Kaip Rolandas viską spėja ir kodėl skiria savo laiką savanorystei, apie visa tai plačiau šiame interviu.
– Rolandai, du vaikai, žmona, su kuria santykiuose jau 29 metus, sėkmingas darbas gerai žinomoje įmonėje, ar dar kažkokiems pomėgiams, be jau minėto vynuogių auginimo, lieka laiko?
– Pomėgių iš tikrųjų turiu nemažai, be vynuogių dar yra knygos. Mėgstamiausias rašytojas – Laurent Gounelle. Esu perskaitęs visas jo išleistas knygas, o pati mėgstamiausia mano knyga yra Rutger Bregman'o „Žmonijos gerumas. Naujas požiūris į mus“. Dar daugiau, su žmona lankome šokių pamokas. Niekada netikėjau, kad sulaukęs 50-ies kada nors pradėsiu mokytis šokti. Dabar niekada nesakau „niekada“.
– Kas paskatino pradėti savanoriauti „Sidabrinėje linijoje“, nes užimtumas didelis, hobių daug, tai kodėl skiriate savo laiką savanorystei?
– Viskas asmeniniame gyvenime buvo gerai. Santykiai geri, darbas geras, laisvalaikis geras. O kažkas širdyje kirbėjo, kad gyvenimas turėtų būti geresnis, nei vien geras. Imtis savanorystės paskatino jausmas, kad būtent tai yra raktas į geresnį ir prasmingesnį gyvenimą.
Kai pirmą kartą išgirdau apie „Sidabrinę liniją“ iš karto supratau, kad tai apie mane. Nuo vaikystės geriausiai ką moku, tai išklausyti. Buvo tik laiko klausimas, kada būsiu savanoriu „Sidabrinėje linijoje“.
– „Sidabrinė linija“ ir ją įkūręs M. Čiuželio labdaros ir paramos fondas daug kalba apie amžėjimą, kad jis turi būti orus ir šviesus. Kaip Jūs suvokiate amžėjimą? Ar nuomonė apie amžėjimą kito, pradėjus savanoriauti?
– Amžėjimas yra ne apie fizinį senėjimą, bet apie vidinį augimą ir tobulėjimą. Tai susiję su patirtimi ir išmintimi. Ši patirtis senoliams suteikia galimybę į viską žvelgti ramiau ir išmintingiau. Tai leidžia džiaugtis mažomis gyvenimo akimirkomis. To kartais trūksta, kai esame jauni. Taip pat amžius atneša su savimi ir tam tikrą emocinį stabilumą bei toleranciją, kurie padeda susidoroti su gyvenimo sunkumais. Amžėjimas yra privalumas, o ne trūkumas.
– Rolandai, jauni žmonės dažnai savanoriauja, tačiau tie kuriems 35 ar daugiau tai daro gerokai rečiau, tad norėtųsi sužinoti kokius iššūkius Jums kelia savanorystė?
– Pradėdamas savanorio kelią žinojau, kad tai yra ne vien apie davimą, bet ir apie gavimą. Tačiau tai ką gavau ir patyriau savanoriaudamas viršijo bet kokius įsivaizdavimus ar lūkesčius. Tai ką gavau savanoriaudamas nenusipirksi už jokius pinigus. Nors? Yra toks klausimas „Ar galima laimę nusipirkti už pinigus?“ Nepatikėsite.
Atsakymas yra: „Taip. Laimę galima nusipirkti už pinigus, bet su sąlyga, kad tuos pinigus išleisite padėdami kitiems.“ Prisiminkite kaip jautėtės, kai davėte kelias monetas benamiui, kai paaukojote vaikų namams, kai pervedėte pinigus į Ukrainos pagalbos fondą. Jau vien dėl to verta buvo gyventi.
– Koks pačiam buvo pats įsimintiniausias suvokimas ar išgyvenimas per šį savanorystės laikotarpį?
– Nesitikėjau, kad sutiksiu tiek daug gerų žmonių ir tiek gerų darbų vienoje vietoje. Aiškiai suvokiau, kad tai ką darau yra tik lašas vandenyje. Tačiau žinau, kad be to lašo nebūtų ir vandenyno. Noriu būti to dalimi, todėl esu čia. Ačiū „Sidabrinei linijai“ už galimybę būti jos dalimi.
– Ką rekomenduotumėte norinčiam, bet dar neišdrįstančiam savanoriauti „Sidabrinėje linijoje“?
– Gyvenime daug ko nedrįsau padaryti, nors labai norėjau. Visa tai buvo susiję su baime. Baime, kad nepavyks, baime, ką pasakys kiti, baime, išeiti iš komforto zonos ir t. t. Yra tokia knyga Suzanos Džefers „Bijok, bet vis tiek daryk.“ Tai jei nedrįstate pradėti – paskaitykite ją. O čia keletas asmeninių pastebėjimų iš „Sidabrinės linijos“:
- Jei abejojate, ar turėsite tam laiko – žinokite, kad tikrai surasite 1 val. per savaitę savo pašnekovui.
- Jei galvojate, kad nesutaps požiūris į gyvenimą ir vertybes – žinokite, kad tikrai nesutaps. Tačiau tame nėra nieko blogo. Priimkite tai, kaip galimybę sužinoti ar išmokti kažką naujo.
- Jei bijote ilgalaikių įsipareigojimų – žinokite, kad laikas prabėgs labai greitai. O per tą laiką gausite/patirsite daugiau, nei tikėjotės.
- Jei svarstote ar sugebėsite – tai kol nepabandysite ir nesužinosite. Tačiau tai tikrai puiki gyvenimo patirtis
