Šiandien Irina, anglų kalbos mokytoja, glaudžiasi Vilniuje – privačioje mokykloje „Pažinimo medis“ moko nuo karo pabėgusius ukrainiečių vaikus. Ir, nors čia turi, kur gyventi, dirba, yra, kas ja ir jos sūnumi rūpinasi, svajoja tik apie viena – taiką ir galimybę grįžti namo.
Miestą sukaustė panika
– Irina, ką prisimenate iš to ryto, kai ant Ukrainos žemės pradėjo kristi pirmos bombos?
– Vasario 24-osios rytą prabudau anksti. Nesimiegojo. Buvo visiška tyla, gulėjau tamsoje, kankino keistas nerimas. Ir tik išgirdusi, kaip dangų skrodžia naikintuvai, pradėjau naršyti internete ir išvydau žinutes, kad Rusija pradėjo karą Ukrainoje. Apėmė siaubas, sutrikimas ir beviltiškumas: ką dabar daryti? Vaikščiojau po butą ir verkiau.
Pažadinusi sūnų, raginau jį keltis – sakau, ruoškis, eikime į mano darbą. Tuo momentu nebuvo aišku, ar tąryt kolegos, mokiniai ateis kaip įprasta į darbą ir į mokslus.
– Vis dar tikėjote, kad tęsis įprastas gyvenimas ir rutina?
– Mano gimtąjį miestą Kropivnickį sukaustė panika – prie parduotuvių ir vaistinių prasidėjo apgultis, nusidriekė milžiniškos eilės. Žmonės pradėjo šluoti lentynas, niekas nežinojo, kas gi bus. Į mokyklą atėjo keletas vaikų, juos išsiuntėme į namus. Manajame mieste, palyginti su tuo, kas vyko kitur, pirmąją savaitę buvo dar ganėtinai ramu. Žinojome, kad tai tik laiko klausimas – ruošėmės blogiausiam.
Ir štai užkaukė nerimą sėjančios sirenos. Pradėjome lakstyti į rūsį, slapstėmės. Jei ir grįždavome namo, net nenusirengdavome lauko drabužių, nenusiaudavome batų – žinojome, kad gali tekti kaip mat lėkti vėl į rūsį, tokiu atveju svarbi kiekviena sekundė. Vakarais sėdėdavome tamsoje, nedegdavome lempų, kad iš oro nebūtų matoma iš langų sklindanti šviesa.
– Ar buvo kas šalia, kas pagelbėtų ir nuramintų?
– Sūnų auginu viena. Mano tėvai mirę. Jie išsiskyrė, kai man buvo penkeri, tad su tolimesniais giminaičiais nepalaikiau jokių ryšių. Visame šiame siaube buvome tik dviese. Nebuvo jokių galimybių kur nors vykti – juk nėra nei artimųjų, nei automobilio, nei pinigų.
Vakarais sėdėdavome tamsoje, nedegdavome lempų, kad iš oro nebūtų matoma iš langų sklindanti šviesa.
Pamenu, kai virš galvos pradėjo skraidyti naikintuvai, savo vaiko akyse išvydau tokį siaubą, kokio gyvenime nebuvau mačiusi. Kažkoks košmaras... Kas akimirką sukaustydavo jausmas, kad tuoj išeisime iš proto. Kiekviena naktis, atrodė, trunka amžinybę. Buvo taip baisu! Kai išaušdavo rytas, lyg šiek tiek palengvėdavo, bet nežinojau, ar yra kokia išeitis iš to siaubo ir nežinios.
Vieną rytą sulaukiau skambučio. Skambinantysis pranešė, kad mano artimieji, su kuriais visiškai nebendravome, gyvenantys kitame mieste, planuoja išvykti iš šalies ir jų automobilyje yra dvi laisvos vietos. Paklausė, ar vyktume drauge, ir davė pusvalandį apsispręsti. Ir perspėjo, kad galėsiu pasiimti tik vieną kuprinę, nes daugiau vietos daiktams nėra.
Išvyko į visišką nežinią
– Iškart apsisprendėte, kad reikia bėgti?
– Tai buvo sunkiausias mano gyvenime priimamas sprendimas. Tą akimirką neįsivaizdavau, kaip reikėtų elgtis. Paklausiau sūnaus, ką jis galvoja? Jis pasakė, kad nori vykti. Jei ne jis, nebūčiau palikusi savų namų. Vaikščiojau po namus iš kampo į kampą, nežinojau, ko griebtis, kokius daiktus imti. Ir vis kartojau sūnui: „Ar tu supranti, kad vykstame į visišką nežinią?“ Labai bijojau. Kita vertus, suvokiau, kad tai yra galimybė gelbėti savo vaiką. Jei kas nors vėliau nutiks, gal tokia galimybė nebepasikartos, o aš sau niekada už tai neatleisčiau.
Kažką paskubomis susimečiau į kuprinę. Kai su visa automobilių kolona kely mes išjudėjome, mašinoje ilgą laiką dar visi tylėjome. Nė vienas nežinojome, kur važiuojame ir kuo mūsų kelionė baigsis.
– Į kurią šalį nusprendėte vykti?
– Tris paras važiavome iki Lenkijos sienos, ir tik ją pasiekę pradėjome visi pažindintis ir diskutuoti, ko galėtume imtis, kad visų mūsų likimas išsispręstų geresne linkme. Prastovėjome visą parą, kol galiausiai kirtome sieną.
Buvo naktis, šalta, rasti nakvynę – jokių šansų. Tuomet buvome nukreipti į pabėgėlių centrą – ten, didelėje salėje, tarp tų žmonių negalėjome akių sumerkti, buvome pavargę, įsitempę, sunerimę. Tiesiog sėdėjome sustingę, tylomis.
Ten ir išgirdau, kad ketinama vykti Lietuvon, o ten savanoriai ras šeimas, kurios mus priglaus. Taip mudu su sūnumi patekome į lietuvės Martynos namus Vilniuje. Nors mes – panašaus amžiaus, ji man kaip antra mama, aš ją taip vadinu.
– Kaip jautėtės pagaliau atsidūrę saugiuose namuose, kur nekaukia sirenos?
– Kai atvažiavau, buvau kaip mažas laukinis vilkiukas. Mano mama jau seniai mirusi, aš išvis pamiršau, ką reiškia, kai tavimi kas nors rūpinasi... Martyna kantriai man viską pasakojo, rodė, mokė, globojo ir spinduliavo meile. Esu jai labai dėkinga.
Lietuvoje moko ukrainiečius vaikus
– Kaip atsidūrėte mokykloje „Pažinimo medis“?
– Martyna mane supažindino su šios mokyklos mokytoja Rita. Vos atvykusi į Vilnių pradėjau ieškoti darbo – tai man atrodė svarbiausia užduotis. Nenorėjau, kad su sūnumi būtume kam nors našta. Žinoma, pradžioje atrodė, kad atvykome labai trumpam, gal dviem savaitėms. Dabar suprantu, kad niekas greitai neišsispręs.
Ukrainoje dirbu valstybinėje mokykloje, esu anglų kalbos mokytoja. Mano mokykla šiuo metu organizuoja pamokas nuotoliniu būdu – vis dar jungiamės su mokiniais, nuotoliu kalbamės, mokomės.
Norėjome su sūnumi išsinuomoti savo butą, būti savarankiški, tad ieškojau darbo ir Vilniuje. Iš pradžių mane sutiko priimti viena tarptautinė IT įmonė, bet sakė, kad dar užtruks dokumentų tvarkymas, tad turiu palaukti. Per tą laiką tęsiau darbo paieškas. Ir štai susipažinus su Rita, ji manęs paklausė, kada galiu pradėti dirbti mokykloje? Juokiausi, kad nuo vakar.
– Šioje mokykloje dirbate su vaikais iš Ukrainos?
– Čia mokosi kelios ukrainiečių vaikų klasės. Ir mano sūnus čia mokosi, tad jis visada šalia, man ramiau. Kai ateinu čia, nuo visko atitrūkstu – bent trumpam pamirštu karą, pabėgėlės statusą, neviltį ir nežinią. Net sunku nupasakoti, kokie jautrūs, rūpestingi, nuoširdūs ir šilti čia žmonės. Visiškai svetimi žmonės manimi rūpinasi kaip savo šeima. Kaskart graudinuosi, vos apie tai pradedu kalbėti.
Palikau Ukrainą, niekam niekaip negaliu ten padėti. Bet čia, mokydama ukrainiečių vaikus, galiu būti naudinga – jei sugebėsiu padėti bent keliems nuo karo pabėgusiems vaikams, jau jausiuosi įvykdžiusi savo misiją.
– Šiems vaikams teko patirti karo siaubą, palikti savo namus, draugus, atvykti į svečią šalį, kur juos priėmė naujos šeimos, nauja mokykla... Kaip jums sekasi su jais dirbti?
– Mano klasėje mokosi 11, 12 metų vaikai. Visi jie tokie ypatingi. Mano pagrindinis uždavinys – padaryti viską, kad jie jaustųsi čia kuo komfortiškiau. Kad jiems čia būtų saugu ir ramu. Didžiausią dėmesį skiriame emocinei pusiausvyrai, patikėkite, visiems mums reikia atsigauti. O ir pasitikėjimą įgyti užtrunka.
– Kas labiausiai padeda nepalūžti?
– Žinote, žiūriu aš į juos ir mane užplūsta kažkoks pergalės jausmas. Būdama tarp jų jaučiu, kad mes nugalėjome. Mus ir laiko štai tokios mažos kasdienės pergalės.
Iš pradžių nebuvo lengva. Juk tai vaikai, kurių dauguma po kelias savaites prasėdėjo rūsiuose.
– Iš Ukrainos atvykusiems labai daug reiškia, kad jų mokytoja – ukrainietė.
– Jiems lengviau, nes, visų pirma, mes kalbame viena kalba. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Antra, aš puikiai išmanau Ukrainos švietimo sistemą, metodus ir programą, tad galime sklandžiai kartu dirbti. Ir trečia, mes išgyvenome tą patį siaubą ir rūpesčius, esame tarsi šeima, giminingos sielos. Mes kaip maža šeima didelėje šeimoje – mokykloje.
Aišku, iš pradžių nebuvo lengva. Juk tai vaikai, kurių dauguma po kelias savaites prasėdėjo rūsiuose. Be to, yra vaikų, turinčių ir specialiųjų ugdymosi poreikių. Užtruko, kol juos visus prisijaukinau. Dabar jie mano didžiausi pagalbininkai.
– Kuo lietuviška mokykla skiriasi nuo ukrainietiškos, koks jūsų pirmasis įspūdis?
– Čia tiek daug laisvės, demokratijos, kūrybiškumo... Vaikai laisvai reiškia savo nuomonę, yra drąsūs, per pamokas jiems nebūtina sėdėti mokyklos suole, pamokos gali būti vedamos tiesiog sėdint ant kilimo. Ukrainoje nieko panašaus nepamatysi.
Aš ir pati nerimavau, ar mokėsiu tokioje aplinkoje dirbti. Beje, juk atvykau su viena kuprine, su tais drabužiais, kuriais buvau tądien apsirengusi. Maniau, štai papulsiu į privačią mokyklą, kur reiks aukštakulnių, kostiumėlio, ką aš tuomet darysiu? Bet kai pamačiau, kad mokytojai turi laisvę būti su džinsais, sportiniais bateliais, atsipalaidavau. Man čia labai gera.
– O kaip ukrainiečius vaikus priima lietuviai mokiniai?
– Vaikai labai stengiasi būti draugiški vieni kitiems. Ukrainiečiai jau ir lietuviškai pramoksta. Šios mokyklos vaikai labai smalsūs, jautrūs, dėmesingi. Pamenu, kaip per vieną susitikimą užsiminiau vaikams, kad be galo mėgstu klausytis muzikos, tik štai palikau savo ausines namuose Ukrainoje... Po kelių dienų jie man padovanojo ausines – pasirodo, apsitarė, surinko pinigų ir nupirko man dovaną. Tai neapsakomai jautru! Tai tikrai padeda lengviau išgyventi visus sunkumus.
Lieka tik dėl sūnaus
– Irina, kas jums šiuo metu sunkiausia?
– Mano emocinė būsena vis dar labai sunki. Mokykloje atitrūkstu, bet vos grįžtu namo, visa ta nežinia vėl užgula pečius. Kaip toliau gyventi? Turėjau planų birželio mėnesį grįžti į Ukrainą – iš Kauno kursuoja nemokamas autobusas per Lenkiją iki Lvivo. Užsiregistravau, nusiteikiau, kad jau tuoj grįšime namo... Bet dabar akivaizdu, kad artimiausiu metu tai neįmanoma.
Man čia labai gera, manimi tikrai rūpinasi, bet labai norime namo. Namai yra namai. Skaitau žinias, kad Ukrainoje karas aršėja, tuoj prasidės badas, nes trūksta maisto produktų, kuro, kainos pakilo iki neregėtų aukštumų. Jei būčiau viena, turbūt išvažiuočiau, bet žinau, kad mano vaikui čia geriau.
– Kaip čia jaučiasi jūsų sūnus?
– Jam lengviau. Matyt, dėl to, kad jis nejaučia tokios atsakomybės kaip aš. Taip ir turi būti. Jam labai patinka mokykloje. Po pamokų eina žaisti futbolą, labai myli savo komandos draugus ir trenerį. Nupirkome futbolo kamuolį, aprangą, pats žaidžia futbolą, o ir stebi įvairias rungtynes. Kai paklausiu, ar norėtų grįžti į tėvynę, sako, mama, kaip tu pasakysi, taip ir padarysime.
– Ką pati veikiate laisvalaikiu?
– Labai nedaug jo turiu. Kadangi dar dirbu ir Ukrainos mokykloje, tad savaitgaliais ruošiuosi nuotolinėms pamokoms. Ruošiu vaizdo medžiagą, užduotis, planuoju. Kai prieš keletą mėnesių atvykau į Lietuvą, čia buvo šalta, pilka, o dabar štai viskas žaliuoja, žydi, Vilnius be galo gražus miestas. Vasarą daugiau laiko skirsime pasivaikščiojimams, susipažinimui su jūsų miestu, kultūra.
– Turbūt nuolat svajojate apie tai, kad galėtumėte grįžti namo?
– Labai noriu grįžti į savo namus. Per vieną dieną sugriuvo mūsų gyvenimai. Sugriuvo absoliučiai viskas. Užtruks, kol ir šalyje, ir širdyse viską atstatysime.
Svajoju, kad pasaulyje būtų taika, kad visi jaustumės laimingi. Visgi svarbiausia, kad baigtųsi karas. Kai apie tai pradedu galvoti, graudinuosi – tuomet taip norisi, kad mane kas apkabintų, palaikytų... Labai džiaugiuosi, kad čia yra žmonių, kurie mane palaiko ir apkabina. Linkiu visiems taikos, meilės ir laisvės. Mes nugalėsime.
