką.
Šiuo metu Ukrainoje daugybė žmonių neteko darbo, nes įmonės karo sąlygomis negali tęsti veiklos, susprogdinti jų žaliavų ar produkcijos sandėliai. Telegram kanaluose dabar galima matyti virtinę skelbimų, kuriais žmonės siūlo bet kokias savo paslaugas. Moterys, likusios su vaikais, iš nevilties šaukiasi pagalbos, nes maisto joms liko 2 dienoms. Net mūsų mieste, kuriame tiesiogiai kariniai veiksmai nevyksta, jau yra žmonių, kurie neturi, ką valgyti, o visa savanorių pagalba yra nukreipta į pabėgėlius, bet ne į vietinius gyventojus“, – pasakojo Olga.
Rusai šaudo linksmindamiesi
Jos vyro šeima taip pat bėgo iš rusų okupuotos teritorijos. Jiems iki šiol stovi akyse kelyje matyti vaizdai – sudegę automobiliai, gulintys ar kabantys žuvusiųjų kūnai, kurių rusai neleido susirinkti ir palaidoti.
„Net pačiame baisiausiame košmare man negalėjo prisisapnuoti, kad žmonės gali taip elgtis. Jie kontrolės punkte gali pasakyti – važiuokite, o kai jūs pajudėsite, sušaudyti. Negalima tikėti niekuo, ką jie sako. Rusų kontroliuojamoje teritorijoje tu netenki bet kokio gero pasirinkimo. Bėgti pavojinga, nes tave gali sušaudyti, net jeigu paskelbtas humanitarinis koridorius, bet ir likti pavojinga, nes tave taip pat bet kada gali nužudyti. Jau nekalbu apie tai, kad nuolat bombarduojama.
Baisiausia, kad gyvenvietėse rusai kartais šaudo tiesiog dėl pramogos. Mano kolegė, kuri 2014 m. pabėgo iš Luhansko, iš ten atsivežė tik savo vaikystės nuotraukas. Jie labai daug dirbo su vyru, kad susikurtų gyvenimą netoli Kyjivo. Tik neseniai pasistatė namą, ir tas namas su visomis vaikystės nuotraukomis sudegė, nes rusai linksminosi ir šaudė į namus pasirinktinai.
Pasilikę kaimynai nufilmavo šį vaizdą. Tokių istorijų, kai žmonės viską prarado du kartus, daugybė. Jie tiesiog rauda pasakodami apie tai, nes neišveriamai sunku antrą kartą tą patį patirti, o karas vis dar tęsiasi. Dnipras – tik santykinai saugus miestas. Kiekvieną dieną Ukrainoje kas nors bombarduojama. Nuolat kaukia sirenos, nes niekas nežino, kur tos paleistos raketos pataikys“, – teigė moteris.
Grobia viską, kas pasitaiko kelyje
Rasti bet kokį darbą Ukrainoje yra labai sudėtinga, o daug žmonių neturi jokių santaupų juodai dienai. Jei ir turėjo, jau paaukojo karių reikmėms, nes visi supranta, kad jeigu rusai pas juos ateis, pinigai nebeturės jokios prasmės, nes gali nebebūti jų pačių. Niekas Ukrainoje neturi iliuzijų dėl agresorės kėslų – Rusijai reikalinga teritorija, bet ne ukrainiečiai, sako Olga.
„Dabar mums jau padeda ginklais Vakarai, bet pirmomis dienomis karius rengė ir aprūpino amunicija patys gyventojai. Aš pati savanoriavau padėdama aprengti vyrus, užsirašiusius į teritorinę apsaugą, kurios dėka ir atsilaikė Kyjivas. Jiems išdalino automatus, bet jie juk negalėjo kovoti nuogi, jiems reikėjo neperšaunamų liemenių, šalmų ir pan., o visa tai gauti buvo labai sudėtinga.
Tačiau mūsų šalis tuo unikali, kad kai ištinka bėda, visi tampame viena šeima. Žmonės su pabėgėliais dalinasi adresais, kur galima nemokamai pernakvoti ar tiesiog atsiveda juos pas save, maitina juos, kiek gali, bet resursai greitai išseks. Todėl valstybė skatina žmones, turinčius bent kokį žemės lopinėlį, auginti daržoves, kad ateityje būtų išvengta bado. Aplink krenta bombos, o žemdirbiai sėja javus...
Čia rimtai? Iš Ukrainos į Rusiją verta temptis šuns būdą?
Tuo tarpu rusai grobia viską, kas jų kelyje pasitaiko, giriasi, kad pavogė „Aididas“ sportbačius ar sportinę aprangą. Toks jų mentalitetas. Žinomas ukrainiečių muzikantas pasakojo, kaip rusai apiplėšė jo namą: jie išnešė, jo manymu, didelės vertės neturinčius daiktus, bet ant sienų paliko labai brangius paveikslus. Kitas atvejis dar labiau paradoksalus. Socialiniuose tinkluose buvo dalinamasi nuotrauka, kaip važiuoja šarvuota mašina, pilna pavogtų daiktų, o ant viršaus – šuns būda. Čia rimtai? Iš Ukrainos į Rusiją verta temptis šuns būdą? Jei nežinotume, kokį košmarą jie po savęs palieka, galima būtų pasijuokti“, – toliau dėstė pašnekovė.
Olga patikino – kiekvienas centas, kurį Ukrainos šeimoms persiunčia lietuvių šeimos, joms yra reali galimybė išgyventi ir išsaugoti sveikatą, todėl ji be galo dėkinga projekto iniciatorei Vilmai ir Lietuvos šeimoms, kurios jomis pasitiki.
Žinau atvejų, kai tėvai miegodavo paeiliui, kad nepraleistų, kada jau reikia su vaikais leistis į rūsį.
Sirenos išsekina iki atbukimo
Olgos kolegė, taip pat Olga, kartu su ja įkūrusi Tėvystės centrą, šiuo metu pasitraukusi į Vokietiją ir padeda viskuo, kuo gali, savo tėvynainiams iš ten.
„Be abejo, jūs žinote apie karštus taškus – Mariupolį, Bučą, Irpinę ir kitas nukentėjusias vietoves. Yra miestų, kuriuose kol kas santykinai ramu, pavyzdžiui, taip buvo Odesoje, kol ir jos nepasiekė raketos, pataikydamos į gyvenamuosius namus. Tarp žuvusiųjų – 3 mėnesių Kira, jos mama ir močiutė. Taip pat dar viena jauna pora – moteris buvo nėščia. Buvo ramu Vinicoje, todėl miestas aktyviai priėmė bėglius iš karštųjų taškų. Tačiau ir šis miestas jau apšaudytas, yra žuvusiųjų ir sužeistų.
Ir nėra taip, kaip Antrojo pasaulinio karo metu, kad kažkur yra frontas, o kažkur – užnugaris. Žinoma, frontas yra, bet raketos lekia į bet kurią Ukrainos vietą. Kažkas miega slėptuvėje. Kažkas vidury nakties bėga į artimiausią priedangą ir jau po kelių dienų dėl lėtinio miego trūkumo gyvena su varginančiais simptomais. Kažkas neturi, kur slėptis, arba iš viršutinių aukštų jiems nusileisti labai sunku, todėl jie sėdi ar miega ant grindų prieškambaryje arba vonios kambaryje. Vargu, ar tai galima pavadinti saugia vieta, tačiau bent jau ten nėra langų. Atskiras klausimas, kaip vidury nakties pažadinti vaikus, todėl juos migdo su drabužiais.
Žmonės iš daugiaaukščių namų bėga į vasarnamius kaime, tikėdamiesi, kad ten bus saugiau, tačiau ten dažnai nesigirdi sirenų, todėl visi neatitraukia akių nuo telefonų, kad nepražiūrėtų pranešimo apie pavojų. Žinau atvejų, kai tėvai miegodavo paeiliui, kad nepraleistų, kada jau reikia su vaikais leistis į rūsį. Rūsiuose ir požeminiuose garažuose būna šalta, ten nepamiegosi. Kai kurie taip pavargsta nuo sekinančių sirenų, kad niekur nebebėga, stengiasi miegoti toliau, kad turėtų jėgų, jeigu išgyvens, dar ištverti ir ateinančią dieną. Tačiau net ir ten, kur nėra sirenų, girdisi karinių lėktuvų gausmas, kuris labai skiriasi nuo keleivinių ir verčia dar ilgai krūpčioti“, – emocingai pasakojo moteris.
Nematomas karo poveikis sveikatai
Pasak jos, darželiai neveikia, mokyklos perėjo į nuotolinį mokymą arba vaikams tiesiog siunčiamos užduotys. Mamoms tenka didžiulis krūvis – padėti vaikams išgyventi baimę, kai pačios sunkiai susitvarko su savo emocijomis. Daugybė moterų nuo karo pradžios jaučia nuolatinį pykinimą, jos prarado apetitą, šokinėja jų kraujospūdis bei atsirado daug kitų simptomų.
„Labai sunku atsitraukti nuo naujienų srauto telefonuose. Pranešimai apie mirtis ir žvėrišką rusų elgesį paralyžiuoja. Visi gyvena su tuo pačiu klausimu: kas bus, jeigu rytoj karas ateis ir iki čia? Kas bus, jeigu rytojus neišauš? Ar aš galiu dabar rėkti ant savo vaikų? Ar turiu dabar versti juos daryti pamokas? Iš kur man rasti jėgų pažaisti su savo kūdikiu? Ir ką atsakyti į nuolatinius vaikų klausimus, kada grįšime namo, kada baigsis karas, ar čia saugu?
Pasivaikščiojimas su vaikais – taip pat iššūkis. Jeigu pradės kaukti sirenos, reikia spėti pasislėpti. Kita vertus, sunku prisiversti išeiti net į parduotuvę ar pagaminti maisto, nes visą energiją atima kaustantis nerimas dėl savęs, savo šeimos, artimųjų. Tokioje būsenoje ko nors mokytis, kad ir paklausyti naudingą vebinarą – praktiškai neįmanoma. Iš dalies gelbėja savanorystė. Kiekvienas stengiasi padaryti ką nors naudinga. Žmonės pina maskuojančius tinklus, gamina pabėgėliams arba kariams, duoda kraujo, bando pasirūpinti tais, kuriems dar sunkiau negu jiems... Arba patiria siaubingą kaltės jausmą, jeigu neranda, kur save padėti.
Galiausiai, jeigu esi pabėgėlis, ne tik turi apsiprasti su gyvenimu kartu su daug nepažįstamų žmonių, su visko, kas tau buvo brangu, praradimu, bet ir galvoti, kuo apsirengti. Juk daugelis bėgo dar žiemą, tikėdamiesi, kad neilgam, o dabar keičiasi sezonas“, – vardijo Olga Gorbenko.
