Senos „Žingsnių“ istorijos. Į asociaciją susibūrę Pakruojo gidai: turistiniai lobiai glūdi ne tik didmiesčiuose

Dabar asociacijai priklauso 10 žmonių – savo kraštą mylinčių licenzijuotų gidų, vedančių teatralizuotas, istorines ir kultūrines ekskursijas.

Kaip pasakojo Pakruojo miesto vietos veiklos grupės vadovė Vaida Šeižė, asociacija įkurta pernai, pasibaigus projektui „Pakruojo miesto ekonomiškai neaktyvių gyventojų užimtumo didinimas siekiant pagerinti įsidarbinimo galimybes“. Jį organizavo Pakruojo verslo informacijos centras.

„Projektas baigėsi prie metus, bet jo rezultatai gyvi. Įkūrėme asociaciją „Pakruojo gidai“, kuri dabar vienija dešimt miesto ir rajono gidų. Aš tai inicijavau, nes norėjau, kad žmonės neišsiskirstytų, nedirbtų pavieniui, kad būtų organizacija, kuri juos vienija. Asociacijos steigėjai ir buvo 7 projekto metu paruošti gidai. Prie jų prisijungė jau anksčiau savarankiškai gidais tapę gidai – miesto gyventojai“, – kalbėjo V.Šeižė.

Pasak jos, jie visi toliau vykdo veiklą – veda ekskursijas. „Pavyzdžiui, gidė Rasa paruošė ir veda ekskursiją apie Pakruojo miesto žydų gyvenimą. Gidas Algirdas parengė ekskursiją „Dolomito kelias“ – jos metu įleidžia į dolomito gamyklą ir galima matyti, kaip išgaunamos, kasamos skaldos. Tuo metu Giedrė kviečia atrasti tarybinių laikų parką. Atėjus į jį atrodo, kad ten nieko nėra – vieni medžiai. Bet gidė sugeba taip charizmatiškai papasakoti apie šį parką – su vaidinimais, kad, atrodo, iš nieko padaro wow. Tai trys įspūdingiausios ekskursijos, kurias mūsų asociacijos gidai dabar veda“, – sakė pašnekovė.

V.Šeižės teigimu, visi gidai mėgstami ir reikalingi ne tik atvykstantiems, bet ir miesto gyventojams. „Štai dabar netrukus per Pakruojo miesto šventę ves nemokamas ekskursijas. Tai žmonės, kurie užsidegę, gyvena širdimi turizmu, kultūra“, – sakė pašnekovė.

Po karantino – mažiau turistų

Pakruojo dvaro nuotr./Pakruojo dvaras

Vienas iš lankomiausių turistinių objektų Pakruojyje – dvaras. Jame dirbanti Rasa – jau minėtos gidų asociacijos narė. Pasak jos, šiuo metu ekskursijos nėra pagrindinė veikla.

„Dirbu Pakruojo dvaro kasose, o ekskursijų beveik nevedu. Nėra susidomėjimo – po karantino ir pandemijos turistų sumažėjo net ir dvare. O mūsų, privačių gidų, paslaugų kol kas irgi mažai kam reikia“, – apgailestavo moteris.

Nepaisant to, ji nepraranda vilties, kad Pakruojo kraštas kada nors taps vietos turizmo žvaigžde.

„Projekto metu mums kursus vedusi gidė iš Šiaulių sakė, jog ir ten panašiai buvo: iš pradžių niekas nežinojo ir nevažiavo į Šiaulius. Po truputį dirbant, reklamuojant įvyko proveržis. Tikiu, kad kada nors taip nutiks ir Pakruojui“, – kalbėjo Rasa. Radusi laiko, ji žada parengti dar vieną ekskursiją. Šįkart – apie senąsias kapinaites.

Kviečiame skaityti 2019 m. publikuotą straipsnį apie vieną Pakruojo gidų – Rasą Lekienę.

Rasa: dabar gyvenime noriu elegancijos

Pakruojo dvaras atrodo tarsi iš atviruko. Milžinišką teritoriją puošią spalvoti gėlynai, Viljamo Šekspyro pjesių tematika sukurtos skulptūros, preciziškai prižiūrėta veja, kieme skamba klasikinė muzika, o viduje visi kambariai ir menės alsuoja istorija. Galima tik įsivaizduoti dvariškių gyvenimą, o štai gidė Rasa tos didybės apsuptyje praleidžia kiekvieną dieną.

Buvusi anglų kalbos mokytoja dėl ligos turėjo palikti mokyklą ir savo prieglobstį rado Pakruojo dvare. Čia ji prižiūrėjo tvarką centriniuose rūmuose, pasitikdavo ir įleisdavo ekskursijas, paskui pradėjo dirbti suvenyrų parduotuvėje bei kasoje.

Gidė Rasa Lekienė

„Skaičiuoti pinigus niekada nebuvo mano mėgstamiausias užsiėmimas. Tačiau viską atpirkdavo dvaro aplinka, kartu dirbantys žmonės. Dvaras suteikia daug ką: estetinį grožį, bendravimą su žmonėmis, aktoriais. Kai dirbau kasoje, pro mane vis praeidavo gidės baronaitės, o aš pavydžiai galvodavau, kad norėčiau būti viena iš jų,“ – sakė pašnekovė.

Atrodo, dvare svajonės pildosi. Vieną dieną Rasai paskambino Pakruojo verslo informacijos centro koordinatorė Vaida Šeižė ir pasiūlė dalyvauti projekte, prisijungti prie gidų mokymų ir įgyti gido pažymėjimą: „Buvau sau sakiusi, kad daugiau niekada nesimokysiu. Tačiau ši istorija tik dar kartą įrodo, kad posakis „niekada nesakyk niekada“ – prasmingas.“

Buvau sakiusi, kad daugiau niekada nesimokysiu. Tačiau ši istorija tik dar kartą įrodo, kad posakis „niekada nesakyk niekada“ – prasmingas.

Iš pradžių Rasai buvo nedrąsu ryžtis tokiems dideliems pokyčiams. Ji dvejojo, nes žinojo, kad mokslai bus rimti, ekskursijos – sudėtingos, metodinės lentelės – tikras galvos skausmas. Paskui moteris suprato, kad mokytojos ir gidės darbai nėra jau tokie skirtingi, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Mokytojas ruošiasi pamokoms, o gidas – ekskursijai. Ir vienas, ir kitas pasakoja ir aiškina. Paprasčiau tik tai, kad gidui nereikia namo tempti krūvos sąsiuvinių ir taisyti moksleivių kontrolinių darbų.

Gidė Rasa Lekienė

Ne tik gide, bet ir kostiuminėje dirbanti moteris apsivelka tradiciniais baronaitės drabužiais, pasidabina skrybėlaite, rankine ir vedasi į rūmus supažindinti su spalvinga didikų kasdienybe.

Gidė Rasa Lekienė

„Gidės darbas dvare yra kitoks negu kitose vietose. Čia tvyro didinga atmosfera, atvyksta įdomių žmonių, o pati aplinka nepaprastai įkvepia. Dvaro padedama, pati atradau kitą mados stilių: anksčiau vilkdavausi bet ką, kad tik būtų patogu. O dabar noriu elegancijos. Namie net įrengiau damų kambarį. Jame stovi indauja, senovinių kėdžių, yra židinys ir senovinių detalių, daiktų. Leisti ten laiką – atgaiva sielai“, – pasakoja Rasa.

Moters veikla neapsiriboja tik Pakruojo dvaro teritorija. Baigdama gidų kvalifikacijos kursus, Rasa parengė autorinę ekskursiją „Žydų gyvenimo ženklai Pakruojyje“.

Ekskursija orientuota į žydų kultūrą, kuri labai artima ir pačiai Rasai: „Iš pradžių mane paveikė Holokausto istorija, o besidomėdama žydų kultūra radau ir sau ką pritaikyti. Mane visuomet žavėjo žydų verslumas, jų tarpusavio bendrystė, noras vienas kitam padėti ir vaikų auklėjimo ypatumai. Auginu tris paauglius ir, būna, pajuntu, kad pradedu prieš juos kelti balsą. Tada prisimenu žydų posakį, kad vaikas yra didžiausia Dievo dovana. Mano balsas kaipmat nutyla. Kartais namie ruošiu ir žydiškų patiekalų: išmokau gaminti foršmaką ir ne kartą viriau beigelius.“

Auginu tris paauglius ir, būna, pajuntu, kad pradedu prieš juos kelti balsą. Tada prisimenu žydų posakį, kad vaikas yra didžiausia Dievo dovana. Mano balsas kaipmat nutyla.

Gidė nori su Pakruojo istorija ir kultūra supažindinti visus miesto svečius, tačiau svarbiausi jai – vietos gyventojai. Rasai atrodo, kad istorijos, papasakotos pakruojiečiams, įgauna daugiau prasmės ir išliekamosios vertės.

„Dalyvaujantys ekskursijoje Pakruojo gyventojai gali būti negirdėję kokio nors fakto ar nežinoti tam tikros vietos istorijos. Tačiau paskui jie tomis pačiomis gatvėmis vaikščios kiekvieną dieną, prisimins mano pasakojimus ir patys juos perpasakos kitiems,“ – įsitikinusi ji.

Projektas „Pakruojo miesto ekonomiškai neaktyvių gyventojų užimtumo didinimas siekiant pagerinti įsidarbinimo galimybes“ (Pakruojo verslo informacijos centras)