– Kokia jūsų aktyvumo paslaptis?
– Aš niekada negaliu sėdėti vietoje, man įdomu gyventi. Aš ir bendraamžiams sakau – su manimi nespėsit. Manau, kad turiu įgimtą optimizmą, be to, mane užgrūdino nelaimės. Būdama 21-erių netekau mamos, buvau vyriausia dukra, todėl turėjau metusi studijas grįžti į tėvų namus ir auginti jaunesnius brolius ir seserį. Buvau kaip daugiavaikė mama, tačiau tai sustiprino charakterį. Esu pripratusi suktis kaip voverė rate, visą gyvenimą aktyviai dirbau, todėl išėjusi į pensiją ieškojau veiklų ir organizacijų, į kurių veiklą galėčiau įsilieti.
– Jūsų anūkė pristatė jus kaip vandens aerobikos fanatikę. Negalite be šio sporto gyventi?
– Vandens aerobikos užsiėmimus lankau jau 17 metų ir esu didžiulė fanė. Turėjau stiprių nugaros problemų, o dėka šio sporto tapau sveika, jau nebežinau, ką reiškia stuburo skausmai. Esu buvusi sanatorijose, bet joks laikinas gydymas nepadėdavo, kol nepradėjau intensyviai sportuoti.
Tik pagalvokit, kokia aktyvi mankšta vyksta, juk dirba visi raumenys, o be to, po vandeniu pasipriešinimas kur kas didesnis, nei tokius pat pratimus darytum ore. Patikėkit, iš vandens mankštų išeinu lengva kaip pūkelis. Net atvykusi gyventi į Vilnių, būsto ieškojau pagal sporto klubą, norėjau, jog būtų patogu lankyti baseiną (juokiasi).
Esu pripratusi suktis kaip voverė rate, visą gyvenimą aktyviai dirbau, todėl išėjusi į pensiją ieškojau veiklų ir organizacijų, į kurių veiklą galėčiau įsilieti.
– Taip pat esate ir kelionių entuziastė, išmaišėte per 40 šalių. Kaip pajutote meilę kelionėms?
– Meile kelionėms susirgau dar paauglystėje. Mano tėvas dirbo Marijampolės transporto įmonėje, kartais išvykdavo į ekskursijas, o aš visada prašydavau vežtis ir mane. Vėliau, jau turėdama verslą, organizuodavau išvykas savo darbuotojams ir keliaudavau drauge. Prieš 7 metus įstojau į MČTAU (Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetas), turizmo fakultetą ir 2 metus tobulinau anglų kalbos žinias.
Pažinimo džiaugsmas man atneša daug naujų jėgų.
Tada puoliau į visas keliones, norėjau aplankyti viską, kur dar nebuvau. Pradėjau nuo Izraelio ir Jordanijos. Labai troškau pamatyti pirmąjį iš 7 pasaulio stebuklų – garsiąją Petrą Jordanijoje ir išsimaudyti Negyvojoje jūroje. Lygiai po mėnesio, su 23-jų turistų grupe, išskridau į Šiaurės Amerikos Vakarų pakrantę. Kelionę autobusu pradėjom nuo San Francisko ir riedėjome per visą Kaliforniją, aplankėme Los Andželą, Holivudą, gėrėjomės ilgiausiais tiltais, tuneliais ir gamtos vaizdais. Žavėjomės dešimtis tūkstančių metų menančiais kanjonais bei kriokliais.
Toliau sekė Nevados valstija, aplankėme Las Vegasą ir stebėjome vienus iš didžiausių grojančių fontanų šou. Ši kelionė truko 18 parų, visos dienos praleistos ant ratų, sukorėme 5500 km į abi puses. Grįžusi iš šios kelionės sesei pasakiau: „Dabar jau galiu numirti, Amerikos grožį pamačiau“. Man tai buvo kelionė nr. 1.
– Tokia ilga kelionė autobusu skamba gana varginančiai – kaip nepailstate?
– Pažinimo džiaugsmas man atneša daug naujų jėgų. Nors dažniausiai kelionėse mėgstu ir pažinti, ir pailsėti. Dabar išvykas organizuoju pati, savarankiškai keliauti jau nebijau, juk visą gyvenimą tobulinu anglų kalbos žinias. Turiu bendramintę draugę, su ja kartu buvome net ir Balio saloje. Pristabdė tik karantinas, bet namuose tarp kambarių suprojektavau stiklo pertvarą – sieną. Tai 3 m pločio salos vaizdas – vandenynas, smėlis ir vėjo šiurenamos palmės – tai man kiekvieną akimirką primena keliones.
Patirtis kelionėse ir anglų kalbos žinios suteikia pasitikėjimo keliaujant savarankiškai, tačiau į Azijos ir Afrikos šalis be draugo ar draugės vykti nesiryžčiau.
– Kokie nuotykiai jus užklupo keliaujant po svečias šalis?
– Atostogaujant Balio saloje, Ubudo kurortiniame miestelyje, pamačiau kaip beždžionė nuo gulto pavogė kitų viešbučio viešnių vandens buteliuką. Sekančią dieną ir pati nusinešiau vandens, paslėpiau saugiai po rankšluosčiu, tačiau vos akimirkai nusisukus, beždžionė griebė rankšluostį. Aš nepasimečiau – griebiau taip pat. Jau nežinau, kuri būtų pasirodžiusi stipresnė, bet padėjo baseino prižiūrėtoja, pavarė beždžionėlę. Įdomu, jog tenykštės beždžionės netgi moka atsidaryti buteliuką vandens ir atsigerti, o neužtekus jėgų, padeda dantys.
– Kokie jūsų patarimai keliaujantiems?
– Jei leidžia galimybė, patarčiau išvykti 2 savaitėms, tuomet galima aplankyti 2 gretimai esančias šalis. Pavyzdžiui Izraelį ir Jordaniją, Juodkalniją ir Albaniją, Šri Lanką ir Maldyvus. Patirtis kelionėse ir anglų kalbos žinios suteikia pasitikėjimo keliaujant savarankiškai, tačiau į Azijos ir Afrikos šalis be draugo ar draugės vykti nesiryžčiau.
– Keliaudama po pasaulį nemažai patyrėte. Ar galite palyginti gyvenimo sąlygas svetur ir Lietuvoje?
– Mes gyvename labai gražioje nepriklausomoje demokratiškoje šalyje. Deja, ne visi gyventojai, o ypač vyresni, tai supranta. Daugybės šalių žmonės gyvena kur kas skurdžiau už mus, nors nematė tiek karų ir okupacijų, juos engė jų mylimi ir garbinami valdovai, o jie vis tiek laimingi šypsosi ir džiaugiasi gyvenimu. Išmokime džiaugtis kiekviena diena ir mes, daugiau laiko leiskime gamtoje, gėrėkimės gražiais vaizdais, kuriais Lietuva yra turtinga, pagal galimybes keliaukime.
Mes gyvename labai gražioje nepriklausomoje demokratiškoje šalyje. Deja, ne visi gyventojai, o ypač vyresni, tai supranta.
Juk gamta – visų namai. Lietuviai per daug skundžiasi, o aš – priešingybė, savo metų nejaučiu. Turėjau įvairių ligų, įskaitant ir vėžį, tačiau susirgusi nepanikavau, mąsčiau blaiviai ir išlikau optimistiška. Apskritai, viską palieku užnugaryje – mėgaujuosi gyvenimu, juk visada yra šviesa tunelio gale. Visiems linkiu nepamesti optimizmo, negyventi praeitimi ir žiūrėti tik į priekį!
Zita Jemelkienė yra viena iš „Metų senjoro rinkimų 2020“ dalyvių. Šie rinkimai – nemokamo žurnalo aktyviems senjorams „60+“ iniciatyva, kuria buvo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį ir įvertinti tarp mūsų gyvenančius veiklius, inovatyvius bei sveika gyvensena besirūpinančius senjorus.
