„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Šiluvos parapijos namus iš tvarto sukūręs klebonas E.Murauskas – apie miestelyje vykstančius stebuklus

„Čia dvasinė sanatorija“, – sako Šiluvos, dar vadinamos Lietuvos Vatikanu, parapijos klebonas Erastas Murauskas. Apie dešimtmetį dirbęs projektuotoju, sulaukęs Kristaus amžiaus, jis pasirinko dvasininko kelią. Visgi įgytas amatas pasitarnavo puoselėjant ir gražinant Šiluvą, miestelį, kur kasmet lankosi tūkstančiai piligrimų bei skausmo ar ligų prislėgtų žmonių, pasakojančių apie išgijimo stebuklą. Neretai čia lankytojai palieka savo skaudulius – vaikystės patirtis, mokyklose patirtas patyčias, skyrybų ir artimųjų netekčių nešulius.
Šiluvos klebonas Erastas Murauskas
Šiluvos piligrimų centras / Ignoto Kuprio / 15min nuotr.

Svetimą naštą turi pamiršti, kitaip neatlaikysi

„Šiluvos pagrindinė paskirtis – gydyti savo vidinį pasaulį, kurį vadinam siela, ten mintys, gyvenimas, svajonės. Yra ir malda, pirmiausia tiesiai su Dievu. Kartais neužtenka vien vaistų, gali jų pats išgerti, bet yra tokių, kur gydytojas turi prirašyt. Kaip sakau, gal net nereikės tų vaistų, gal reikės atsisakyt kažko ir viskas susitvarkys. Vieną moterų pažįstu, atsisakė maisto produktų, baigės visos ligos ir problemos, – – pasakoja kunigas per tiek metų girdėjęs tūkstančius žmonių istorijų. – O kai kurie pokalbiai trunka ir tris valandas. Gydosi... Atsigauna“.

Paklaustas, kaipgi nusimeta svetimą karčią naštą, klebonas retoriškai klausia: „O kaip nešiotis? Kaip ir chirurgas – turi pamiršti, kitaip neatlaikysi. Galbūt dėl to moterys negali būti kunigais. Jos neatlaikytų, nešiotųsi visa tai, būtų per sudėtinga. Vyrų smegenys yra kitokios.“

Dalintis patirtimis ir suprasti likimo mėtomus žmones E.Murauskui padeda ir paties vaikystės išgyvenimai. Jais jis atvirai dalijasi su gyvenimo blaškomais žmonėmis.

Ignoto Kuprio / 15min nuotr./Šiluvos klebonas Erastas Murauskas
Ignoto Kuprio / 15min nuotr./Šiluvos klebonas Erastas Murauskas

„Jei nebūčiau buvęs internate vaikystėje, nebūčiau patyręs tų dalykų, irgi nesuprasčiau. Bet dabar supranti. Nuvažiuoji į koloniją, žinai apie ką šnekėt, nes šneki iš savo patirties. Ne teorijas, traktatus skaitai, ne, ne, ne.. Šneki tai, ką pats čiupinėjai – kaip stiklainius vogdavai, ir išeidavo batonas. Čia mano patirtis. Taip vaikystėje buvo, kai neturėjau ką valgyti.

Šešerių metų visus Šiaulius mintinai žinojau. Kitam tai iškart rezonuoja, jam tada aišku, suprantama. Juk jei jūs vaiką palaidojot, aš palaidojau – turėsim apie ką šnekėtis, nes tas pats skausmas. Gal atspalvis kitoks, bet esmė ta pati, – sako klebonas.

– Žinot, kas yra mėšlas... Kai supūva, išeina geriausia, sveikiausia, natūraliausia trąša. Gyvenimo mėšlas lygiai taip pat – žaizdos, nuoskaudos, patyčios, buvusios gyvenime. Jei jas perleidi, visa tai tampa lobiu.“

Gyvenimo mėšlas – žaizdos, nuoskaudos, patyčios, buvusios gyvenime. Jei jas perleidi, visa tai tampa lobiu.

Iki kunigystės dirbo projektuotoju

Šiluvoje E.Murauskas tarnauja jau 15 metų. Prieš kelionę į kunigystę, jis dešimtmetį dirbo projektuotoju. Įsikūręs Šiluvoje čia taip pat ne vieną pastatą savo rankomis projektavo. Štai ėmė ir iš tvarto sukūrė puikius parapijos namus.

Paklaustas, kaip nutiko, kad iš žemiško pasaulio pasuko religiniu keliu, E.Murauskas atsako: „Tai pašaukimas. Čia kaip jūs įsimylit kažkokį vaikiną, ir visi kiti trys milijardai kandidatų dingo. Yra ir kitų – gražių, aukštesnių, plonesnių, bet ne – tik šitas.

Tikrai nesigailiu. Svarbiausia, kad sėdėtum savo rogėse. Man buvo 33-eji. Būna ir dar vyresnių. Vienas lietuvis iš Sibiro atvažiavo, buvo 53 metų, baigė seminariją ir vėl išvyko į Sibirą.“

Šiandien E.Murauskas, vaikštinėdamas po Šiluvą, sako, jog ūkis miestelyje, kurį dėl kadaise čia apsireiškusios Marijos aplanko tūkstančiai piligrimų iš viso pasaulio, daugmaž sutvarkytas, beliko tik smulkmenos. Tiesa, darbų nestinga. Štai vien žolės nupjovimu pasirūpinti nemenkas iššūkis, mat žemės apie 2,5 ha.

Gelbsti užsidirbti norintys vaikai, kaimo bendruomenė, visi, kas nebijo darbo.

Kone kiekvieną iš 600 miestelio gyventojų klebonas žino vardu. Žinomos ir jų bėdos, vaikų problemos. Bažnyčioje kasmet rengiamos stovyklos, kur suburiami rizikos šeimų vaikai.

„Paskui užaugę patys tampa vadovais. Gitara mokau groti, pats išmokau 9 klasėj, dabar kitus mokau. Kai kurie vaikai jau geriau už mane moka“, – džiaugiasi klebonas.

Šiluviškiams atlaidai – tarsi Kalėdos

Dauguma miestelio gyventojų darbuotis keliauja į Tytuvėnus arba Raseinius. Kadaise, pamena klebonas, būta atvirkščiai – į Šiluvą apylinkių žmonės vykdavo kirsti medžių, vežė parduoti malkas ir rąstus.

Dabar šio verslo nelabai belikę. Kai kurie bendruomenės nariai verčiasi apnakvydinimo paslaugomis. Piligrimų čia nestinga. Tiesa, labai laukiama tų, kurie atvyksta ne keletui valandų, o kelioms dienoms ar net savaitei.

Vienu metu, skaičiuojama, Šiluvoje galima apnakvindinti apie 300 svečių. Jų gausu atlaidų dienomis. Šiltuoju metu laiku plūsta užsienio piligrimų grupės.

„Šiluviškiams atlaidai, kaip patys sako, kaip Naujieji metai, Kalėdos. Atvažiuoja giminės, svečiai lankosi. Nebuvę čia atranda Šiluvą. Būna, amžių baigia pragyventi ir atranda. Pastebėjom, kad yra tokių, kurie kol suserga vėžiu patys ar artimieji, nežino, kas yra Šiluva“, – pasakojo vienas šiluviškis.

Dalijasi patirtais stebuklais

Kauno arkivyskupijos Jono Pauliaus II piligrimų centro vadovas Mantas Kuraitis Šiluvoje lankosi itin dažnai. Čia atveža piligrimų grupes. Į Šiluvą pasisemti stiprybės važiuoja šeimos su vaikais, dalyvaujančios savaitgalio seminaruose, konferencijose.

„Galvojau, kad esu tikintis, bet kai pradėjau važinėti į Šiluvą, supratau, kad nelabai. Čia tikrai stebuklai vyksta.

Pirmą kartą atvykau savanoriauti 2004 metais, pagelbėti suorganizuoti Šiluvos atlaidus. Nežinojau nieko. Nebūčiau religingas žmogus, jei nebūčiau atvažiavęs į Šiluvą. Atlaidai, pamaldos, stebuklai vyksta iki šių dienų“, – sako M.Kuraitis.

Ignoto Kuprio / 15min nuotr. Mantas Kuraitis
Ignoto Kuprio / 15min nuotr. Mantas Kuraitis

Keliaudamas su piligrimais iš Kauno į Šiluvą jis sako kaskart išgyvenantis keliaujančiųjų „liudijimų valandėlę“ apie tai, kokių stebuklų žmonės jaučiasi patyrę.

„Sako, žinai, Mantai, nenoriu tau sakyt, bet sirgau vėžiu, meldžiaus... Nenoriu tau sakyt, bet mano teta sirgo vėžiu, melžiaus... Žinai, mano draugė negalėjo pastoti...“, – kitų žmonių patirtimis dalijosi M.Kuraitis.

Anot jo, kertiniai Šiluvoje vykstantys renginiai yra kiekvieno mėnesio 13 diena, Sekminės bei atlaidai.

Ar vyksta stebuklai? Atvažiuokite ir pamatykite.

„Kiekvieno mėnesio 13 dieną yra Marijos diena. Pasaulis žino, kad 13 diena yra velnio tuzino skaičius. Marija dažnai vaizduojama nugalėjusi velnią. 13 dieną Portugalijoje, Fatimoje, apsireiškė mergelė Marija, apie 13 dieną Jonas Paulius II daug kalbėjo.

Šiluvoje, kaip ir Portugalijoje, vyksta vienos dienos Marijos diena, suvažiuoja iki 500 žmonių, vyksta atlaidai, mišios, susitaikymo pamaldos. Sekminės organizuojamos gegužės gale, didžiulis renginys, – pasakojo M.Kuraitis.

– Kiekviena šventovė turi titulą. Šiluva yra ligonių sveikata, pavyzdžiui, Žemaičių Kalvarija – šeimų karalienė, Aušros Vartai – gailestingumo Motina. Kardinolas įkūrė ligonių dienas.

Ar vyksta stebuklai? Atvažiuokite ir pamatykite“.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs