Pagrindinė J.Muchlickytės veikla visiškai nesusijusi su tuo, apie ką papasakosime šiame straipsnyje. Ji yra konfliktų sprendimų konsultantė, mediatorė, koučerė ir lektorė. Tačiau jau beveik dvylika metų, be pagrindinių darbų, jos gyvenimą skaidrina dar viena veikla – įkurta sendaikčių krautuvėlė.
Užsukus į Jūratės saloną pasijunti tarsi muziejuje: bėgi akimis per ten sudėtus daiktus ir visus norisi paliesti – žinai, kad kiekvienas jų turi savo istoriją.
Savąją, įsitaisius minkštuose Švedijos aukcione įsigytuose krėsluose, papasakojo ir pati Jūratė. Paklausta apie užuomazgas, atvedusias iki to, ką šiandien turi, jauna moteris paminėjo dvi istorijas.
Nuo Frenkelio rūmų iki pilies Švedijoje
Prieš dvidešimt metų, kai baigė bakalauro studijas, ji susigundė pažįstamų švedžių pasiūlymu išvykti padirbėti aukle pas vieną švedų šeimą. Kaip pasakojo pati Jūratė, prieš kelionę net nepasiteiravo, kur tiksliai vyksianti, kur gyvensianti. O, pasirodo, auklės darbas laukė... Švedijos Tistado pilyje.
Vienas nejaukiausių dalykų, gyvenant XVIII a. pilyje, buvo tai, jog visi buvo įsikūrę pirmame aukšte, o Jūratei laisvas kambarys atsirado tik antrame – kur daugiau niekas negyveno.
„Visą savo gyvenimą iki tol kūriau pagal modelį: darželis, mokykla, universitetas, darbas. Tačiau susidomėjusi pasiūlymu, kad galiu vykti pažinti svečią šalį, kultūrą, nutraukiau tą grandinę.
Dirbti teko beveik 24 valandas per parą, darbo tikrai nebijojau, tačiau santykiai, atmosfera ten nebuvo patys geriausi. Išdirbau tik keletą mėnesių, bet vėliau supratau, kiek daug visa ši patirtis man davė. Ten reikėjo valyti, prižiūrėti senus daiktus, išmokau daugybės dalykų, o vėliau, jau ėmusis savo verslo, tos žinios man labai pravertė“, – pasakojo pašnekovė.
Paprašyta papasakoti apie gyvenimą ten, Jūratė prisiminė, kad vienas nejaukiausių dalykų, gyvenant XVIII a. pilyje, buvo tai, jog visi buvo įsikūrę pirmame aukšte, o jai laisvas kambarys atsirado tik antrame – kur daugiau niekas negyveno. Beklausant pasakojimo tiesiog išsprūdo klausimas, ar pilyje vaidenosi?
„Vaidenosi, – juokdamasi atsakė pašnekovė. – Sunku paaiškinti, bet kad keistų dalykų vykdavo, tai tikrai taip, o ir namiškiai garsiai apie tai kalbėdavo pusiau juokais, pusiau rimtai.
Supranti, kad krebždėti, traškėti gali ir seni mediniai baldai, tačiau kartais naktimis, jei dar kiek įjungdavai vaizduotę, atrodydavo, kad girdi ir žingsnius. Vienas nemaloniausių dalykų būdavo kiekvieną vakarą senais pilies laiptais prietemoje lipti į savo kambarį antrame aukštame ir žinoti, kad čia esu viena – būdavo nejauku“, – prisiminimais dalijosi J.Muchlickytė.
Supranti, kad krebždėti, traškėti gali ir seni mediniai baldai, tačiau kartais naktimis, jei dar kiek įjungdavai vaizduotę, atrodydavo, kad girdi ir žingsnius.
Po keleto mėnesių ji persikėlė gyventi ir dirbti pas kitą šeimą, kuri gyveno šalia seno dvaro. Kaip sakė pašnekovė, visos vietos tarsi tyčia dėliojosi būtent taip: pilis, paskui senas dvaras.
Paklausta, ar būtent šis gyvenimo etapas jai pamėtėjo mintį imti domėtis senais daiktais, pradėti juos pirkti ir galiausiai įkurti savo verslą, Jūratė sakė, kad galbūt toms mintims pradžia buvo duota dar vaikystėje, kai klausydavosi savo močiutės pasakojimų.
„Esu iš Šiaulių, ten gyveno ir mano močiutė. Mano prosenelė dirbo Chaimo Frenkelio rūmuose, o mano močiutė ir jos broliukas draugavo su Frenkelio vaikais ir pas juos praleisdavo labai daug laiko.
Vaikystėje girdėjau labai daug močiutės istorijų apie rūmus, aplinką, tik svarstau, kiek iš tiesų visos tos istorijos buvo tikros, kiek dabar jau amžinatilsį močiutės vaizduotės įpinta, o kiek ir mano pačios, nes tada dar buvau vaikas.
Vaikystėje girdėjau labai daug močiutės istorijų apie Frenkelio rūmus: juose dirbo mano prosenelė, o močiutė draugavo su Frenkelio vaikais.
Vienas pasakojimų yra apie tai, kad Frenkelis, su šeima bėgdamas iš Lietuvos, mano prosenelės prašė leisti išsivežti ir mano močiutę bei jos brolį. Frenkelių šeima buvo labai prie jų prisirišusi ir žadėjo, kad vaikai, gyvendami su jais, turės geresnį gyvenimą.
Tačiau močiutė su broliu liko čia ir, jei gerai supratau, ji pyko dėl tokio savo mamos sprendimo. Baigėsi linksma jų vaikystė ir žaidimai, lakstymai su kitais vaikais, knygelių skaitymai. Šeima buvo daugiavaikė, tad ir jiems teko pradėti dirbti. Netrukus po to močiutės brolis žuvo – jį subadė jautis...“ – istorijos vingiais nukeliavo pašnekovė.
Kas yra sendaiktis, o kas antikvarinis daiktas?
Kaip sakė Jūratė, kai tiksliai žinai, ko nori, atrodo, tarsi savaime atsiranda visi reikiami ryšiai, žmonės ir viskas pradeda klostytis tau palankia linkme.
Susibendravusi su vieno Švedijos aukcionų organizatoriais J.Muchlickytė pradėjo savo veiklą. Pirmasis jos įsigytas daiktas buvo svetainės baldai. O bėgant metams visko ėmė daugėti. Šiandien moters salone – daugybė įvairiausių daiktų: nuo pačių smulkiausių statulėlių, vazelių, taurelių iki servizų, veidrodžių, šviestuvų, paveikslų, baldų.
Pačios seniausios čia – mėlynos kėdės iš Hamros dvaro Švedijoje (matyti nuotraukoje), pagamintos 1842 m. Jas Jūratė drąsiai vadina antikvariniais daiktais. O štai daugumą kitų daiktų ji linkusi vadinti tiesiog sendaikčiais, ir paaiškino kodėl.
„Pagal Lietuvos įstatymus visi daiktai, kuriems yra daugiau kaip 50 metų, yra antikvariniai. Tai 50 metų yra 1968-ieji – man tai neįspūdingas skaičius. Tada net tėvų namuose galime rasti antikvarinių daiktų. Taip, šį klausimą lėmė besikeičianti politinė situacija, karai, ir tų savo originalių daiktų mes neturime – jie išvežti arba sunaikinti, o likusių yra labai nedaug.
Kadangi dirbu su Švedija, man svarbūs jų įstatymai. Jie baldus antikvariniais vadina tuos, kurie datuojami iki 1860 m., nuo to laikotarpio visi kiti yra sendaikčiai. Tą datą jie pasirinkę todėl, kad iki tol buvo paskutinis savarankiškas stilius – bydermejerio, o visi stiliai po to – kokių nors stilių miksas, jie nebelaikomi originalūs, – aiškino pašnekovė. – Kalbant apie visus kitus daiktus, antikvariniais laikomi tie, kurie yra senesni nei šimto metų, ir čia didelę svarbą turi dar vienas kriterijus – paties daikto vertė.“
Kadangi dirbu su Švedija, man svarbūs jų įstatymai. Jie baldus antikvariniais vadina tuos, kurie datuojami iki 1860 m., nuo to laikotarpio visi kiti yra sendaikčiai.
Pirštinės – lyg antroji oda
Vaikštant Jūratės salone akis užkliūva už senos pravertos spintos. Ant vienų jos durų sukabintos itin plonos odinės pirštinės, o lentynose savo dėžėse ilsisi cilindrai. Pačiupinėjus tą seną odinę dėžę nejučia kyla mintis: „O, kad daiktai galėtų kalbėti...“
„Lankydamasi Olgos Prokofjevos paskaitose ir dovanų gavusi jos išleistą knygą „Užmirštų daiktų pasaulis“, daug sužinojau ir apie pirštines. Matote, kokios jos siauros? Vis svarsčiau: na kaip jas užsitempti?! Negi XIX a. moterų rankos buvo tokios siauros, o pirštai – ilgi ir tokie ploni?
Pasirodo, šios pirštinės prieš jas maunantis būdavo drėkinamos, moterų rankų oda padengiama talku, naudojamas specialus medinis įrankis pirštinių pirštams pratampyti ir su kito žmogaus pagalba jos būdavo užtempiamos ant rankų – kad priglustų taip, lyg būtų antra oda. Anksčiau niekas nedėvėjo didelių, apkritusių pirštinių, jos turėjo būti aptemptos.
Tiesa, jos labai greit plyšdavo, tad vykdamos į pokylį moterys su savimi turėdavo pasiimti ne vieną porą, – apie pirštines, gamintas dažniausiai iš laikų odos, pasakojo sendaikčių krautuvėlės savininkė. – Be to, ir spalvos čia turėjo savo vaidmenis: pokyliuose moterys mūvėdavo tik baltas, laidotuvėse – tik juodas pirštines.
Vyrai turėjo daugiau lankstumo šiuo atžvilgiu, tačiau jie pirštines dėvėjo visada – tai buvo etiketo dalis. Priklausomai nuo vietos, kur jas dėvėjo, galėjo skirtis medžiagos ir spalvos.“
Pasirodo, šios pirštinės prieš jas maunantis būdavo drėkinamos, moterų rankų oda padengiama talku.
Pašnekovė užsiminė, kad, jos didelei nuostabai, XIX a. vyrų dėvėtos baltos aptemptos kelnės taip pat buvo gaminamos iš odos, buvo be galo nepatogios: pritrindavo, atsirasdavo žaizdų ir pan., ir norint jas užsimauti reikėjo vargti taip pat, kaip moterims su pirštinėmis.
O štai atvėrus vieną cilindrų dėžių, joje atrandi ne tik juodo triušio kailiu dengtą vyro garderobo dalį, bet kartu ir baltus standžius šilkinius rankogalius, ant kurių dar matyti likę sąsagų įspaudai, bei baltą varlytę, kuri, pasak pašnekovės, leidžia spręsti, kad visa tai buvo dėvima prie smokingo.
Kai daiktas tampa kažkuo daugiau
„Daiktas yra daiktas, žmogus visada bus aukščiau, – sakė pašnekovė, paklausta, koks jos požiūris yra į daiktus. – Jei kalbėtume konkrečiai apie šią veiklą, galiu pasakyti, kad už kiekvieną daiktą, kurį atranda žmogus, aš labai džiaugiuosi. Ir kai daiktas „sutinka“ savo žmogų, įvyksta kažkokia chemija – negaliu nejausti tos emocijos, kai esu šalia.
Kartais tiesiog iš žmogaus veido matau, kad jis žiūri į daiktą ir jo viduje kažkas vyksta. Pavyzdžiui, viena čia užsukusi moteris pamatė senas kėdes ir susijaudino. Klausiu, kas nutiko? Ji sako: „Tokios kėdės buvo pas mano močiutę ir aš visada svajojau tokias turėti.“ Ir kaip tokiomis akimirkomis į daiktą galiu žiūrėti tik kaip į daiktą?“
Keliant šį klausimą – daiktai ar žmonės, visada atsakau: aišku, kad žmonės, ir, kita vertus, jie tas emocijas ir sukelia.
Pasak Jūratės, daug tokių istorijų, kai atėjęs žmogus staiga pamato tai, ko labai ilgai ieškojo, ir tiesiog žino, jaučia, kad šis daiktas skirtas jam.
„Keliant šį klausimą – daiktai ar žmonės, visada atsakau: aišku, kad žmonės, ir, kita vertus, jie tas emocijas ir sukelia“, – teigė sendaikčių krautuvėlės savininkė.
Kiekvienas daiktas turi savo energetiką
Prakalbus apie daiktų energetiką, Jūratė sako, kad labiau tuo tiki, nei netiki, ir teigia beveik su visais jos salone esančiais daiktais randanti ryšį. Ir žmonių, kurie čia užsuka, svarsto, įsigyti kurį nors daiktą ar ne, klausia: kaip prie jo jaučiatės, kokias emocijas jis jums kelia?
„Aš pati tikiu savo intuicija. Buvo toks nutikimas. Pati visada vykstu parsivežti aukcionuose nupirktų daiktų, dalyvauju jų krovimo, atgabenimo procese. Ir kartą parsigabenusi juos pakuoju, atidarau dėžę, o ten – tokios dvi rytietiškos statulėlės – lyg velnio, drakono, kurių aš visai neatsimenu, net nežinau, kaip jos čia atsidūrė. Tai buvo vienintelis atvejis, kai pamačiau daiktą ir pirma mintis: „Kur man jas dėti? Aš jų nenoriu!“ Ir jos iškeliavo į šiukšlyną“, – pasakojo pašnekovė.
Jokiais energetinių laukų valymo ritualais Jūratė neužsiima. Tačiau kartą pas ją lankėsi tais dalykais besidominti bičiulė. „Ji apėjo visus daiktus ir sakė, kad nejaučia, jog kuris nors būtų, kaip ji vadina, energetiškai sunkus. Užsiminė, kad muziejuje esantys daiktai ją trikdo labiau nei kuris nors čia.
Stabtelėjo tik prie XIX a. kasapankos – tai ilgas medinis suolas su atlošu, porankiais ir skrynia, tokie stovėdavo pilyse arba bažnyčiose. Tačiau nieko bloga nepasakė ir apie ją. Apskritai žmonės sako, kad čia atėjus nesinori išeiti“, – šypsodamasi pokalbį baigė sendaikčių krautuvėlės savininkė.
