15min GYVENIMO pokalbis su Virginija – apie vidinius mūsų „aš“, apie tektoninius lūžius mūsų sąmonėje, kuriuos paliks ši XXI amžiaus pradžia, apie pažintus ir dar nepažintus vandenis.
– Mes tiek daug dabar kalbame, galvojame apie tai, kaip gyvensime ateityje, kaip lėtės ekonomika, kalbame ir apie sveikatą. Tačiau kas yra mūsų „dvasinė higiena“?
– Reiktų klausti kiekvieno atskirai: o ką tu galvoji apie tai? Taip pradedu dėl to, kad sielovadininkas neturėtų dalyti patarimų, receptų, pateikti atsakymų, o tik užduoti klausimus, pakreipti.
Nėra tokio dalyko kaip tik dvasinis ar tik vidinis. Arba tik išorinis. Viskas yra susiję, kol gyvename šioje žemėje. Iš to, kokie yra mūsų santykiai, kokios mintys, koks elgesys, mes galime dėlioti savo gyvenimo dėlionę, paveiksliuką ir klausti savęs: ar man patinka šis vaizdas? Ko jame trūksta? Ko norėčiau daugiau ar mažiau?
Vidinis arba dvasinis gyvenimas man reiškia santykį ir dermę: su savimi, su artimaisiais, su kitais žmonėmis, su aplinka, su tauta, tėvyne, su gyvenimu. Visa tai perauga į visa apimantį santykį apskritai su tuo, ką vadiname Dievu, Gyvenimu, Absoliutu, Visata.
Jeigu labai konkrečiai, tai man patiko feisbuke kontempliatyvios (tai reiškia, gyvenančios atskirai nuo pasaulio uždarą klauzūrinį gyvenimą) sesers vienuolės patarimai, kaip išgyventi karantiną prasmingai.
Pirmiausia – laikytis režimo, dienotvarkės. Dienotvarkėje numatyti darbus ir poilsį kūnui, protui, sielai. Antra, šiuo metu ypač svarbu nepasimesti.
„Tiesa padarys jus laisvus“ – eilutė iš Naujojo testamento (Jn 8,32). Bet čia jokiu būdu nekalbame apie globalią tiesą. Nes nėra jokios vienos galutinės tiesos. Viena tiesa vestų į konfliktus, karus. Kalbu apie akistatą su savimi.
Kas aš esu šiandien? Ko šiandien linkiu sau? Ko šiandien iš manęs nori gyvenimas? Kaip šią akimirką rūpinuosi savo kūnu ir savo mintimis? Koks šiandien yra mano dvasinis gyvenimas? Iš ko jis susideda šią akimirką? Ką noriu keisti?
– Kuo šioje situacijoje gali padėti sielovadininkas?
– Sielovadininkas ir yra tam, kad išklausytų žmogaus atsakymus į šiuos klausimus bei užduotų naujus. Jei galvojame, kad patys galime savęs paklausti ir sau atsakyti, neapsigaukime. Dvasinė kelionė yra pati klaidžiausia kelionė. Tai primena formulę nueik, nežinia kur, ir atnešk, nežinia ką. Arba primena kitą motyvą: veidrodėli, veidrodėli, kas pasaulyje gražiausia?
Todėl vidiniuose dalykuose būtinas gidas, tas, kuris padeda išlaikyti tikslesnes koordinates, neklaidžioti ten, kur taip norisi nusukti. Tai gali padaryti ir psichoterapeutas, ir kunigas, net ir empatiškas, išmintingas draugas.
Sielovadininkas tai darys atkreipdamas dėmesį į tokius klausimus, pavyzdžiui, kaip meldiesi, koks tavo santykis su Dievu?
Vidiniuose dalykuose būtinas gidas, tas, kuris padeda išlaikyti tikslesnes koordinates, neklaidžioti ten, kur taip norisi nusukti.
Netikinčio asmens aš klausiu: kuo tada tiki, kuo remiesi savo gyvenime, iš kokių resursų semiesi jėgų?
Kartais girdžiu atsakymą: „Savimi tikiu.“ Tada klausiu: „O kas tu esi, papasakok?“ arba „O ką darai, kai savimi suabejoji?“
– Kartais atrodo, kad apie sielą ir kitus dvasinius poreikius pagalvosiu vėliau, kai bus geresni laikai, o šiandien man svarbiau kaip nors užsisakyti maisto prekių iš „Barboros“. Bet gal tai dvasinei, sielos higienai kaip tik dabar yra tinkamas laikas?
– Mus visada kažkas, kažkokia viliojanti jėga norės nukreipti kitur – kur lengviau, paprasčiau, skaniau, minkščiau, maloniau. Mes gyvename, kaip sako rytų religijos, iliuzijoje.
Naujame Testamente sakoma, kad einame apgraibomis, nematome tikro vaizdo, o regime tarsi veidrodyje. Kiekvienam tinkamas laikas yra tada, kai ateina laikas prabusti, praregėti, nušvisti būtent jam.
Ir tai nėra baigtinis procesas, tai yra kelionė.
Kažkam šis krizės metas bus ne pakilimo, o žlugimo laikas. Jungtinėse Valstijose masiškai perkami visi namuose leidžiami naudoti ginklai. Esminis klausimas tokiu atveju turi būti ne kodėl, o kaip naudosi, kam tai naudosi? Kaip išgyvenu, kaip ištveriu sunkumus? Kaip elgiuosi ribinėse situacijose?
Mums visada atrodo, kad ilgiau pamiegoti, skaniau pavalgyti, ilgiau pailsėti, daugiau malonumo gauti – tai yra tikrasis gyvenimas. Bet koks paradoksas, tačiau būtent šitie dalykai veda į fizines ir dvasines ligas bei mirtį.
Miegoti nustatytu režimu, sportuoti, laikytis minčių, emocijų, kūno higienos ir pasninko – tai veda į gyvybę nešantį santykį su pasauliu, su savimi, tai veda į sveikatą. Vaistai yra kartūs, ne saldūs. Šiomis dienomis yra gera proga daryti naują „restart“. Išsivalyti nuo virusų perkeltine prasme. Susikurti tam tikrą ilgo veikimo antivirusinę programą.
– Sielovada mums dar nėra tiek gerai pažįstama, nei, pavyzdžiui, kunigystė. Ką daro kunigas, žinome visi. O kokia yra sielovadininko darbo esmė?
– Kažin ar visi tikrai žino, kuo gali padėti kunigas ir ką kunigas daro. Sovietmečiu išmoktą išpažinties formulę vėliau turėjau stipriai pakoreguoti, kad nenuslysčiau paviršiumi, todėl esu įsitikinusi, kad mažai ką nors žinome tiek, kiek derėtų žinoti.
Kaip bebūtų, kreiptis į kunigą ne visi ir ne visada nori. Ypač tie, kurie yra turėję neigiamų patirčių, kurie seka bet kokį skandalą ir dėl to žino visų kitų nuodėmes, bet tik ne savąsias.
Į kunigus ne visada yra ir galimybių kreiptis – jų tiesiog trūksta, yra per mažai. Tada ir ateina tarpinė grandis – sielovadininkai. Bet tik aš ją taip vadinu.
Sielovadininkus matau esančius tarp kunigų ir psichologų. Sielovadininkas išklauso ir padeda pačiam žmogui susiorientuoti, kas su juo vyksta, tarsi padeda atstatyti santykių ir kelionės koordinates. Jis nesiekia patogaus pokalbio, nesiekia trumpalaikio efekto, o žiūri globaliau, giliau, toliau.
Mano, pavyzdžiui, pagrindinis klausimas yra remiantis Kristaus klausimu: kas iš to, jei išgelbėsi kūną, bet pražudysi sielą?
Sunkus, bet esminis klausimas. Juk visada pirmiausia norisi gelbėti, pamaloninti kūną, tiesa?
– Kaip susikalbėti su savimi, kai net namų sienos, regis, ima spengti, kai jauti nerimą dėl ateities?
– Svarbiausia nelikti vienam. Lietuvoje yra daug puikių emocinės pagalbos linijų – Vilties, Jaunimo, Sidabrinė, Moterų, Vaikų. Yra paskelbti sielovadininkų, kunigų telefonai, elektroniniai paštai. Aš pati šiuo metu sergu ir užsisakiau rekolekcijų medžiagą internetu iš seserų eucharistiečių, iš jėzuito vienuolio Liongino Virbalo. Taigi, svarbiausia nelikti vienam.
O klausimas, kaip susikalbėti su savimi, yra puikus. Papildyčiau klausimą: kaip susikalbėti, jei savęs dar nepažįstu arba esu pametęs save?
Turbūt verta su savimi pirmiausia susipažinti. Siūlyčiau tai daryti kartu su Senojo Testamento 139 psalme. Skaityti lėtai ir garsiai. Būtinai tyliai ir būtinai garsiai. Būtinai kelis kartus. Tada pasižymėti eilutes, kurios kažkodėl labai patinka. Sustoti ties tomis eilutėmis ir pratęsti jas, papasakoti sau tai, ką taip ilgai norėjau sau pasakyti. Bet geriau tai daryti ne vienam. Tačiau daugybė vienuolių tai daro vieni patys.
Linkiu šiuo metu tapti ir mums visiems nors truputį vienuoliais – broliais ir seserimis vienas kitam ir sau pačiam. Mažiau kalbėti bet ką, mažiau veikti bet ką, daugiau vienuoliškos ramybės, maldos ir prasmingos veiklos.
– Šiuo metu nestinga patarimų apie atsipalaidavimo būdus, atspirties taškus, raginimų atrasti naujas veiklas. O kaip susitarti su savo vidiniu „aš“? Kad jis tų patarimų klausytų?
– Niekas iki šiol gerai nežino, nei kur yra tas „aš“, nei kas jis yra. Tame „aš“ yra mums kažkas duota iš Dievo, kažkas, kas mus daro ne tik kūniškomis, bet ir dvasinėmis būtybėmis, deja, vis dar menkai save pažįstančiomis.
Lupkite nuo savęs kaip nuo svogūno lukštus, klausdami, kas yra mano esmė?
Tik nepainiokime to „aš“ su psichologiniu ego. Tegul tai būna „aš“ kaip esmė, asmens esmių esmė. Klausimas, kas aš esu, žmogui yra pats sunkiausias, jei asmuo nesukčiauja.
Lupkite nuo savęs kaip nuo svogūno lukštus, klausdami, kas yra mano esmė: ar šis drabužis? Ne. Ar profesija, kurią įgijau? Ne. Ar šeimos vaidmuo? Ne. Lytis? Ne. Kūnas?
Galima sakyti, kad esu visa tai, bet kartu ir nesu visa tai, esu kažkas kita, kažkas, kas jaučiu, viršija mano pareigas ir mano statusus, mano mintis ir emocijas. Pasiekite šią savo esmę, susisiekite su ja – pamatysite, kad joje gyvena tik šviesa ir ta šviesa yra iš Dievo. Tada paskaitykime Jono evangelijos pradžią, galima nuo 9 eilutės, tik pakeiskime kalbėjimą apie pasaulį kalbėjimu apie save.
Dabar per daug visko siūloma. Socialinės platformos lūžta perkrautos pasiūlymais, informacijos srautai dar didesni. Tame slypi didžiulis pavojus pasinerti į dar didesnę virtualybę. Nuo virtualių ir bet kokių veiklų pertekliaus gali ištikti emocinė krizė.
Gydo santykis, o ne veiklos. Kokybiškas, ramus, šiltas, mylintis santykis, o ne užimtumas. Dienotvarkė, režimas sveikatina, o ne darymas bet ko ir bet kada.
Nieko neveikimas yra irgi dieviškas dalykas. Ne tinginystė, bet gebėjimas nurimti ir pažiūrėti į viską lyg iš šalies.
– Viena mano pašnekovė sakė: kaip svarbu išlikti žmonėmis. Tačiau situacijoje, kuri yra dabar, galbūt žmogiškumo labiausiai ir reikia?
– O kada jo nereikėjo? Kiekviena akimirka mūsų gyvenime yra vienintelė mūsų apsisprendimo akimirka, kaip aš ją nugyvensiu. Aplinkybės tėra matrica, iliuzija, kita veidrodžio pusė. Esmė yra klausimas, kaip aš tomis aplinkybėmis elgiuosi? Ką auginu savyje? Ką maitinu savyje? Kokias mintis, kokius veiksmus, kokias emocijas?
Kai atsakau į šiuos klausimus sąžiningai, man visada norisi padėkoti Dievui. Dėkoti Visatai, Dievui – už viską ir visada. Priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, su begaline dėkingumo dovana visa tai patirti, nes kažkada ši patirtis baigsis.
Priimti gyvenimo šioje planetoje patirtį su nuolankumu ir ryžtu, su drąsa ir meile įveikti sunkumus ir pereiti į kitą – aukštesnį – žaidimo lygį. Nereikia būti perdėtai rimtiems. Šventoji Dvasia turi keistą poveikį – ji linksmina, neša džiaugsmą, kantrybę, ramybę.
– Ar gal tokia situacija tiesiog išgrynina mus, parodo, kokie esame iš tikrųjų?
– Kiekviena situacija kiekvieną akimirką mus grynina ir rodo, kokie esame iš tikrųjų. Ypač rodo tos situacijos, kai niekas mūsų nemato. Kai kalbamės tik su savimi.
W.Wenderso filme „Dangus virš Berlyno“ yra scena, kai du angelai klausosi žmonių pokalbių. Žiūrovas tame dalyvauja ir irgi „girdi“ kito mintis. Įdomu pasiklausyti. Įdomu pasiklausyti savęs iš šalies. Tik nereikia absoliutinti vartojant pastiprinančias reikšmes „iš tikrųjų“.
Mes esame paslaptis, nes niekada nežinome, kas esame, jau galbūt rytoj pasielgsime taip, kaip nesitikime. Svarbu galvoti, kaip ir kuo noriu būti čia ir dabar. Ir tiesiog gyventi. Nėra praeities, nėra ateities, yra tik tobulas Dieviškasis čia ir dabar. Bet kam pavyko suvaldyti mintis nuo praeities ir nuo ateities traukos? Senajame Testamente Dievas Mozei sakė: „Aš esu, kuris esu“ (Iš 3,14).
Norėdama pažinti save ir Dievą, mokausi išgyventi akimirką čia ir dabar su meile ir priėmimu. Malonės gelmė tada atsiveria truputį daugiau. Kol kas tik trumpam. Tačiau tai patirti verta.
Svarbu galvoti, kaip ir kuo noriu būti čia ir dabar. Ir tiesiog gyventi.
– Kokių teigiamų patirčių mums duoda toks sulėtėjęs gyvenimas? Ko išmoko?
- Į šį klausimą pirmiausia kiekvienas turi atsakyti pats sau. Žmogui dažniausiai yra reikalingas tik jo paties atsakymas į jo klausimą.
Mane moko, kad gyvenimas yra paslaptis, ir mes nežinome, kas bus rytoj. Moko to, apie ką kalba garsioje M.Bulgakovo knygos „Meistras ir Margarita“ ekranizacijoje sėdintys herojai su Volandu priešaky ant suoliuko: jei kas nors galvoja, kad žino, kas bus rytoj, ir mano, kad kontroliuoja savo gyvenimą, labai klysta.
Mane moko, kad mes visi labai susiję vieni su kitais – tą ryšį mums dabar įrodo viruso plitimas. Visas pasaulis, mes visi ypač esame susiję. Susiję ne tik pernešdami virusą, bet ir emocijas, mintis, darydami bet kokius veiksmus.
Moko išlaikyti distanciją, neperžengti ribų. Daug ko moko. Ramybės, kantrybės. Bet geriau, jei kiekvienas sau atsakytų, kaip jį ši situacija augina, o gal žlugdo?
– Ir kaip mokytis iš savęs, užuot savęs gailėjus ir liejus pasipiktinimą susiklosčiusia situacija?
– Ši XXI a. patirtis paliks mūsų sąmonėse tektoninius lūžius, viliuosi, kad į gera. Neseniai kažkur girdėjau puikų palyginimą: jeigu giliame vandenyje mėginsi iš visų jėgų plaukti ir įveikti vandenį, nuskęsi. Norint įveikti gelmę ir srovę, reikia jai pasiduoti, atsipalaiduoti ir ramiai kvėpuojant plaukti, o kai labai sunku – atsigulti ant nugaros ir pailsėti, nieko nedaryti, plūduriuoti. Tada krantą tikrai pasieksi.
Aš iki šiol bijau gilaus ir tamsaus vandens. Todėl nežinau visų atsakymų, nes gyvenimas yra paslaptis. Moku plaukti tik vandenyje, kurį pažįstu, nežinau, kas būtų, jei atsidurčiau vandenyne. Todėl kalbėti ir daryti, mokėti gyventi taip, kaip kalbi, yra tobula.
Deja, nežinau, ar išmoksiu šiame gyvenime plaukti giliame vandenyje. Tačiau galvoju, kad ši situacija mus moko giliai įkvėpti, pasiduoti nešančiai srovei ir ramiais sinchroniškais judesiais judėti pirmyn, kad ir kas nutiktų. Nerimas, panika iš karto gali mus paskandinti.
