Prieš trejus metus jis buvo tapęs projekto „Žingsniai“ herojumi, kai sudalyvavęs ESF finansuojamame projekte „Lyderių laikas 2“ tapo vienos Telšių rajono mokyklos direktoriumi.
Tuomet jis pasakojo pajutęs, kad atėjo laikas kažką keisti gyvenime. Vis dėlto naujajame darbe ilgai neužsibuvo.
„Pats darbas buvo įdomus. Bet išlindo visokie finansiniai dalykai, nulėmę tai, kad po pusantrų metų pasirinkau grįžti į savo gimnaziją dirbti mokytoju“, – pasakojo T.Ubartas.
Nors mokyklos direktoriumi dirbo neilgai, per šį laiką jis sakė spėjęs pajusti, kad vadovo darbas sudėtingas.
„Atsakomybės niekada nebijojau. Bet man pasirodė neadekvatus santykis tarp to, kiek tu turi atsakomybės ir kaip tave įvertina. Tai – ir atlyginimas, ir bendravimas, požiūris kaip į vadovą. Turbūt tai ir buvo tie neigiami dalykai, kurie mane veikė ir nulėmė sprendimą atsisveikinti su darbu“, – neslėpė pašnekovas.
Vis dėlto tokią patirtį jis vadina neįkainojama. „Susiduriu su požiūriu, kad sugrįžimas dirbti mokytoju – žingsnis atgal. Gal netiesiogiai man tai sako, bet suprantu iš konteksto. Tačiau aš pats nemanau, kad tai yra žingsnis atgal. Aš niekur nepabėgau nuo to, kad tebemąstau kaip vadovas, matau mokyklą. Mokytojas dažniausiai apsiriboja savo klase, kartais net visos mokyklos nematai, o ką jau kalbėti apie rajoną ar respubliką. Tai po tos patirties (mokyklos direktoriaus darbo – aut. past.) mano požiūris nesusiaurėjo, jis liko toks pat platus. Puikiai suprantu ir savo vadovą, ir kitų mokyklų vadovus, kuriuos tebevadinu kolegomis“, – apie pasikeitusį požiūrį kalbėjo T.Ubartas.
Tai, kad aš vėl dirbu mokytoju, man asmeniškai nėra žingsnis atgal.
Jis neslėpė, jog kurį laiką galvojo jau niekada nesidomėsiantis darbo pasiūlymais, skirtais direktoriaus vietai užimti. Tačiau, matyt, turėjo praeiti tinkamas laiko tarpas, kad tas noras atsirastų. Nes šiuo metu T.Ubartas kaip tik ir svarsto – dalyvauti ar ne keliuose konkursuose.
„Jei manęs būtumėte paklausę prieš dvi savaites, būčiau sakęs, kad jau apsisprendžiau. Dabar vėl dvejoju...“ – juokėsi pašnekovas, pasakojęs, kad šiuo metu Telšių rajone yra net kelios mokyklos, kurioms ieškoma direktoriaus.
„Laimėti konkursą tikriausiai nebūtų sunku, bet aš vis dar save tikrinu, ar tikrai noriu tos pozicijos? Galima būti lyderiu ir nebūnant mokyklos direktoriumi. Kolektyve nešti naujoves, kažką judinti, keisti. Aišku, padaryti realius darbus lengviau būnant vadovu. Mane labiausiai, kaip ir minėjau, jaudina pati sistema ir požiūris į vadovą. Savivaldybės dažniausiai nori ne lyderio, vedlio, bet administratoriaus...“ – savo mintimis pasidalino pedagogas.
Laiko apsispręsti jis dar turi. O kol kas tęsia visiems mokytojams įprastus darbus – padeda egzaminams besiruošiantiems ir juos laikantiems moksleiviams. Būtent po vieno iš egzaminų T.Ubartas ir rado laiko pabendrauti.
Kviečiame skaityti straipsnį apie Tomą, kuris buvo publikuotas 2017 m.
Į kalną – laiptelis po laiptelio
Tomas Ubartas beveik 10 metų save vadino paprastu provincijos geografijos mokytoju. Tačiau atėjo laikas, kai vyras suprato – jis nebetobulėja, darosi irzlus ir stovi vietoje. O tokia kasdienybė, kai darbas nebedžiugina, o vidinis varikliukas pradeda stoti, jam netinka.
Jaunas vyras jautė, kad priprato prie savo darbo, apsiribojo savo klase, mokiniais. O juk mokiniams reikia duoti daugiau nei geografija – Tomas norėjo būti mokytoju iš pašaukimo, o ne amatininku. Tačiau užsisėdėjęs vietoje pajuto sąstingį. Mokiniai tą matė.
„Jau dabar ir pats suprantu, kad norėdamas sukti savo vidinį varikliuką turiu patirti iššūkių. Pasitenkinimas darbu, kūrybinės jėgos ateina tada, kai kažko sieki, turi tikslų“, – sakė vyras.
Gelbėjimosi ratu jis vadina projektą „Lyderių laikas“, į kurį pateko ir Telšių savivaldybė. T.Ubartas perėjo per kelias projekto siūlomas veiklas – švietimo lyderystės magistro studijas, Švietimo lyderystės konsultantų rengimo programą. Studijuodamas įgijo kompetencijos, žinių, o konsultantų mokymuose sustiprėjo žmogiškosios savybės.
Pajutęs, kad pasikeitė pats, jis ir panoro siekti daugiau – ne vien savo ugdomoje klasėje, bet ir mokykloje, Telšių rajone ar net Lietuvoje.
Tuomet Tomas ir tapo Telšių rajono Žarėnų „Minijos“ pagrindinės mokyklos vadovu. Vis dėlto šio posto jis nevadina karjeros laiptais – iš ugdytojo, mokytojo jis tapo tarsi vadybininku. Iš mokytojo vaidmens pereiti į vadovo Tomui nebuvo lengva. Buvo ir pakilimų, ir nusileidimų.
Tačiau būdamas vadovu jis turi didesnių galimybių kažką keisti, siekti daugiau. Didžiausias vadovo iššūkis ir yra kaimiška mokykla, o ne tvirta gimnazija ar progimnazija. Jis atėjo ten, kur mokyklos vadovui tenka daug ką daryti ir keisti pačiam, nes tokio tipo mokykloje nėra didelės komandos.
Didžiausias vadovo iššūkis ir yra kaimiška mokykla, o ne tvirta gimnazija ar progimnazija.
„Dirbti kaimo mokykloje atrodo labai sunku, bet einu ir stengiuosi – tai ir yra mano iššūkis. Lipu į kalną laiptelis po laiptelio. Užlipu laiptelį ir jaučiu, kaip motyvacija auga. Vadinasi, galiu“, − kalbėjo T. Ubartas.
Vyras neslepia – buvo akimirkų, kai suabejodavo savo sprendimu. Svarstė, gal tikrai kai kurie kolegos buvo teisūs sakydami, kad jam čia, mokyklos vadovo kėdėje, ne vieta. Mat žodį „lyderis“ su pašaipia gaidele savo asmeniui girdėjo tikrai ne kartą.
Tapti lyderiu ne tik mokiniams, bet ir kolegoms jaunam vadovui padėjo suvokimas, kad pats turi būti pavyzdys. Tomo noras tobulėti, mokytis, imtis kažko, ko nesiima niekas kitas, įtraukti į veiklas ir kitus greičiausiai ir buvo tas užkrečiantis pavyzdys.
Vis dėlto perspektyvos neaiškios ir šiandien – T. Ubartas dirba kaimo mokykloje, mokinių čia nedaug ir jų vis mažėja. Tačiau jis visada stengiasi remtis tik į tuos, kurie palaiko – pirmiausia tai šeima, antra – specialistai, su kuriais bendravo projekte „Lyderių laikas“.
Kalbėdamas apie šiuolaikinius mokinius T.Ubartas kalba ne apie šių dienų mokinių elgesio ypatumus, o apie mokymo priemones, technologijas. Štai tuomet, kai buvusi jo mokykla gavo planšetinius kompiuterius, pamokos tapo įdomios net tiems, kurie anksčiau tik ir laukdavo, kada jos baigsis. Žinoma, mokytojai tokioms pamokos turėjo gerokai pasiruošti. Pamoka tiesiog praskrido.
„Šiandien daug kalbama apie tai, kiek laiko vaikas turi praleisti prie kompiuterio. Ir pats auginu 4 metų sūnų Mykolą. Taip, skaitome knygutes, bet duodu ir išmaniųjų įrenginių – tam tikrą laiką leidžiame jam pažaisti. Tėvams ir mokytojams šiandien bene sunkiausia užduotis – rasti aukso viduriuką“, − kalbėjo Tomas.
Kuo projektas, buvimas lyderiu, pakeitė Tomą kaip žmogų? Jaunas vyras šypsosi – projektas jam padėjo suvokti, kas gyvenime yra svarbiausia. Be jokios abejonės – šeima.
Vadovas, mokytojas, lyderis... Jei reikėtų rinktis, Tomas nė nesvarstydamas rinktųsi vyro, tėvo vaidmenį. Šeimoje žodis „lyderis“ nevartojamas. „Esu ir noriu būti vyras, draugas, tėvas. Su žmona Neringa esame partneriai, pagal nutylėjimą pasidaliję veiklas. Lyderystė man – terminas, vartojamas uždarius namų duris, išėjus iš pasibuvimo su draugais. Ne darbe aš esu paprastas Tomas“, − kalbėjo vyras.
Tomas dalyvavo ESF finansuojamame projekte „Lyderių laikas 2“, kurį įgyvendino Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centras
Daugiau „Žingsniai“ istorijų rasite – čia
„Žingsniai“ – Europos socialinio fondo agentūros (ESF) projektų sėkmės istorijų̨ konkursas. Rubrikoje pateikiame 10 ekspertų komisijos atrinktų istorijų apie tai, kaip projektai pakeitė konkrečių žmonių gyvenimus. Liepos antroje pusėje, paskelbę visas 10 istorijų, pakviesime portale 15min balsuoti ir išrinkti 3 savo mėgstamiausias.
