– Praėjusias metais kalbėjome apie Velykas visai kitame pasauliniame kontekste – karo. Vylėmės, kad po metų sulauksime taikių Velykų, bet lūkesčiai netapo realybe. Nors apie karą viešojoje erdvėje kalbame mažiau, vis tik – tai dar vienos Velykos, kai Ukrainoje vyksta žiaurus karas. Kaip jūs matote šių Velykų kontekstą?
– Taip, deja, bet šios Velykos yra dar kitokiame kontekste – kai dalis visuomenės jau priprato prie karo. Nesistebime, kad mūsų aplinkoje daug žmonių iš Ukrainos – bendradarbiai, kaimynai ar vaikų bendraklasiai. Kad mes juos priimame – gerai, bet kad pamirštame, kodėl jie čia – ne. Vis tik, Ukrainoje dar vis vyksta karas, o tie žmonės čia – nes iš jų žiauru būdu buvo atimti namai, gyvenimas. Taigi man karo kontekstas yra labai stiprus – ir kasdienoje, ir šv. Velykų kontekste. Turime nenustoti padėti Ukrainai, nesusitaikyti su tokia padėtimi ir, aišku, nenustoti tikėti pergale bei melstis už ją. Kiekvienas kiekvieną dieną galime padaryti bent po mažą dalyką dėl tos pergalės ir tikrai reikėtų tą daryti.
Tiesa, labai džiaugiuosi dėl ortodoksų bažnyčios pokyčio Lietuvoje, pagaliau ukrainiečiai turi kur melstis ir tam neturi priklausyti Maskvos patriarchatui. Galbūt tai man vienas iš Velykų džiaugsmų, savotiška pergalė.
Tęsiant pasaulio konteksto temą, negalime pamiršti ir žmonių, kurie bando patekti į Lietuvą per Baltarusijos sieną. Juk dalis jų iš tiesų yra pabėgėliai. Susiduriu su šeimomis, kurios patenka į Lietuvą, tenka su jomis bendrauti, teikti joms pagalbą ir žiūrint į juos visada neramu dėl tų, kurie žiemoja kažkur miškuose prie sienos. Mes kaip ir suprantame visą kontekstą, bet žmogiška prasme jis iš tiesų yra labai jautrus.
O jei galiausiai grįžtume prie Lietuvos konteksto – kaip mes gyvename Lietuvoje, lietuviai tarpusavyje, iš tikrųjų labai džiugina begalinis susitelkimas padėti Ukrainai, nuo karo bėgantiems žmonėms. Dar labai norėtųsi, kad panašus susitelkimas būtų ir viduje. Manau, kad su pakantumu, tolerancija vienas kitam ir atjauta dar turime kur padirbėti. Vienybės tikrai galėtų būti, pati išgyvenu tokį norą tiesiog vienyti žmones, atnešti jiems daugiau ramybės ir šilumos.
– Ar jūs jaučiate žmonių atotrūkį nuo bažnyčios – dėl įvairiausių priežasčių, gal pamesto tikėjimo, gal technologijų, gal užsisukimo buityje. Ar vis tik žmonių santykis su bažnyčia daugiau ar mažiau pastaraisiais metais nekinta?
– Suprantu klausimą, galbūt tikrai susidaro toks įspūdis, skaitant informaciją viešojoje erdvėje ar bendrai labiau joje gyvenant. Dažnai girdžiu kalbant, kad sumenko pasitikėjimas bažnyčia. Jei lygintume ankstesnius laikus ir dabartį, skirtumą pamatytume ryškų, bet jei pastaruosius metus – ne. Tačiau šiuo klausimu, gal svarbiau, mano galva, kad nemanytume, jog bažnyčia turi a priori turėti pasitikėjimą. Tai yra bendruomenė, kuri turi jį saugoti, pelnyti, auginti. Žiūrint į bažnyčią kaip į instituciją, ją valdančius žmones, galbūt svyravimo ir yra, bet aš siūlau į bažnyčią žiūrėti kaip į bendruomenę – pavyzdžiui, močiutę, kuri savo malda kas vakarą palaiko anūkus, vaikus. Tai ši bendruomenė, mano manymu, yra stipri.
Šiuo atveju, labai svarbu išsigryninti – ką turime mintyje sakydami „bažnyčia“. Sakykime, karo akivaizdoje bažnyčios bendruomenė, būtent bendruomenė – žmones, susitelkė labai greitai, pradėjome teikti pagalbą, rūpintis žmonėmis, kur kas greičiau nei įvyko vieni ar kiti sprendimai aukštesniu lygmeniu. Taigi žvelgdama į tokius pavyzdžius, manau, gali sakyti, kad pati tikinčių, besimeldžiančių žmonių bendruomenė yra stipri.
Pats fizinis bažnyčios lankymas gal kiek sumenko per pandemiją, tačiau kadangi dirbame ne tik bažnyčios segmente, su žmonėmis bendraujame, susitinkame ir kitose veiklose, formose, matau, kad žmonės tikrai ieško ryšio su Dievu. Tai yra labai gyva bendruomenė, kuri turi labai didelę socialinę atsakomybę, sąmoningumą – neteisianti, o atjaučianti ir padedanti.
– Dalis žmonių prisimena bažnyčią tik per šventes. Apsilanko tik per jas, o dar dalis – švenčia ir net nesilanko. Koks jų ryšys su tikėjimu, ar galime juos iš tiesų vadinti šios bendruomenės dalimi?
– Aš į tai žiūriu taip – galbūt galėtume tai palyginti su tėvų lankymu. Kaip dažnai mes lankome savo tėvus? Kartais nutinka, kad tik kartą ar du per metus aplankome tuos, kurie mums davė gyvybę. Juk tai toli gražu nereiškia, kad mes jų nemylime. Tiesiog užsisukame savo reikaluose. Kai paklausiate apie tuos, kurie bažnyčioje lankosi tik kelis kartus per metus, tiesiog galvoju – kiekvienas turi savo kelionę. Juk ateina metas gyvenime, kai pas tėvus dėl vienų ar kitokių priežasčių tenka sugrįžti ilgesniam laikui.
Galbūt galėtume tai palyginti su tėvų lankymu. Kaip dažnai mes lankome savo tėvus?
Jei žmogus lanko bažnyčią tik kaip gražų pastatą, tada – aišku, kad ne, tai nėra minėtos bendruomenės dalis, bet jei žiūrime, kad žmogus vienaip ar kitaip, bet sugrįžta pas Dievą, jį suranda, tada, manau, turime jų laukti su kantrybe ir su ramybe. Tegu jie ateina, kada beateitų.
– Tiesa, retokai tikrai tenka sutikti jauną žmogus, kuris drąsiai sakytų – esu tikintis. Ar dabar jau gėda tai pasakyti?
– Atsakysiu į šį klausimą gal kiek per kitą kampą – kaip mes turėtume savo tikėjimą liudyti. Prisimenu vieną istoriją apie tokį palaimintąjį Šarli de Fuko, gimusį lyg 1885 metais. Jis gyveno dykumoje, šalia tuaregų genties ir buvo nutaręs nieko nekalbėti apie Kristų. Tiesiog gyventi taip, kad jie vieną dieną patys paklaustų – kodėl jis toks geras, kas yra jo Viešpats. Dalį savo gyvenimo jis gyveno tyliai. Taigi, mano galva, liudijimas žodžiais, aišku, irgi labai geras dalykas, tačiau pirmiausia – darbais. Galbūt ir nėra mados sakyti, kad esi krikščionis, bet svarbiausia – gyventi meilę.
Kita vertus, dabar pasakymas „aš esu tikintis, krikščionis“ kartais surezonuoja su aršia grupe, kuri tik skelbia, kad gyvena pagal krikščioniškas vertybes, tačiau to nedaro, o iš kitų reikalauja. Taigi šiame kontekste, geriau veiksmas – gyvenimas, o ne žodžiai.
– Esate edukologė, katalikiško vaikų darželio „Mažutėliams“ bendrasteigėja ir vadovė. Nemaža dalis jūsų veiklos orientuota į vaikus. Kodėl ši kryptis taip traukia?
– Na, tai ne tik vaikai – ir jų tėvai, šeimos, ir mokytojai. Tiesa, dabar gal mokytojai net daugiau. Dabar studijuoju edukologiją, kažkodėl gyvenimas taip sukasi apie vaiką (juokiasi).
– Tai pakalbėkime apie vaiką ir tikėjimą. Kaip jis jį pasiekia, kada geriausia, kad pasiektų. Ką jūs manot apie tai, kad dabar dažniausiai vaikams religinės šventės siejamos su Kalėdų Seneliu ir Velykų bobute?
– Kalbant apie vaikų pažindinimą su Dievu ir dieviškais dalykais, skirtingais amžiaus tarpsniais įvyksta skirtingas pažinimas. Pirmiausia, vaikas mato, kaip tėvai meldžiasi, eina į bažnyčią. Jis žiūri ir mato, kiek tėvams tai svarbu. Vyresni vaikai išgyvena klausimų etapą, jų užduoda labai įvairių ir daug – taigi į juos reikėtų atsakyti. Aišku, reikėtų pasistengti atsakyti taip, kad suprastų. Tų klausimų neignoruoti, mėginti paaiškinti ir dar – pasitikėti savo vaikais, jie kartais supranta daugiau nei mes manome.
Mes turėtume grįžti į save, į tai, kas mums svarbiausia, kad švenčių metu nereikėtų kažkam kažko atpirkinėti.
Vėliau tas tikėjimo auginimas per apsirengimą pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui. Nepamirškime ir tai, kad visos progos kalbėti apie Dievą yra geros, ir liūdnos, ir linksmos. Aš manau, kad Dievas veikia ir intuityviame lygmenyje, svarbu ir tai, ką jūs kalbėsite, bet Dievas veikia vaiko širdyje, to nepamirškime. Aš kviečiu tiesiog pasitikėti vaiku.
– O dėl tos švenčių komercijos. Ar įžvelgiate tame neigiamų dalykų, o gal vis tik tai netrukdo?
– Pirmiausia, galvoju, kai tai ne apie komercializavimą, o apie mus. Nereikia ieškoti išorėje kaltų, o tas komercializavimas tiesiog parodo, kad prarandame ryšį pirmiausia su savimi.
Aš siūlyčiau mėginti iš pradžių pamatyti savo buitį, rasti joje daugiau laiko artimui, vaikui, šeimai, Dievui. Tai, apie ką jūs kalbate, yra ne Kalėdų ar Velykų krizė, o santykio ir pirmiausia, santykio su savimi. Mes dabar jau dažnai tik per daiktus sugebame žmogui pasakyti, kaip jį mylime, tik per juos kompensuoti dėmesio stoką.
Dievui tikrai yra nesvarbu, kiek jūs kam dovanų atsiuntėte, kada papuošėte eglutę ar kiek nudažėte kiaušinių. Esmė ta, kad tam, kad jūs pajustumėte šventes, jums turėtų būti svarbu pirmiausia, ryšys su artimaisiais, Dievu. Mes turėtume grįžti į save, į tai, kas mums svarbiausia, kad švenčių metu nereikėtų kažkam kažko atpirkinėti.
– Santykis su savimi. Manote, kad visuomenė išgyvena jo krizę? Tai yra laikai, kai gyvename skuboje, technologijose. Greičiausiai, jau to nepakeisime. Kaip tame naujame ritme atrasti save?
– Mano galva, tiesiog mes esame labai atitolę nuo savęs, nuo savo esmės. Nebeklausiame savęs – kas man iš tiesų suteikia laimę, kada esu laimingas. Ar dirbu prasmingą darbą? Kiekvieno riba, kur jis pameta savo širdį ir prasmę, yra skirtinga. Mes gyvename gyvenimus, kurie nebeteikia džiaugsmo. Įsijungia tada toks letargo, energijos taupymo režimas, o kai neturi ryšio su savimi, aišku, sukurti jį su kitu – ypač sunku. Ar tai būtų vaikas, ar mama, ar Dievas.
Tiesa, mąstau, kad tai nėra tik šių laikų problema. Man atrodo, kad tai amžinai žmogaus problema. Savęs ieškojimas, ryšio su savimi kūrimas.
Galbūt šioms Velykoms labiausiai norėčiau žmonėms palinkėti atkurti ryšį su savo širdimi. Taip lyg sugrįžti svetingus namus. Su tuo sugrįžimu, sugrįš ir Velykos, ir ramus santykis šeimoj, ir Dievui laiko atsiras. Kaip ir sakiau, nereikia ieškoti problemų išorėje, ne internetas ar technologijos atsakingi dėl nutolimo, o mes patys.
