Nastia – meilės emigrantė. Susituokusi su vyru Aldu Šarausku ir atvykusi į jo gimtuosius Šiaulius, ji buvo maloniai nustebinta, kad rusų kuriamos pasakos apie rusofobiją Baltijos šalyse yra tik žiupsnelis fantazijų.
Socialiniuose tinkluose Nastia kreipėsi į tautiečius ir kitus žmones, sakydama: „Jau seniai norėjau parašyti šį įrašą ir prašau visų, kuriems tai rūpi, prisijungti. Tebūnie „flash mob“, kuris galbūt pakeis daugelio žmonių įsivaizdavimą apie vadinamąją „rusofobiją“. Lietuvoje gyvenu jau metus ir per visą šį laiką niekada nesusidūriau su suvaržymais, priešiškumu ar diskriminacija. Nei prieš prasidedant karui Ukrainoje, nei po to joks žmogus nė karto į mane nepažiūrėjo kreivai dėl mano tautybės.“
Lietuvoje – kita gyvenimo kokybė
Lietuvoje Nastia mato daug privalumų, sako gyvenanti kokybiškesnį gyvenimą nei Rusijoje. Galbūt čia jos situacija geresnė dėl požiūrio į ją kaip mamą, auginančią autizmo spektro sutrikimą turinčią dukrą Ženią (Jevgeniją). Rusijoje itin jaunai atrodanti inteligentiška moteris buvo priversta su tokiu vaiku sėdėti namuose ir juo rūpintis. Taip pat Nastia sako pastebėjusi kitokią lietuvių bendravimo kultūrą nei Rusijoje – žmonės pas mus esą mandagesni, be agresijos, neatmestinai atliekantys savo darbus.
Rusijoje, pasak Nastios, visa aplinka tarsi žaižaruoja pykčiu ir grubumu, valstybinės įstaigos eilinė darbuotoja gali aprėkti, ignoruoti, niekinti.
Rusijoje, pasak Nastios, visa aplinka tarsi žaižaruoja pykčiu ir grubumu, valstybinės įstaigos eilinė darbuotoja gali aprėkti, ignoruoti, niekinti ir pan. Be to, ir santykiai su vyru Aldu jai pavykę labiau nei su Rusijoje likusiu Ženios tėčiu. Šis vyras jai nenoriai padėdavęs buityje, negelbėdavęs prižiūrint sudėtingo elgesio dukterį, ne visada turėdavęs darbą ir nebuvęs atrama jautriai Nastiai.
Dabar vyro Aldo dėmesys ir pagalba suteikė visai kitokią gyvenimo kokybę. Aldas padeda prižiūrėti Ženią, rūpinasi buitimi, padeda Nastiai pritapti Lietuvoje, eidamas kartu į kultūros renginius, dviese jie dažnai vyksta į keliones – kitus miestus, šalis, gamtą.
Mokosi lietuvių kalbos
Nastia vos pradėjusi bendrauti su Aldu socialiniuose tinkluose, kur jie susipažino, po truputį pradėjo mokytis lietuvių kalbos:
„Dar prieš persikraustydama į Lietuvą šiek tiek kalbėjau lietuviškai. Už tai ačiū Aldui. Būdama čia, visada, kur tik nueidavau, stengdavausi kalbėti lietuviškai. Visiškai ne iš baimės, o dėl to, kad norėjau kuo daugiau praktikuotis. Bet vietiniai labai dažnai patys pokalbį palaiko rusiškai, nors aš jų to niekada neprašau. Kaip tik kartais netgi piktindavausi, kad man neleidžia praktikuotis...“
Visa šeima nepalaikė Putino režimo
Koks Nastios požiūris į Rusijos valdžią ir Putino režimą? Pasirodo, dar iki karo Ukrainoje Anastasija ir visi artimiausi jai žmonės – mama, tėtis, broliai ir sesuo – nepalaikė putinizmo ir Rusijos valdžios skleidžiamų idėjų. Tai kėlė neabejotinų problemų Rusijoje būti savimi. Nastios tėtis – pravoslavų šventikas. Kadangi Rusijos cerkvė, vadovaujama patriarcho Kirilo, itin simpatizuoja Putinui ir Rusijos valstybės politikai, pasak Nastios, tėčiui pasidarė sunku būti jam pavaldžiam ir išlaikyti tikėjimą.
Anastasija ir visi artimiausi jai žmonės – mama, tėtis, broliai ir sesuo – nepalaikė putinizmo ir Rusijos valdžios skleidžiamų idėjų.
Prieš dešimtmetį dvasininkas iš Voronežo su žmona, dviem sūnumis ir jauniausia dukra išvyko į JAV, čia įsikūrė, vaikai baigė mokslus, susirado darbus ir jaučiasi gana gerai. Nastia sako, kad greičiausiai ir pati būtų pasekusi tėvų pėdomis. Iš pradžių Nastia su tėvais aptarė išvykimo į JAV galimybes, po to ėmė tyrinėti kitas šalis – Suomiją, Estiją ir Lietuvą.
Pirmas variantas netiko dėl didelių kainų, o Lietuvoje pragyvenimas pasirodė ne brangesnis nei Rusijoje, kai kuriais atžvilgiais – netgi pigesnis. Galų gale priimti sprendimą persikelti paveikė santykiai su tuo metu dar būsimu vyru Aldu. Į Ameriką išvykti Nastia sako nelabai norėjusi, nes ten visiškai kita kultūra ir, be to, šalis – didžiulė, o jai norėjosi gyventi nedidelėje valstybėje.
– Nuo ko prasidėjo jūsų artimesnis bendravimas su Aldu socialiniuose tinkluose?
– Mes susipažinome socialiniame tinkle. Aldas mane seniai buvo pridėjęs prie savo draugų, bet mes ilgą laiką nebendravome. 2020 m. sausio mėnesį aš netyčia atsidūriau jo puslapyje ir mes pradėjome bendrauti. Nors iš pradžių bendravimas buvo tik draugiškas, mes labai greitai patikome vienas kitam – turėjome bendrų interesų ir atsirado neįtikėtino vienas kito supratimo pojūtis. Taigi nuo bendravimo pradžios iki prisipažinimo simpatizuojant praėjo šiek tiek mažiau nei dvi savaitės.
– Kiek kartų buvote susitikę prieš susituokdami?
– Mes suspėjome gyvai susitikti visai prieš pat karantiną. Susitikimas patvirtino, kad mes iš tikrųjų norime būti kartu. Vilniuje Aldas man pasiūlė už jo ištekėti, o aš sutikau – viskas buvo nuostabu, tik nuotaiką gadino karantino paskelbimas. O vėliau – uždarytos valstybių sienos, pasimatyti tiesiog neįmanoma, nesibaigiantys „nokdaunai“. Mes manėme, kad visa tai truks mėnesį, po to tikėjomės, kad iki vasaros, vėliau – iki rudens, o paskui nusivylėme ir nustojome tikėtis.
Mes skambinome į ambasadas, aiškinome situaciją, bet visur tik skėsčiojo rankomis – esą mes vienas kitam esame „niekas“, todėl niekuo padėti negali. Feisbuke radau grupę, kurioje buvo susirinkę panašaus likimo žmonės. Pabendravę su kitais iš pradžių nusprendėme, kad tuoksimės Lietuvoje. Deja, tai buvo neįtikėtinai sudėtinga – daug biurokratijos, dokumentų tvarkymo, kreipėmės į ministeriją... Tada pradėjome svarstyti santuokos sudarymo galimybes Rusijoje (ko nelabai norėjau), mačiau, kad merginos rašė prašymus vienai aukštas pareigas einančiai valdininkei, kad būtų leidžiama partneriui atvykti į Rusiją dėl santuokos sudarymo.
Aš irgi taip pat pasielgiau ir po mėnesio gavau teigiamą atsakymą, bet ir čia mūsų laukė daug biurokratijos ir susitikimas būtų buvęs įmanomas tik po pusantro mėnesio, o mes buvome visai nusivylę. Netikėtai toje feisbuko grupėje pamačiau įrašą, kad vienai skirtingos tautybės porai pavyko susituokti Sakartvele. Pasirodo, tai buvo labai lengva – dokumentų reikėjo minimaliai ir nereikėjo laukti, viskas buvo daroma iškart. Be to, Aldas labai gyrė Sakartvelą, o aš ten niekada nebuvau buvusi.
– Ar iškilmingas darėte vestuves?
– Mes abu nenorėjome jokių prašmatnių šventimų, o slaptos vestuvės apskritai buvo mano svajonė. Niekas nežinojo apie mūsų sprendimą ir patyliukais artimuosius pradėjome informuoti netrukus po susirašymo. Pačių vestuvių nebuvo – mes atėjome susirašyti, apsirengę paprastais drabužiais. Viskas atrodė taip, lyg mes atėjome tiesiog sutvarkyti paprasto dokumento. Po to mes visą dieną tiesiog vaikščiojome nuostabiomis Tbilisio gatvėmis, kartais užsukdami į restoranus. Man tai buvo idealios vestuvės.
– Kaip jaučiasi dukrytė Lietuvoje? Ar yra koks skirtumas, palyginti su jos savijauta Rusijoje?
– Ženia čia lanko mokyklą ir joje lieka visą dieną, o Rusijoje to nebuvo. Taip pat yra skirtumas, kad čia ji turi tėtuką Aldą, kuris ją myli ir ja rūpinasi. Ten tokio žmogaus neturėjome – mergaitės tėtis nedalyvavo jos gyvenime, nepadėjo nei fiziškai, nei materialiai. Aišku, kad dviese daug lengviau, nei auginti vaiką autistą, būnant vienišai. Mokykla čia labai gera, Ženia į ją visada eina su malonumu.
Vienintelis apčiuopiamas trūkumas – medicina, nes labai sunku patekti pas gydytojus, reikia ilgai laukti. Kadangi Šiauliuose buvo vienintelė tokios specializacijos gydytoja, vizito pas ją būtų tekę laukti keletą mėnesių, todėl mums kiti rekomendavo tokio gydytojo paieškoti kitame mieste vien tam, kad gautume parašą dėl nustatytos diagnozės.
– Ką veikiate, kai dukrytė – mokymo įstaigoje?
– Kai Ženia mokykloje, užsiimu darbu ir savišvieta. Viską darau nuotoliniu būdu.
– Kaip manote, kas būdinga lietuvių kultūrai?
– Man ši kultūra atrodo labai ryški. Visada malonu, kai žmonės švenčia savo tautines šventes, iškelia savo šalies vėliavas – tai labai gražu ir matosi, kad lietuviai žino savo istoriją ir atsimena svarbius įvykius.
Rusijoje visiškai nešvenčiamos tautinės šventės – rusams siūloma švęsti nesuprantamas nepriklausomybės (nuo ko?) šventes, tautinio vieningumo dienas ir vienintelė visiems suprantama šventė – gegužės 9-oji, kuri seniai iš tylios liūdesio dėl žuvusiųjų šventės pavirto iš vienos pusės – į farsą, iš kitos – į neįtikėtiną agresiją pavadinimu „galime pakartoti“.
Būdama Rusijoje, aš tą dieną vengdavau išeiti iš namų, kad nematyčiau to balagano. Lietuvoje tautinės šventės visada labai gražios, malonios ir tikrai šventiškos. Matau, kad lietuviai išsaugojo savo tradicijas ir tautinį identitetą, nežiūrint į tai, kad 50 metų praleido sovietų okupacijoje, ko nepavyko padaryti Rusijai.
Dar vienas lietuvių tautos bruožas, kuris mane nustebino, – jie visiškai neskuba. Bet kuriame Rusijos mieste tu nuolat skubi, leki, gyveni pasiutusiu režimu. Lietuvoje tu paprasčiausiai gyveni. Ramiai, neskubant, be perdėto šurmulio. Man tai gana malonu. Mano pažįstamos merginos, kurios gyvena Šiaurės Europoje, dažnai skundžiasi dėl mentalitetų skirtumo, o Lietuvoje aš to nejaučiu.
– Kuo skiriasi lietuvių ir rusų tautų mentalitetas?
– Lietuvoje pamiršau, kas yra chamizmas biurokratinėse įstaigose, parduotuvėse, autobusuose ir kitur. Dar niekas, man matant, nė karto atvirai neišreiškė agresijos – priešingai, žmonės čia labai draugiški, dažnai pasirengę padėti, jeigu kyla problemų.
Be to, lietuviai – labai atviri ir linksmi žmonės, su jais lengva rasti bendrą kalbą, skirtingai nei su estais – jie kur kas uždaresni. Kartu čia nėra perdėto noro bendrauti kaip, pavyzdžiui, Sakartvele. Man tai yra patogu, nes pati esu pakankamai atvira, man patinka bendrauti su įdomiais žmonėmis, bet susipažinti gatvėje ir iš karto pereiti į artimą bendravimą aš nesu pasiruošusi.
– Jūsų tėtis šventikas – ar Amerikoje esanti tikinčiųjų bendruomenė nesusijusi su Rusijos pravoslavais, vadovaujamais prorusiško vadovo?
– Mano tėtis šventikas, bet niekada nebuvo susijęs su Rusijos ortodoksų cerkve. Priešingai, viena jo emigracijos į Ameriką priežasčių ir buvo tai, kad jie nenorėjo būti niekaip su jais siejami. Amerikoje taip pat yra pravoslavų cerkvė ir jie kaip tik nusistatę prieš Rusijos ortodoksų cerkvę – netgi prieš 10 metų, kai Rusijoje palyginti buvo ramu, jie jau tada viską suprato ir apie išvykimą galvojo daug anksčiau.
– Kokie tolimesni planai Lietuvoje?
– Kol kas nežinau, nes reikia nuspręsti dėl Ženios, ką toliau su ja veikti be mokyklos. Man ir pačiai reikia atstatyti sveikatą. Norėtųsi patobulinti savo lietuvių kalbos žinias, nes dar negaliu pakankamai laisvai bendrauti ir suprasti lietuviškai. Man norisi pajudėti į priekį meno srityje – aš daug metų fotografuoju ir dabar mokausi piešti. Man menas yra iš dalies gyvenimo prasmė ir būtent mene aš išreiškiu save.
Taigi norėčiau rasti darbą meno srityje, taip pat mane domina politika, ekonomika, filosofija, publicistika. Jokiu būdu negaliu savęs vadinti apolitiška, todėl ne tik stebiu politinius įvykius, bet ir gilinu savo žinias. Turiu numačiusi keletą krypčių, o kuri man taps pagrindinė, dar nežinau, tik esu įsitikinusi, kad savo potencialą noriu išnaudoti būtent Lietuvoje.
Dar vienas man svarbus momentas – norėčiau dalyvauti kariniuose apmokymuose. Vasarą, kada Rusija pradėjo grasinti Lietuvai dėl tranzito į Kaliningradą blokados, aš labai bijojau, kad jie gali mus užpulti, klausinėjau pažįstamų, kaip galėtume apginti Lietuvą. Jie tik numojo ranka ir pasakė, kad rusai mūsų nepuls, nes esame NATO sudėtyje, o rusai neturi tiek išteklių. Kad ir kaip būtų, norisi būti pasirengus net ir blogiausiam scenarijui.
