Dar praėjusį mėnesį 15min pradėjo projektą „Senjoro noras“ – su tikslu išpildyti nors vieną žmogaus norą. Į mus su prašymu pagelbėti kreipėsi ponia Teodora. Įsivaizduokite save, nugyvenusį devynias dešimtis metų, per gyvenimą mačiusį visko ir teturintį vieną didžiausią norą, kuris iš esmės priklauso nuo kitų, – aplankyti mylimo žmogaus kapą, to, su kuriuo nugyventa 60 metų.
Pradžioje norisi paminėti, kad ponia Teodora – išties labai šviesaus proto moteris. Kaip pati juokauja, „gerai, kad Dievas jo dar neatėmė“. Ji užaugo Pakruojo rajone, studijavo Šiaulių mokytojų seminarijoje, dirbo pradinių klasių mokytoja Pakruojo rajone esančiuose Stačiūnuose, ten susipažino ir su savo būsimuoju vyru.
Medžių šaknys išvartė asfaltuotus keliukus, kuriais sunkiai vaikštančiam žmogui, dar turinčiam stumtis vaikštynę, neįmanoma eiti. Esu ten ir parkritusi. Taigi pati pasiekti vyro kapo nebegaliu.
Persikėlusi gyventi į Vilnių išbandė ir piešėjos amatą žaislų fabrike, dailės kombinate ornamentuodavo odą, o išėjusi į pensiją Teismo medicinos tarnyboje valė mėgintuvėlius. Vyras studijavo dailę, vėliau pradėjo dainuoti ir daugelį metų dirbo operos solistu. Į Vilnių atvyko būdami labai jauni, tačiau visą gyvenimą čia ir liko.
„Mylėjome Vilnių ir dabar tebemyliu. Šis miestas tapo mūsų namais, niekur niekada nesinorėjo iš čia išvažiuoti“, – sakė ponia Teodora.
Prieš dešimtmetį moteris palaidojo vyrą. Po jo mirties pateko į avariją (ją partrenkė girtas vairuotojas) ir nuo tada ne tik sunkiai valdo koją, bet ir vaikščioti gali tik pasirėmusi į vaikštynę. Ponios Teodoros teigimu, nesvarbu, kad jau 91-eri, gyventi vis tiek norisi, nes norisi matyti vaikus, anūkus ir proanūkius.
Tačiau, be šio noro, ji turi ir kitą – tikrai labai žemišką – kol dar gyva, saugiai nueiti iki vyro kapo, o kai numirs, kad tai galėtų daryti jos galbūt jau irgi sunkiai vaikščiosiantys vaikai ir anūkai.
Kreipdamasi į mus T.Martinėnienė nurodė, kad vyras ir kiti giminaičiai palaidoti Vilniaus Sudervės kapinėse, tačiau toji dalis, moters žodžiais, labai apleista ir apaugusi senais medžiais, o asfaltuotas kapinių takas išvagotas medžių šaknų, todėl juo ji negalinti paeiti.
„Medžių šaknys išvartė asfaltuotus keliukus, kuriais sunkiai vaikštančiam žmogui, dar turinčiam stumtis vaikštynę, neįmanoma eiti. Esu ten ir parkritusi. Taigi pati pasiekti vyro kapo nebegaliu“, – su ašaromis akyse kalbėjo garbaus amžiaus moteris.
Medžiai, ponios Teodoros žodžiais, ne tik bjauroja kapinių taką, bet ir teršia pačias kapavietes – nuo jų nuolat krinta spygliai ir lapai. „Aš pati nebegaliu kapų prižiūrėti, mano abu sūnūs jau irgi nebe jaunuoliai, anūkai turi savo gyvenimą ir tiek dažnai neprivažinės. Todėl samdome moterį, kuri prižiūri kapus, juos aptvarko.
Rašėme šiemet savivaldybei prašymą nupjauti medžius, esančius aplink mūsų artimųjų kapus 20-ajame sektoriuje, tačiau jie tenupjovė penkis, o visi kiti liko. Kai kreipiausi dar kartą, gavau atsakymą, kad tie medžiai ir krūmai yra priskirti prie saugotinų, todėl jų kirsti negalima ir leidimo neišduos“, – pasakojo senolė.
Rašėme šiemet savivaldybei prašymą nupjauti medžius, esančius aplink mūsų artimųjų kapus 20-ajame sektoriuje, tačiau jie tenupjovė penkis, o visi kiti liko.
Ji baiminasi, kad taką gadinančios medžių šaknys kada nors išvers ir kapavietes, o ilgainiui kapinės taps gūdžiu mišku. „Vyras vis sakydavo: „Kaip baisu tuose kapuose, gūdu, saulę užstoja medžiai. Ir kaip reikės gulėti tame baisume...“
Man taip liūdna, baisiai kamuoja vienišumas ir jausmas, kad ir pačiai šalia Petro tame šabakštyne teks atsigulti...
Ten ir mano tėvai palaidoti, ir močiutės kauleliai iš tėviškės parvežti. Mažiau nei už šimto metrų palaidoti mano teta, dėdė, pusbrolis ir jo dukra. Ir ten baisiausiai priaugę medžių, šabakštynas, net gyvatė ten buvo, – sako moteris.
– Kitur tose pačiose kapinėse kapai atrodo tvarkingai, nes medžiai iškirsti, teritorija sutvarkyta. Sūnus pasakojo, kad nei Ispanijoj, nei Vokietijoj kapinėse nėra tokių didelių, baisių medžių, todėl ir tie kapai atrodo tvarkingai. O pas mus yra ir lūžtančių medžių – kartą sutrūnijusi pušis lūžo pusiau.“
Savivaldybės atstovė: kol kas nieko neplanuojama daryti
Vilniaus miesto savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento Želdynų poskyris su šia tema susipažinęs. Jo vedėja Giedrė Čeponytė patikslino, kad šiemet tikrai buvo gauti prašymai ir buvo išduoti leidimai nupjauti septynias sausas pušis 20-ajame ir 21-ajame sektoriuose ir tris apgenėti. Visi darbai, jos teigimu, buvo atlikti. Tiesa, ji negalėjo nurodyti tikslios vietos, bet pabrėžė, kad buvo atsižvelgta į ponios T.Martinėnienės prašymą.
Aplink minimą kapavietę medžių arti tikrai nėra, ir tos labai didelės problemos, kad būtų daugybė lapų ir spyglių, taip pat nėra.
„Visada stengiamės kuo greičiau reaguoti į žmonių prašymus, o sausus, pavojingus, neperspektyvius medžius visada pjauname. Taip pat labai rūpinamės sausų šakų genėjimu ir maksimalia medžių priežiūra“, – teigė Želdynų poskyrio vedėja.
Į klausimą, ar senolės šeima savo lėšomis galėtų nupjauti nors vieną kitą medį, savivaldybės atstovė sakė: „Esame pripratę, kad medžių kapinėse buvo nuo seno. Ir labai linkėčiau galvoti, kad jie ten ir turėtų būti.
Aplink minimą kapavietę medžių arti tikrai nėra, ir tos labai didelės problemos, kad būtų daugybė lapų ir spyglių, taip pat nėra. Suprantu, kad vėjas nuo medžių atneša spyglius, lapus, šie uždengia kapą, bet turėtume priimti, kad tai yra gamta. Ir kad lapai atnešami ne tik nuo šalia esančių, bet ir toliau augančių medžių.
Dabar naujų kapinių tendencija tokia, kad sodinama labai mažai medžių, tik dekoratyvūs spygliuočiai arba neaukšti lapuočių krūmai ir pan. Retai kur rasi paprastąją pušį, pasodintą naujoje kapavietėje arba naujai įrengiamose kapaviečių vietose.
Senose kapinėse auga aukšti šlamantys medžiai, kurie, mūsų nuomone, turi teisę ten būti, kol jie nekelia pavojaus ar negandos. Užbyra spygliai, užkrinta lapai, bet juk nuėjus prie artimojo kapo pasimelsti galima juos ir nuvalyti.“
Šioje situacijoje viskas susipynę: ponia Teodora lieja apmaudą ne tik dėl medžių, kurie „šiukšlina“ kapavietes, bet ir dėl kapinių tako, kuriam pakenkusios medžių šaknys ir kuriuo garbaus amžiaus moteris savo kojomis sunkiai bepaeina.
„Kapinių takų problemą mes įsivardysime artimiausiame kapų priežiūros takų dangų pirkime. Kol kas tokios paslaugos gyventojams negalime suteikti, bet 2018 m. planuojame pirkimą, į kurį bus įtraukta ir kapinių takų atnaujinimas, tarp jų – ir Sudervės kapinėse, – sakė savivaldybės atstovė.
– Asfaltas, spėju, yra kokių 20 metų senumo, tai medžiaga, kuri pasiduoda medžių šaknims, jos tampa stipresnės, iškelia asfalto sluoksnį. Oro sąlygos taip pat daro didelę įtaką. Taip, tokių išvagotų, defektų turinčių takų kapinėse yra dėl jų senumo, o atnaujinti planuojama po 2018 m.“
Priežastys, dėl kurių norima nukirsti medžius, turėtų būti labai pagrįstos ir įvertintos visapusiškai: jei jie pavojingi, griauna paminklą, atraminę tvorelę ir pan., dažniausiu atveju leidžiama medį nupjauti.
G.Čeponytės teigimu, pušys, apie kurias kalbame, nekelia jokios grėsmės. „Tačiau turime suprasti, kad tai yra gyvas organizmas, kas bus su jomis po metų, niekas nežino. Tikrai į tas pačias vietas grįžtame kas pusmetį ar net keletą kartų per metus.
Priežastys, dėl kurių norima nukirsti medžius, turėtų būti labai pagrįstos ir įvertintos visapusiškai: jei jie pavojingi, griauna paminklą, atraminę tvorelę, arba, jei planuojamas kokio naujo objekto toje kapavietėje statymas, reaguojame, įvertiname ir dažniausiu atveju leidžiama medį nupjauti. Kapinės irgi yra miesto plaučiai, ir labai kviesčiau nevadinti jų savo priešais“, – sakė Želdynų poskyrio vedėja ir pridūrė, kad visi suplanuoti darbai toje kapinių teritorijoje jau atlikti ir kol kas nieko neplanuojama daryti.
Tad viskas, kuo kol kas galėjome pagelbėti sunkiai vaikštančiai poniai Teodorai – nuvežti ją į kapines ir palydėti iki vyro ir kitų artimųjų kapų. Tačiau ir privažiavus arčiau kapavietės, pasistumiant vaikštynę, paėjėti nuokalne medžių šaknų išvagotu taku moteriai prilygo žygdarbiui.
„Tikiuosi, kad pavyks sulaukti dienos, kai kapinių takas iki kapavietės bus išlygintas ir sutvarkytas, o seni medžiai iškirsti...“ – neslėpdama apmaudo viltį išreiškė senolė.
Projektas „Senjoro noras“ skirtas nuskaidrinti senjorų kasdienybę. Labai lauktume laiškų, kuriuos parašytų patys senjorai, turintys svajonių, tačiau, kad jos išsipildytų, reikia tik šiek tiek padėti...
Mes skaitysime ir rinksime, kieno svajonę galėtume paversti realybe. Tikimės, kad jūsų svajonės labai žemiškos, paprastos svajonės – pasėdėti kavinėje, pasikalbėti ar nueiti į operą?
Trumpą aprašymą apie senjoro norą siųskite gyvenimas@15min.lt.
Tikimės, jūsų, mieli senjorai, gyvenimo istorijos įdomios, turėsite, ką papasakoti žurnalistui, o su jūsų istorija 15min GYVENIMAS rubrikoje bus publikuotas ir noro išpildymo momentas.
„Senjoro noras“ – metas pildyti svajones!
